Gudrus ponas, žmogus dar gudresnis

Kitąsyk, baudžiavos laikais, kada žmonės buvo ponų valioj, vieno dvaro ponas sugalvojo iš savo nuvargusių žmonių pasinaudoti. Būdavo, koks žmogelis veda į turgų galviją, o ponas, atsistojęs šalia kelio, sako:

—      Parduok man tą ožį!

Jei kuris pasipriešina, tada gauna į kailį, ir ponas dykai atima galviją, kaip iš maištininko. Jei žmogus nesipriešina, tada ponas už galviją užmoka kaip už ožį ir nusiveda sau.

Vieną kartą toks žmogus vedėsi į turgų galviją parduoti. Ponas pamatęs išbėgo žmogučiui už akių ir pasiūlė:

—      Parduok man tą ožį!

—      Pirk, šviesiausias pone,— atsakė žmogus.

Ponas užmokėjo už didelį galviją kaip už ožį, bet žmogus paprašė:

—      Šviesiausias pone, duok man to ožio uodegą nusipjauti!

—      Nusipjauk, mat tave velniai! — atsakė ponas.

Žmogus, išsiėmęs peilį, nurentė jaučiui uodegą. Parėjęs namo, jis tą uodegą džiovino ir juokėsi.

Kartą pasklido garsas po apylinkę, kad ponas serga. Sukvietė visus daktarus, burtininkus ir žiniūnus, kad poną išgydytų. Tas žmogelis, geriau apsirengęs, irgi atėjo pas poną ir pasisakė esąs garsus daktaras. Ponui paprašius gydyti ir paketinus už tai užmokėti, žmogus greitai apsiėmė. Prieš gydydamas liepė gerai iškūrenti pirtį ir atsivedė poną maudyti. Kada išrengė nuogą, išsitraukė iš už aulo sudžiovintą jaučio uodegą ir paklausė:

—      Ar pažįsti, kas čia?

—      Pažįstu — jaučio uodega.

—      O pirma kodėl sakei, kad ten buvo ožys? — pasakė žmogutis ir pradėjo vanoti su ta džiovinta jaučio uodega ponui per nuogą kūną.

Gerai išpylęs, paliko. Ponas atsigriebęs vos iškrepesiojo iš pirties. Dvariškiai, jį pamatę, leisgyvį nunešė į kambarius ir paguldė.

Žmogelis, gerai ponui kailį išlupęs, kelias dienas ilsėjosi, o paskui, šiek tiek permainęs savo išvaizdą ir apdarus, vėl nuėjo pas poną kaip daktaras ir gudriomis kalbomis jam įsiteikė. Ponas nusipasakojo, kad jį kažkoks kvailys skaudžiai sumušęs, dabar vos gyvas esąs. Tas daktaras pasakė:

—      Jei šviesiausias ponas nesirūpinsite tos ligos išsigydyti, tai galit ir mirtį pamatyti.

Ponas su dideliu išgąsčiu meldė tą naują daktarą, kad gelbėtų nuo baisios mirties.

Ryto metą tas daktaras liepė ponui persikelti toli už savo dvaro ir ten pastatyti palapinę, kad galėtų grynu oru kvėpuoti. Ponas sutiko, ir tuoj už dvaro pakalnėje buvo pastatyta palapinė su visokiais patogumais. Daktaras, užpildamas ant cukraus kažkokio skystimo, duoda ponui ir vis dairosi, kol visi aplink pasišalins. Kada visi išsiskirstė, daktaras, išsitraukęs iš už aulo džiovintą jaučio uodegą, paklausė:

—      Ar pažįsti, kas čia?

Ponas nenorėjo išsyk sakyti, bet pagrasinus tuoj atsakė:

—      Jaučio uodega.

—      A, velnini, o pirma sakei, kad ten buvo ožys!

Ir vėl gumbuotus pono sąnarius lygino ir nesveikatą lauk varė. Palikęs poną vos gyvą, išeidamas pasakė:

—      Dabar dusyk gavai, tai esi dar tik dviejų klasių, bet dar sykį gausi su ta jaučio uodega, tada gal tikrai pažinsi, kur ožys, o kur jautis, ir jaučio ožiu nelaikysi.

Po valandos pono tarnai, ant galų pirštų staipydamiesi, kad nesukeltų bildesio, atnešė pietus, o radę poną vos gyvą, parnešė liūdną žinią į dvarą. Dvariškiai su didele iškilme parsivežė poną atgal, ir dabar apstojo sargai iš visų pusių, kad niekas prie sergančio negalėtų prieiti.

Daug laiko praėjo, kol ponas kiek atsigavo, nes tos dvi klasės mokslo gerokai jį pribaigė. Dabar visur, kur tik jis eidavo ar važiuodavo, vis turėjo su savim drūtą vyrą, kuris devynis vyrus išsyk rišdavo.

Vieną kartą tas žmogelis, kuris gydė poną, pasisamdė jauną, greitą vaikiną, ir abudu sulindo į rugius. Pro tuos rugius dažnai važiuodavo pasivažinėti ponas. Kai tik ponas važiavo pro šalį, vaikinas išbėgo prie kelio ir rodo jam liežuvį. Sustojo ponas ir tuojau savo gynėjui liepė pagauti tą nenaudėlį, o pats pasiliko besėdįs. Kada anas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo lieti poną, ir taip liejo, kad ponas tik išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Pagaliau žmogelis pasakė:

—      Dabar jau esi trijų klasių, o jei ir dabar dar nesi mokytas ir nepažįsti, kur jautis, o kur ožys, tai jau tavęs nė velnias neišmokys.

Kada pono apgynėjas sugrįžo, nepavijęs to, kuris liežuvį rodė, jau rado savo poną barzdą užvertusį.

898 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU