Gegutė dykaduonė

Pavasaris. Miškelyje darbymetė: paukšteliai lizdus sukasi, kaip kurs įmano. Tik gegutei niekas nerūpi: čia kukuoja, čia juokiasi, kvatoja, į kitus paukščius žiūrėdama.

— Ko, gegele, dykauji, ar vaikučių neperėsi? — klausia varnėnas.

— Turiu laiko, turiu laiko, pažiūrėsiu, — kukuoja gegutė.

O strazdas juokais nesitveria:

— Žinau, žinau, kaip pažiūrės ir nusitaikius į svetimą lizdą kiaušinį padės.

Kaip strazdas sakė, taip gegutė padarė: prisitaikius padėjo po kiaušinį į kitų paukštelių lizdus.

Jau kiti paukšteliai ir perėti pradėjo, o gegutė vis sau kukuoja.

Perėti dar ne toks didelis vargas. Daug sunkiau vaikeliai auginti, išmaitinti.

Triūsia, dirba dagilėliai, vaikelių išsiperėję: peno jiems renka, neša.

Visi vaikeliai daug valgo, bet vienas — tai tikras besotis: už du suvalgo ir dar reikalauja. Bet ir auga. Visus tuoj praaugo, lizdelyje netelpa. Gerai pasipurtęs, išmetė po vieną visus kitus paukščiukus.

Padejavo dagilėliai, iškritusius savo vaikelius apraudojo ir toliau tą dičkį peni. Peni ir stebisi, kad toks didelis auga.

Paūgėjo vaikelis, plunksnomis apaugo; iš lizdo išėjęs, ant šakos atsitūpė. Dagilėliai dar vis maisto jam neša.

Kartą sugrįžę jau ant šakos neberado.

— Kur dingo vaikelis, ar nelaimė kokia atsitiko?

Šoko ieškoti. Rado gegučių tarpe besikraipantį, besidžiaugiantį — su dagilėliais nė kalbėti nenori.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU