Geležis ir akmuo

Akmuo su geležim iš senų senovės kaimynais gyveno: kalnuose tarp uolų geležies sluoksniai kuo ramiausiai gulėjo. Gyveno gražiai, kaip kaimynams pritinka. Tik paskui palengva ėmė ir susipyko. Ir štai kaip buvo.

Žmogus iš pradžių buvo labiau akmenį pamėgęs: tai ginklą iš akmens nusitašys, tai kirvį medžiui pasikirsti, tai girnas grūdams malti pasidarys.

Geležiai nepatiko, kam ir jos padargams neima, ir ėmė į akmenį šnairomis žiūrėti.

Paskui žmogus įsimanė iš geležies reikalingus daiktus dirbtis ir labiau geležį pamėgo: ginklus, padargus pradėjo iš geležies dirbtis. Užtai akmuo ant geležies ėmė pykti.

Juo toliau, juo labiau pykosi. Ir visai susipyko, kai žmogus girnoms kalti geležinį girnakalį įsitaisė.

— Tu čia mane kaposi! — pyko akmuo.

— Tu man netrupėsi! — pyko geležis.

Ir taip susipyko, kad šiandien kur vienas su kitu susitinka, tuojau pešasi: į visą miestą triukšmą kelia ratlankis, gatvės akmenis pajutęs. O kur du pešasi, ten abiem tenka: geležis akmenį apšiupina, akmuo geležį sulanksto arba taip grybšteli, kad kibirkštys lekia. O tos kibirkštys — tai įkaitusios, žėruojančios geležies skeveldrėlės.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU