Gudruolis Ansas

Anso motina klausia:

– Kur išeini, Ansai? Ansas atsako:

– Pas Grytutę.

– Sėkmės, Ansai. Žiūrėk, kad viskas būt gerai.

– Bus gerai. Sudie, mama.

– Sudie, Ansai.

Ateina Ansas pas Grytutę.

– Sveika, Grytute.

– Sveikas, Ansai. Ką gero atnešei?

– Nieko neatnešiau. Tai tu man duok. Grytutė duoda Ansui adatą. Ansas sako:

– Sudie, Grytute.

– Sudie, Ansai.

Ansas paima adatą, įsmeigia į šieno vežimą ir pareina paskui vežimą namo.

– Labą vakarą, mama.

– Labą vakarą, Ansai. Kur buvai?

– Pas Grytutę buvau.

– Ką tu jai nunešei?

– Nieko nenunešiau, jinai man davė.

– Ką tau Grytutė davė?

– Adatą davė.

– Tai kur ta adata, Ansai?

– Į šieno vežimą įsmeigiau.

– Kvailai padarei, Ansai, reikėjo įsismeigti adatą į rankovę.

– Tiek to. Kitą kartą žinosiu.

– Kur išeini, Ansai?

– Pas Grytutę, mama.

– Sėkmės, Ansai. Žiūrėk, kad viskas būt gerai.

– Bus gerai. Sudie, mama.

– Sudie, Ansai.

Ateina Ansas pas Grytutę.

– Sveika, Grytute.

– Sveikas, Ansai. Ką gero atnešei?

– Nieko neatnešiau, tai tu man duok. Grytutė duoda Ansui peilį.

– Sudie, Grytute.

– Sudie, Ansai.

Ansas paima peilį, įsismeigia į rankovę ir pareina namo.

– Labą vakarą, mama.

– Labą vakarą, Ansai. Kur buvai?

– Pas Grytutę buvau.

– Ką tu jai nunešei?

– Nieko nenunešiau, jinai man davė.

– Ką tau Grytutė davė?

– Peilį davė.

– Tai kur tas peilis, Ansai?

– Į rankovę įsismeigiau.

– Kvailai padarei, Ansai, reikėjo peilį į kišenę įsikišti.

– Tiek to. Kitą kartą žinosiu.

– Kur išeini, Ansai?

– Pas Grytutę, mama.

– Sėkmės, Ansai. Žiūrėk, kad viskas būt gerai.

– Bus gerai. Sudie, mama.

– Sudie, Ansai.

Ateina Ansas pas Grytutę.

– Sveika, Grytute.

– Sveikas, Ansai. Ką gero atnešei?

– Nieko neatnešiau, tai tu man duok. Grytutė duoda Ansui jauną ožkelę.

– Sudie, Grytute.

– Sudie, Ansai.

Ansas paima ožkelę, suriša jai kojas ir įsikiša į kišenę. Kai pareina namo, ožkelė jau užtroškusi.

– Labą vakarą, mama.

– Labą vakarą, Ansai. Kur buvai?

– Pas Grytutę buvau.

– Ką tu jai nunešei?

– Nieko nenunešiau, jinai man davė.

– Ką tau Grytutė davė?

– Ožkelę davė.

– Tai kur ta ožkelė, Ansai?

– Į kišenę įsikišau.

– Kvailai padarei, Ansai, reikėjo ožkelę prisirišti prie sieto.

– Tiek to. Kitą kartą žinosiu.

– Kur išeini, Ansai?

– Pas Grytutę, mama.

– Sėkmės, Ansai. Žiūrėk, kad viskas būt gerai.

– Bus gerai. Sudie, mama.

– Sudie, Ansai.

Ateina Ansas pas Grytutę.

– Sveika, Grytute.

– Sveikas, Ansai. Ką gero atnešei?

– Nieko neatnešiau, tai tu man duok. Grytutė duoda Ansui lašinių bryzą.

insert

– Sudie, Grytute.

– Sudie, Ansai.

Ansas paima lašinius, prisiriša prie sieto ir velka paskui save. Apninka šunys ir suėda lašinius. Kai pareina namo, jo rankoje belikęs tik sietas, ir nieko daugiau.

– Labą vakarą, mama.

– Labą vakarą, Ansai. Kur buvai?

– Pas Grytutę buvau.

– Ką tu jai nunešei?

– Nieko nenunešiau, jinai man davė.

– Ką tau Grytutė davė?

– Lašinių bryzą davė.

– Tai kur tie lašiniai, Ansai?

– Pririšau prie sieto, vedžiau namo, šunys suėdė.

– Kvailai padarei, Ansai, reikėjo lašinius ant galvos nešti.

– Tiek to. Kitą kartą žinosiu.

– Kur išeini, Ansai?

– Pas Grytutę, mama.

– Sėkmės, Ansai. Žiūrėk, kad viskas būt gerai.

– Bus gerai. Sudie, mama.

– Sudie, Ansai.

Ateina Ansas pas Grytutę.

– Sveika, Grytute.

– Sveikas, Ansai. Ką gero atnešei?

– Nieko neatnešiau, tai tu man duok. Grytutė duoda Ansui veršiuką.

– Sudie, Grytute.

– Sudie, Ansai.

Ansas paima veršiuką, užsikelia ant galvos, ir veršiukas besispardydamas apdrasko jam veidą.

– Labą vakarą, mama.

– Labą vakarą, Ansai. Kur buvai?

– Pas Grytutę buvau.

– Ką tu jai nunešei?

– Nieko nenunešiau, jinai man davė.

– Ką tau Grytutė davė?

– Veršiuką davė.

– Tai kur tas veršiukas, Ansai?

– Ant galvos užsikėliau, veidą apdraskė.

– Kvailai padarei, Ansai, reikėjo parvesti veršiuką ir pririšti prie ėdžių.

– Tiek to. Kitą kartą žinosiu.

– Kur išeini, Ansai?

– Pas Grytutę, mama.

– Sėkmės, Ansai. Žiūrėk, kad viskas būt gerai.

– Bus gerai. Sudie, mama.

– Sudie, Ansai.

Ateina Ansas pas Grytutę.

– Sveika, Grytute.

– Sveikas, Ansai. Ką gero atnešei?

– Nieko neatnešiau, tai tu man duok. Grytutė sako Ansui:

– Aš pati su tavim eisiu.

Ansas paima Grytutę, užneria jai sietą, parsiveda namo, pastato prie ėdžių ir pririša. Paskui pareina pas motiną.

– Labą vakarą, mama.

– Labą vakarą, Ansai. Kur buvai?

– Pas Grytutę buvau.

– Ką tu jai nunešei?

– Nieko nenunešiau.

– Ką tau Grytutė davė?

– Nieko nedavė, pati su manim atėjo.

– Tai kur tu ją padėjai?

– Parvedžiau už sieto, pririšau prie ėdžių ir pamečiau šėko.

– Kvailai padarei, Ansai, reikėjo kartą kitą į ją meilią akį užmesti.

– Tiek to. Kitą kartą žinosiu.

Nueina Ansas į tvartą, išlupa visiems veršiams ir avims akis ir mėto Grytutei į veidą. Grytutė supyksta, nutrūksta nuo sieto ir pabėga – o buvo juk Anso sužadėtinė.