Ežys

Kartą ėjau mūsų upelio pakrante ir pakrūmėje pastebėjau ežį; jis irgi pastebėjo mane, susitraukė ir sušniupsėjo: tuk tuk tuk. Buvo labai panašu, tartum toli būtų važiavęs automobilis. Aš palytėjau jį bato galiuku; jis baisiai prunkštelėjo ir smeigė savo spygliais į batą.

— A, tai tu šitaip su manimi! — tariau aš. Ir bato galiuku nustūmiau jį į upelį.

Ežys akimirksniu išsitiesė vandenyje ir plaukia sau į kraštą kaip kiaulytė, tiktai vietoje šerių ant nugaros stirkso spygliai. Aš paėmiau lazdelę, įsiritau ja ežį į skrybėlę ir nusinešiau namo.

Pas mane buvo aibė pelių: aš buvau girdėjęs — ežiukas peliaująs, ir nusprendžiau: tegu jis gyvena ir gaudo peles.

Padėjau šitą dygų grumstelį viduaslyje ir sėdausi rašyti, o viena akim vis žiūriu į ežį. Neilgai jis tegulėjo nejudėdamas: kai tiktai aptilau prie stalo, ežiukas išsitiesė, apsidairė, pašmižinėjo šen ir ten, galop išsirinko vietą po lova ir visai nutilo.

Kai sutemo, užsižiebiau lempą ir — še tau! — ežiukas išnėrė iš palovės. Jis, žinoma, pamanė, kad lempa — miške užtekėjęs mėnulis; mėnesienoje ežiai mėgsta bėgioti miškų laukymėlėmis. Taigi jis pasileido lakstyti po kambarį, įsivaizduodamas, kad tai miško laukymėlė.

Perskaitęs laikraštį, numečiau jį ant grindų, nuėjau į lovą, atsiguliau ir užmigau.

Aš visuomet miegu budriai. Girdžiu — mano kambaryje kažin koks šlamesys. Brūkštelėjau degtuką, užsižiebiau žvakę ir tiktai pastebėjau, kaip ežys šmurkštelėjo po lova. O laikraštis buvo nublokštas nebe palei stalą, o vidury kambario. Taip aš palikau žvakę bežibančią ir pats nemiegu, galvodamas: „Kam čia ežiukui būtų prireikę laikraščio?" Netrukus mano

kampininkas išnėrė iš palovės — ir tiesiai prie laikraščio, ėmė suktis šalia jo, šiugždėjo, šiugždėjo, ir pagaliau sumetė, ką daryti: užsismeigė kažkaip ant spyglių kampelį ir nusitempė jį, milžinišką, į kertę.

Dabar aš supratau: laikraščio jam būta kaip kad miške sausos lapijos, jis tempėsi jį gūžtai. Ir iš tiesų: netrukus ežys visas apsivyturiavo laikraščiu ir pasidarė iš jo tikrą gūžtą. Pabaigęs šitą svarbų darbą, jis išėjo iš savo būsto ir sustojo prieš- lovą, stebėdamas žvakę — mėnulį.

Aš ir klausiu:

—     Ko tau dar reikia?

Ežiukas neišsigando.

—      Ar nori gerti?

Aš atsikėliau. Ežiukas nesprunka. Paėmiau lėkštę, padėjau ant grindų, atnešiau kibirą vandens ir čia pilu vandenį į lėkštę, čia vėl išpilu į kibirą ir taip pliuškenu, tartum upelis čiurlentų.

—      Gerk,— sakau galų gale.

Jis ir ėmė lakti.

Ežys atsigėrė, aš sakau:

—      Eime gulti.

Atsiguliau ir užpūčiau žvakę.

Tiesiog nežinau, kiek miegojau, tiktai girdžiu: vėl mano kambaryje darbuojamasi. Žiebiu žvakę — ir ką gi jūs manote? Ežiukas bebėgąs per kambarį, ir ant jo spyglių obuolys. Nunėrė į gūžtą, padėjo jį tenai ir bėga į kampelį kito, o kampe stovėjo maišas su obuoliais ir parvirto. Štai ežys pribėgo, susirietė šalia obuolių, prisispaudė ir vėl bėga į gūžtą kitu obuoliu nešinas ant spyglių.

Tai mat ir įsikūrė pas mane ežiukas.

676 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
M. Prišvinas
  10 - 17 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU