Idutės gėlės

— Nuvyto vargšės mano gėlės! — pasakė Idutė.— Taip gražiai žydėjo vakar, o šiandien jau nuleido savo galveles! Dėl ko?—paklausė studento, sėdinčio kanapoj. Mėgo ji tą studentą, jis jai sakė tokias gražias istorijas ir karpė tokius nuostabius paveikslėlius: širdeles su mažiukėmis šokėjomis viduryje, žolynus ir dideles pilis su varstomomis durimis. Linksmas jis buvo studentas.— Kodėl gėlės atrodo taip negražios?—paklausė jo dar kartą ir parodė jam nuvytusią puokštę.

— Žinai, kas joms atsitiko?— tarė studentas.— Šiąnakt tos gėlės buvo baliuje ir iš nuvargimo nuleido galvas!

— Juk gėlės nemoka šokti!— atsiliepė Idutė.

— Kodėl nemokės!— pasakė studentas.— Kai sutemsta ir mes visi miegame, gėlės susirinkusios šoka ir beveik kas naktį daro balius.

— Ar vaikai gali nueiti į jų balių?

— Gali ten eiti mažučiai vaikai, našlaitės ir pakalnutės!

— Kur šoka gražiausios gėlės?— paklausė Idutė.

— Ar esi kada buvusi prie didelės pilies, kur vasarą gyvena karalius ir kur yra toks gražus daržas su tiek puikių gėlių? Ten pro plačius vartus būsi mačiusi baltas gulbes, jos atplaukdavo prie tavęs, kai joms mėtei trupinius duonos. Toje pilyje tikrai daromi gėlių baliai!

— Buvau vakar su mama tam darže,— kalbėjo Idutė.— Bet visi lapai nukritę nuo medžių, ir gėlių niekur nebėra. Kur jos dingo? Vasarą mačiau jų tiek daug!

— Jos vidury pilies,— atsakė studentas.— Reikia žinoti, kad, vos karaliui ir jo kiemui persikėlus į miestą, gėlės iš daržo subėga į pilį ir tenai žaidžia. Turi tai pamatyti. Dvi gražiausios gėlės sėda ant sosto — tai karalius ir karalienė, o raudonieji gvazdikai sustoja iš abiejų pusių ir sveikinasi — tai kiemiškiai. Paskui ateina visos gražiausios gėlės, ir prasideda balius. Jacintai su krokais vaizduoja mažus jūros kadetus, jie šoka su dailiomis mėlynakėmis žibutėmis. Tulpės ir didelės geltonos lelijos yra vyresnės damos, jos žiūri, kad visi gražiai šoktų ir padoriai elgtųsi.

— Ar niekas nepyksta, kad gėlės šoka karaliaus pilyje?— vėl klausė Idutė.

— Kas tau pyks, kad niekas nežino!—paaiškino studentas.— Tiesa, kartais ateina naktį pilies sargas su glėbiu raktų, bet kai tik gėlės išgirsta terškant raktus, tuojau nutilsta, susislepia už uždangų, iškiša tik galvutes. „Jaučiu, čia yra gėlių!" — sako senas pilies sargas, bet negali jų matyti.

— Labai gražu! —tarė Idutė ir suplojo rankutėmis. - Ar negalėčiau pamatyti tų gėlių?

— Kodėl ne!—pasakė studentas.— Eidama ten pro šalį, nepamiršk žvilgtelėti pro langus, ir tikrai pamatysi! Aš šiandien žiūrėjau: kanapoj sėdėjo išsitiesus ilga geltona lelija, tai buvo rūmų dama.

— Ar gėlės iš botanikos daržo taip pat gali ten ateit? Ar gali taip toli keliauti?

— Žinoma,— atsakė studentas:—jei panorėtų, tai galėtų. Ar matei kada gražių peteliškių, raudonų, geltonų ir baltų? Atrodo tartum gėlės. Jos tikrai buvo kada gėlės, tik atsiskyrė nuo koto ir nuskrido oru, mosuodamos lapeliais kaip sparneliais. Jos gražiai elgiasi, todėl joms leista skraidyti ir dieną. Jos nebeturi grįžti namo į savo kotus. Galop jų lapeliai pavirto į tikrus sparnus. Pati juk matei. Galimas daiktas, kad botanikos daržo gėlės niekados nėra buvusios karaliaus pilyje, gal visai nežino, kad naktį ten yra taip linksma. Štai ką padaryk, tegu paskui stebisi botanikos profesorius, tas, kur čia greta gyvena, juk pažįsti jį? Kai nueisi pas jį į daržą, pasakyk vienai gėlei apie tuos pilies balius, tada ta gėlė praneš kitoms gėlėms, ir paskui jos visos išlėks. Ateis profesorius, darže neberas nei vienos gėlės ir nemokės suprasti, kur jos dingo.

— Bet kaip gėlės pasisakys viena kitai, kad jos nemoka kalbėti?

— Tiesa, jos nemoka kalbėti,— atsakė studentas,— bet jos ženklais susikalba. Argi niekados nematei, kai, vėjui pučiant, gėlės linguoja galvas ir judina savo žalius lapelius? Taip aiškiai, lyg tarp savęs kalbėtųsi.

— Ar profesorius supras tą ženklų kalbą?—paklausė Idutė.

— Žinoma, supras! Vieną rytą, atėjęs į daržą, jis pastebėjo didelę dilgynę ženklais kalbinant raudoną gvazdiką. Dilgynė sakė jam: „Esi gražus, myliu tave labai." Profesoriui tai nepatiko, ir jis sušėrė dilgynei per lapus (tai jos pirštai yra), bet išsidilgino ir nuo to laiko nebedrįsta liesti dilgynės.

— Tai labai gražu!—pasakė Idutė ir ėmė juoktis.

— Kaip galima pasakoti vaikui tokius daiktus!—atsiliepė sėdėdamas kanapoj atėjęs į svečius nuobodus tarėjas.

Jis nemėgo studento ir nuolat prikaišinėjo jam, ypač matydamas jį karpant visokius keistus paveikslus, sakysim, pakartą žmogų su širdimi rankoje, kad jis buvo širdžių vogėjas, arba seną raganą jojant ant šluotos, su vyru ant nosies. Tas viskas labai erzino tarėją, ir jis nuolat kartojo: „Kaip galima pasakoti vaikui tokius daiktus! Kam reikalingi tie prasimanymai!"

Bet Idutei labai patiko tas, ką studentas pasakojo apie gėles, ir ilgai ji galvojo apie tai. Dabar ji žinojo, kad gėlės nuleido galvas iš nuovargio — jos buvo baliuj ir šoko visą naktį. Ji paėmė tas gėles ir nunešė ant staliuko, kur buvo jos žaislai, o stalinėse gulėjo jų drapanėlės. Mažutėj lovytėj gulėjo lėlė Zapytė ir miegojo, bet Idutė tarė jai: „Kelkis, Zapyte, ir šiąnakt gulėk stalinėj, mano gėlės serga, todėl turi gulėti tavo lovoj, gal tada pasveiks." Išimta iš savo lovos lėlė buvo pikta ir nepratarė nei žodžio. Idutė paguldė gėles į lėlės lovytę, užklojo mažu apklotėliu, liepė gražiai gulėti ir prižadėjo išvirti arbatos, kad greičiau pagytų. Paskui aplink lovytę užtraukė užtiesalus, kad saulė nepliekstų į akis. Visą vakarą galvojo, ką jai sakė studentas, o eidama gulti, žvilgtelėjo už lango uždangos, kur stovėjo puikios motinos gėlės, jacintai ir tulpės. Ir ji patyliukais pasakė: „Gerai žinau, kad šiąnakt eisite į balių!" Gėlės dėjosi nieko nesuprantančios, nei vienas lapelis nepajudėjo, bet Idutė puikiai žinojo jų visus norus.

Gulėdama lovoj, ilgai negalėjo užmigti, vis svajojo, kaip galėtų pamatyti šokančias gėles karaliaus pilyje. „Ar mano gėlės tikrai ten buvo?" Bet paskui užmigo. Naktį vėl buvo atbudus, sapnavo savo gėles ir studentą, ant kurio taip pyko tarėjas, kad ją kvailinantis. Miegamajame kambaryje, kur gulėjo Idutė, buvo visai tylu, ant staliuko žibėjo naktinė lemputė. Tėvas ir motina miegojo.

— Ar mano gėlės tebeguli Zapytės lovelėj?—paklausė savęs pačios.—Labai norėčiau pamatyti!

Truputį pakilo ir pažvelgė į praviras duris, už kurių gulėjo jos gėlės ir visi žaisliukai, ėmė klausytis, ir iš gretimo kambario jai pasigirdo dusli ir nepaprastai švelni muzika.

— Tikrai dabar gėlės šoka!— tarė sau Idutė.— Viešpatie, kaip aš norėčiau pamatyti!

Bet ji nedrįso lipti iš lovos, kad neprikeltų tėvų.

„Kad gėlės pačios čia ateitų!"—galvojo ji.

Bet gėlės nėjo, o muzika vis taip gražiai griežė. Buvo tikrai labai gražu, ir mergaitė ilgiau nebeiškentė. Ji išlipo iš lovelės, prislinko prie durų ir pažiūrėjo į kitą kambarį. Kokių įdomių daiktų ji ten pamatė!

Tame kambaryje nedegė jokia lempelė, bet buvo šviesu kaip dieną nuo mėnesio, žiūrinčio pro langą tiesiai į aslą. Jacintai ir tulpės sustojo į dvi eiles, ant langų neliko nei vienos gėlės, ten bestovėjo tušti puodai su žeme. Gėlės šoko asloj poromis, paskui sukosi dideliu ratu, susikabinusios su viena kita savo žaliais lapeliais. Prie fortepijono sėdėjo geltona lelija, ją tikrai buvo mačiusi vasarą Idutė. Mergaitė gerai atsiminė studento žodžius: ,rO, Kaip ji panaši į paną Liną!" Tada visi iš jo juokėsi, o dabar Idutei rodėsi, kad aukšta geltona lelija tikrai panaši į Liną. Ji žaidė visai taip kaip Lina — savo pailgą geltoną veidą sukinėjo čia į vieną, čia į kitą pusę ir lingavo į muzikos taktą. Idutės niekas nepastebėjo. Staiga ant stalo, kur buvo sudėti žaislai, užšoko didelis mėlynas krokas, priėjo prie lėlės lovelės ir nutraukė uždangą. Lovelėj gulėjo sergančios gėlės, bet jos tuojau atsikėlė ir linktelėjo, duodamos ženklą, kad ir jos nori šokti. Senas kaminkrėtys su nudribusia lūpa atsistojo ir pasveikino gražias gėles. Jos visai nebuvo panašios į sergančias, nušoko ant aslos ir smagiai ėmė šokti su kitomis gėlėmis.

Tuo metu pasigirdo bildesys, lyg būtų kas nukritęs nuo stalo. Idutė pakėlė akis ir pakratė blindės šakelę, matyti, save laikančią irgi gėle. Bet ji buvo labai maloni, ant jos viršūnės buvo mažytė vaško lėlė su didele skrybėle, panašia į tarėjo skrybėlę. Blindės šakelė, šokdama mozūrą, labai trepsėjo, kitos gėlės to šokio negalėjo šokti, nes buvo lengvos ir nemokėjo trepsėti.

Vaško lėlė staiga ištįso, pasidarė aukšta, ėmė suktis tarp popierinių gėlių ir balsu sušuko:

— Kaip galima pasakoti vaikui tokius daiktus! Kam reikalingi tie prasimanymai?

Ir tuo metu vaško lėlė tapo visai panaši į tarėją su didele skrybėle, buvo taip pat geltona ir rūsti. Bet popierinės gėlės sušėrė jai per laibas kojas, tada ji labai susitraukė ir vėl pavirto į mažą vaško lėlę. Tas buvo labai juokinga, ir Idutė negalėjo susilaikyti nesijuokus. Blindės šakelė nesiliovė šokusi, ir tarėjas noroms nenoroms turėjo su ja šokti — vis tiek ar jis buvo aukštas ir drūtas, ar tapęs mažas kaip vaško lėlė su juoda plačiais kraštais skrybėle. Tik prašoma kitų gėlių, ypač tų, kur gulėjo lėlės lovelėj, metė varginusi tarėją. Tą pačią valandėlę garsiai kas subildėjo stalo dėžutėj, kur gulėjo kartu su kitais žaislais lėlė Zapytė. Kaminkrėtys pribėgo prie stalo krašto, išsitiesė ant pilvo ir patraukė dėžutę. Zapytė iškėlė galvą ir ėmė dairytis nustebusi.

— Čia, rodos, balius!— tarė ji.— Kodėl niekas man to nepasakė?

— Nori su manim šokti?—paklausė kaminkrėtys.

— Gražus tu man šokėjas!— atsiliepė Zapytė ir nusigręžė nuo jo pečiais. Paskui atsisėdo dėžutėj ir laukė, ar jos neišves koks žolynas, bet niekas nesiartino prie jos, ir ji ėmė kosėti „ek, ek, ek"! Bet ir tada niekas prie jos nėjo. O kaminkrėtys šoko pats vienas ir ne taip jau prastai.

Matydama, kad joks žolynas jos nepastebėjo, ji su dideliu triukšmu virto iš dėžutės žemėn. Subėgo tada visos gėlės, apstojo ją ir ėmė klausinėti, ar neužsigavo virsdama. Gėlės rodė jai daug meilės, ypač tos, kur gulėjo jos lovelėj. Zapytei nieko pikto nebuvo atsitikę, Idutės gėlės gražiai padėkojo jai už puikią lovelę, paskui nusivedė į kambario vidurį, kur krito mėnesio šviesa, ir šoko su ja, o visos kitos gėlės sukosi aplink ratu. Zapytė buvo labai smagi, pasakė gėlėms, kad ji mielai užleidžianti joms savo lovelę, o pati pagulėsianti ir dėžutėj.

— Labai tau dėkui,— atsiliepė gėlės,— bet mes nebeilgai gyvensim. Rytoj jau mirsim. Pasakyk Idutei, kad mus palaidotų darže, kur guli kanarėlė. Vasarą vėl ataugsime ir būsime dar gražesnės!

— Ne, jūs nemirsite!—sušuko Zapytė ir pabučiavo gėles.

Tuo laiku atsidarė durys, ir į kambarį įgriuvo visas būrys šokančių gėlių. Idutė negalėjo suprasti, iš kur jos atsirado — greičiausiai iš karaliaus daržo. Priešakyje ėjo dvi gražios rožės su mažomis aukso karūnomis ant galvų — tai buvo karalius su karaliene. Paskui sekė puikios leukonijos su gvazdikais ir sveikino visus aplink. Muziką darė didelės aguonos ir pivonijos, jos taip smarkiai pūtė į žirnių ankštis, jog skruostai joms paraudonavo. Mėlyni katiliukai ir balti palazdžiai klegėjo kaip skambučiai. Kokia smagi buvo muzika! Paskui ėjo daugybė kitų gėlių, ir jos visos šoko — mėlynosios žibutės ir našlaitės, ramunės ir pakalnutės. Gėlės šoko ir bučiavosi, ir taip meiliai, jog negalėjai atsižiūrėti!

Pagaliau gėlės pasakė vienos kitoms labanaktis, o Idutė sugrįžo į savo lovelę ir lig ryto sapnavo gėles ir viską, ką buvo naktį regėjusi. Rytą atsikėlusi tuojau nubėgo pas savo staliuką pažiūrėti, ar tebėra jos gėlės. Atitraukė uždangą — taip, gėlės tebegulėjo lovelėj, bet buvo labiau suvytusios kaip vakar. Zapytė gulėjo dėžutėj, kur buvo paguldyta, tik jos , akys buvo mieguistos.

Kg Ar atsimeni, ką man turėjai pasakyti?—paklausė Idutė. Bet Zapytė rodė paiką miną ir nesakė nei žodžio.

Kokia tu netikus! - tarė Idutė. – O jos visos su tavim šoko!

Paskui ji paėmė popierinę dėžutę su išpieštais paukščiukais ant viršelio, atvožė ir sudėjo ten nuvytusias gėles.

- Tai bus jūsų grabelis!— tarė Idutė — Kai atvyks iš Norvegijos mano pusbroliai, mes jus palaidosim darže, kad kitą vakarą jūs vėl ataugtumėt ir būtumėt dar gražesnės. Norvegijos pusbroliai buvo smagūs berniukai, vienas vadinos Jonas, kitas Adolfas. Tėvas buvo jiems dovanojęs po naują šaudomą lanką, ir jie atsivežė juos parodyti Idutei. Ta papasakojo jiems apie žuvusias gėles ir prašė padėti palaidoti. Priešakyje ėjo abu berniukai su lankais ant pečių, o paskui sekė Idutė su nuvytusiomis gėlėmis popierinėj dėžutėj. Duobę iškasė darže. Idutė pabučiavo gėles ir įleido į duobę. Prie kapo Jonas ir Adolfas iššovė iš lankų —jie neturėjo nei šautuvų, nei armotų.

2645 žodžiai (Skaitysite 15 min.)
 0

Tavo komentaras

fPrisijungti su Facebook
arba

Jau narys? Prisijunk