Gegutė

Štai kaip buvo.

Gyveno pasaulyje vargšė moteris. Turėjo ji ketvertą vaikų.

Neklausė vaikai motinos. Žaidė, lakstė po sniegą nuo ryto iki vakaro.

Pareina į čiumą (nencų gyvenamąjį būstą-palapinę), sniego šūsnis prineša, o motinai vis kuopk.

Drabužius sušlapina, o motinai vis džiovink.

Nelengva buvo motinai.

Vieną kartą vasarą motina žuvis upėje gaudė. Sunku jai buvo, bet vaikai nepadėjo.

Nuo tokio gyvenimo, nuo sunkių darbų motina susirgo. Guli ji čiume, vaikus šaukia, prašo:

—        Vaikeliai, duokite vandens. Burna man išdžiūvo. Atneškit vandenėlio.

Ne sykį ir ne du sykius motina prašė. Neina vaikai vandens.

Vyriausias sako:

—         Aš be pimų (elnienos batų).

Antrasis sako:

—         Aš be kepurės.

Trečiasis sako:

—         Aš nusirengęs.

O ketvirtasis visai neatsiliepia.

Motina tada ir sako:

—         Upė arti, ir nesirengus galima vandens atnešti. Burna man išdžiūvo. Gerti noriu!

Nusijuokė vaikai, išbėgo iš čiumo. Ilgai žaidė, į čiumą pas motiną nė neketino užsukti.

Pagaliau vyriausiasis užsimanė valgyt — užėjo į čiumą.

Žiūri jis — motina vidur čiumo stovi, kailiais siaučiasi.

Ir staiga jos apdaras plunksnomis apaugo.

Ima motina lentą, ant kurios kailius skusdavo, ir toji lenta virsta paukščio uodega.

Metalinis pirščiukas snapu jai tapo. Rankų vietoje sparnai išaugo. Motina paukšte pavirto ir išskrido iš čiumo.

Vyriausiasis sūnus sušuko:

—       Broliai, žiūrėkite, žiūrėkite, mūsų motina paukšte išskrenda!

Tada jau vaikai lekia paskui motiną, šaukia:

—      Mama, mes tau vandenėlio atnešėm.

Motina jiems atsako:

—       Ku kū, ku kū! Per vėlu, per vėlu. Dabar ežerų vanduo prieš mane tyvuliuoja. Skrendu, kur platūs vandenys teka.

Bėga vaikai paskui motiną, ją šaukia, kaušelį su vandeniu tiesia. Maželis sūnelis prašo:

—      Mama, mama! Grįžk namo! Še tau vandenėlio! Atsigerk, mama!

Motina iš tolo jam atsako:

—       Ku kū, ku kū, ku kū! Per vėlu, sūneli, jau nebegrįšiu.

Daug dienų ir naktų bėgo vaikai paskui motiną — per akmenis, pelkes, kemsynus.

Kojas kruvinai susidraskė. Kur bėga, ten raudoni pėdsakai lieka.

Visiems laikams motina gegutė pametė savo vaikus.

Ir nuo tada gegutė nekrauna lizdo, pati neaugina savo vaikų.

O tundroje nuo to laiko raudonos samanos auga.

Ir akys ištjso belaukiant.

499 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
Nencų liaudies pasaka
  10 - 25 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Jūratė 2014 m.
Man labai patiko ši pasaka!

Tavo komentaras


MENIU