Gaidžio pamokslas

Vienas arabas turėjo jautį ir asilą. Tas arabas suprato gyvulių kalbą, tik niekam kitam negalėjo sakyti, ką girdėjo juos kalbant: pasakęs, pats turėjo tuoj mirti.

Jautis buvo pririštas su asilu tvarte prie vieno lovio. Kartą šeimininkas girdi jautį sakant asilui:

—      Koks tu laimingas! Stovi dykas, mažai kada tave ima prie darbo. Žmogus nuolat vaikščioja aplink tave, šeria grynais miežiais ir girdo tyru vandeniu. Didžiausias tavo darbas, jeigu šeimininką kartais panėši ant savęs, ir tai netoli. O mano gyvenimas labai sunkus: kiek tu tinginiauji, tiek aš turiu dirbti. Kaip tik išaušta, deda ant sprando jungą, velku arklą išsiręžęs per kiaurą dieną ir taip išvargstu, jog vakare vos laikausi ant kojų. Dar artojas mane vis kapoja su rimbu. Kada po darbo sugrįžtu namo, gaunu užėsti žemėtų žirnių virkščių ir atsigerti kokių dvokiančių sutrų. Tikrai pavydžiu, kaip tu gerai gyveni!

Asilas kantriai išklausė, ką jautis sakė, paskui tarė jam:

—      Argi ne kvailas esi, kad, būdamas toks stiprus, duodiesi žmogui save valdyti? Tavo vietoj, kai ateitų mane jungti, aš atstatyčiau ragus, imčiau baisiai mauroti ir spirčiau koja kiekvieną, kas tik prisiartintų. Tave dievas apdovanojo visokiais ginklais, o tu per savo kvailumą nemoki jų vartoti. Jei paklausysi tų mano žodžių, pats pamatysi, kaip pagerės tavo gyvenimas, ir tu man už tai visada dėkosi.

Jautis labai apsidžiaugė, išgirdęs tokį asilo pamokymą, ir tarė:

—      Mielas bičiuli, viską taip darysiu, kaip tu man sakai!

Tą visą jų kalbą girdėjo šeimininkas.

Kitą dieną jis anksti pasijungė jautį ir nusivarė į lauką arti. Jautis visą laiką dėjosi piktas, maurojo, nenoromis ėjo vaga, o vakare rišamas prie sieto ragus atstatęs purtė galvą, lyg manydamas šeimininką pulti ir padėto pašaro neėdė. Rytą gulėjo išsitiesęs, baisiai kriokė, tartum būtų jam atėjusi paskutinė valanda.

„Palauk, aš pamokysiu asilą už jaučio kurstymą",— tarė sau šeimininkas ir, uždėjęs jungą ant sprando, išėjo su juo į lauką.

Asilas, nepratęs prie to darbo, stenėdamas traukė arklą ir per dieną taip susivarė, jog vakare vos kojas vilko.

O jautis visą dieną buvo dykas, ėdė nieko negalvodamas ir džiaugėsi paklausęs asilo patarimo. Pamatęs jį grįžtant iš lauko, linksmas sutiko draugą ir gražiai dėkojo už jo gerus žodžius. Asilas buvo labai nuvargęs, nieko neatsakė ir vienas sau galvojo: „Aš pats kaltas, kad mane taip prikamavo. Ko man daugiau reikėjo: buvau visko pilnas ir gyvenau puikiai. Jei neišsisuksiu iš tos bėdos, tai turėsiu žūti." Vos po tų žodžių priėjo prie lovio, krito iš nuovargio žemėn ir gulėjo kaip negyvas.

Šeimininkas norėjo išgirsti, ką dabar jie kalbės, ir nuėjęs atsisėdo ant tvarto slenksčio paklausyti. Su juo buvo kartu jo pati. Ir asilas klausia jaučio:

—   Ką manai, mielas kaimyne, daryti rytoj, kai šeimininkas atneš tau ėsti?

—   O ką? Darysiu, kaip tu mane mokei. Atkišiu ragus, pradėsiu tąsytis, lyg būčiau arti dvėsimo.

—   Oi saugokis taip daryti,— atsiliepė asilas,— kitaip tau galas. Šiandien, sugrįžęs iš lauko, girdėjau šeimininką sakant tokį daiktą, jog mane visą šiurpas nukratė.

—   Ką gi tokį girdėjai, neslėpk, mano bičiuli!

—   Šeimininkas sakė: „Mūsų jautis apsirgo, rytoj reikės pjauti. Mėsą atiduosim šunims, o kailį odminiui išdirbti." Tu esi geras mano draugas, man labai gaila tavęs. Kai rytoj atneš tau ėsti, tu pulk ir visa burna žliaubk. Šeimininkas manys, kad vėl tu sveikas, ir nebepjaus.

Šitie asilo žodžiai jautį labai išgąsdino, ir jis gailiai subaubė.

Išgirdęs tą jų kalbą, šeimininkas ėmė balsu juoktis, o pati tuojau prisikabino:

—   Pasakyk, ko tu taip juokiesi, ir aš norėčiau kartu su tavim juoktis.

—   Miela žmonele, to neklausk, palik tą juoką man vienam!

—   Ką? Gal nemyli manęs, kad nenori sakyti?

—   Nesikarščiuok labai, aš tik tiek tau galiu pasakyti, kad juokiausi iš asilo kalbos su jaučiu.

—      Tu juokus darai iš manęs,— tarė perpykusi pati: — tai nepanašu į tiesą! Jei tuojau nepasakysi, iš ko juokeisi, aš su tavim daugiau negyvensiu!

Tai pasakiusi, nuėjo į pirkią, atsisėdo vienam kampely ir žliumbė visą naktį. Atsikėlęs rytą ir matydamas ją vis verkiant, vyras tarė:

—      Turėk, žmonel, protą! Ką tu laimėsi, sužinojusi kokį niekniekį, o neteksi manęs?

—      Mirk, bet pasakyk, ko tu juokeisi! Aš vis tiek noriu žinoti!

Matydamas, kad negalės pačios perkalbėti, vyras sutiko pasakyti, ko jis juokėsi, ir paskui jau mirti. Prieš mirdamas, norėjo atsisveikinti su artimaisiais, ir sukvietė savo ir pačios gimines. Susirinkusiems papasakojo apie pačios užsispyrimą, tie su ašaromis meldė jos liautis, bet ji vis kartojo savo, apie nusileidimą nenorėjo nei girdėti. Tada laukininkas norėjo atsisveikint ir su savo gyvuliais. Be jaučio ir asilo, jis dar turėjo šunį ir penkiasdešimt vištų. Šuniui jis numetė didelę riekę duonos, o vištoms pabėrė rėtį miežių. Gaidys tuoj pribėgo prie miežių ir dziobt dziobt ėmė lesti, o šuva buvo labai nuliūdęs, stovėjo nuleidęs galvą, nenorėjo nei liesti jam pamestos duonos ir sako gaidžiui:

—      Tu visai gėdos neturi! Aure mūsų šeimininkas šiandien turi mirti, o tu ryji grūdus kaip niekur nieko! Jis labai myli pačią ir negali atsispirti prieš jos užsimetimą sužinoti, ko jis taip juokėsi.

—      Kad šeimininkas toks paikas, tegu sau miršta,— atsakė gaidys šuniui: —aš turiu pusšimtį pačių ir visas suvaldau, o jis vienos negali suvaldyti! Tegu pasiklausia išminties, ir nereikės jam mirti!

—      O ką jis turi daryti? — klausia šuva.

—      Tegu paima kokį virvagalį ir pačiai išdirba gerai kailį, tada nebereikalaus daugiau sakyti, kas jai nedera žinoti.

Išgirdęs, ką gaidys sako, arabas išsivedė iš pirkios pačią, čiupo pantį ir ėmė šventinti jai nugarą, o ta kadgi sukrus tuojau prašytis:

—      Jau gana, mano brangiausias, gana, daugiau nebenoriu žinoti, ko juokeisi!

Vyras numetė pantį, ir abu smagūs sugrįžo į pirkią. Visi susirinkusieji džiaugėsi ir stebėjosi, kad vyras radęs gerą vaistą ir tuojau pagydęs pačios užsispyrimą.

1249 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 10 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Jig 2015 m.
Nu šakės. Šalinkit.

Tavo komentaras


MENIU