Ištikimasis Johanas

Gyveno kitados toks senas karalius. Susirgo jis kartą ir pagalvojo: „Matyt, nebekelsiu jau daugiau iš šio patalo.“ Ir tarė:

– Pakvieskit man ištikimąjį Johaną.

Ištikimasis Johanas buvo jo mylimiausias tarnas ir vadinosi taip dėl to, kad visą gyvenimą ištikimai jam tarnavo. Kai jis atėjo prie karaliaus lovos, karalius jam tarė:

– Ištikimasis Johanai, jaučiu, kad jau artinasi man paskutinioji, bet dėl savęs aš per daug nesuku galvos, rūpi man tik sūnus, jis dar jaunas, ne visada susivokia, kas ir kaip, ir jeigu tu neprižadėsi visur kur jam patarti ir būti jo globėjas, aš negalėsiu ramiai akių užmerkti.

– Aš jo neapleisiu ir ištikimai jam tarnausiu, net jeigu tektų dėl to ir galvą padėti.

Tada senasis karalius tarė:

– Jeigu taip, tai galiu ramiai numirti. – Ir paprašė: – Po mano mirties aprodyk jam rūmus – visus kambarius, sales ir rūsius su visais ten sudėtais turtais. Nerodyk tik paskutinio kambario ilgajame koridoriuje, kur paslėptas karalaitės iš Aukso Stogo paveikslas. Jeigu jis pamatys karalaitės atvaizdą, ją taip karštai pamils, jog kris žemėn apalpęs ir pateks per ją į didelius pavojus. Tad sergėk jį nuo šito.

Ir kai ištikimasis Johanas dar kartą senajam karaliui prižadėjo vykdyti visus jo priesakus, karalius nutilo, padėjo galvą ant pagalvės ir mirė.

Kai senasis karalius atgulė į kapą, ištikimasis Johanas pasipasakojo karalaičiui, ką prižadėjęs jo tėvui, kai tas gulėjo mirties patale, ir tarė:

– Šito aš sąžiningai laikysiuos ir būsiu ištikimas tau, kaip buvau ištikimas tavo tėvui, net jeigu tektų dėl to ir galvą padėti.

Kai praėjo gedulo dienos, ištikimasis Johanas tarė karalaičiui:

– Na, metas apžiūrėti, ką esi iš tėvo paveldėjęs. Eime, aprodysiu tau rūmus.

Ir ėmė visur vedžioti, vaikščiojo aukštyn ir žemyn, aprodė visus turtus ir puošnius kambarius, neatidarė tik vieno, to, kur buvo pavojingasis paveikslas. O tas paveikslas buvo taip padėtas, kad krito į akis, vos tik duris pravėrus, ir buvo taip meniškai nutapytas, jog atrodė, kad tai ne paveikslas, o gyvas žmogus, ir nieko gražesnio ir mielesnio nėra visame pasaulyje. Jaunasis karalius pastebėjo, kad ištikimasis Johanas vis praeina pro vienas duris, ir paklausė:

– Kodėl tu neatidarai man šitų durų?

– Ten yra toks vienas daiktas, – atsakė ištikimasis

Johanas, – kuris tave gali išgąsdinti.

Tačiau karalius tarė:

– Aš apžiūrėjau visus rūmus, noriu žinoti ir kas čia yra.

Priėjo ir jau buvo beplėšiąs duris, bet ištikimasis

Johanas jį sulaikė ir tarė:

– Aš tavo tėvui prieš mirtį prižadėjau nieku gyvu tau nerodyti, kas yra tame kambaryje, nes tada ir tave, ir mane ištiktų didelė nelaimė.

– O ne, – atsakė jaunasis karalius, – jeigu ten neįeisiu, nebus jau man gyvenimo: dieną naktį neturėsiu ramybės, kol savo akimis nepamatysiu, kas ten yra. Nesitrauksiu iš vietos, kol neatidarysi durų.

Suprato ištikimasis Johanas, kad nieko nebus, ir, gailiai dūsaudamas, sunkia širdimi atrinko iš didžiulio ryšulio raktą, atidarė duris ir pirmas įėjo į kambarį, manydamas, kad užstos paveikslą, ir karalius jo nepamatys. Bet kur tau! Karalius pasistiebė ant pirštų galų ir pažvelgė jam per petį. Ir kai išvydo mergelės atvaizdą, tokį neapsakomai gražų, spindintį auksu ir brangakmeniais, iškart krito apalpęs ant žemės. Ištikimasis Johanas pakėlė jį, nunešė į lovą ir didžiai susirūpinęs pagalvojo: „Štai ir atsitiko nelaimė! Viešpatie, kas dabar bus?“ Paskui gaivino, girdė vynu, kol jaunasis karalius atsigavo. Ir pirmi jo ištarti žodžiai buvo:

– Ak, kieno tas gražus atvaizdas?

– Tai karalaitė iš Aukso Stogo, – atsakė ištikimasis Johanas.

O karalius kalbėjo toliau:

– Aš labai ją pamilau, mano meilė tokia begalinė, kad jos apsakyti negalėtų ir visi medžių lapai, jeigu jie liežuvį turėtų. Gyvybės nepagailėsiu, bet vis tiek ji bus mano. Tu, Johanai, esi man ištikimiausias, turi man padėti.

Ištikimasis Johanas ilgai suko galvą, ką čia reikėtų daryti, nes ne taip paprasta buvo vien karalaitės akyse pasirodyti. Galų gale sugalvojo ir tarė karaliui:

– Visi karalaitės daiktai yra iš aukso: stalai, kėdės, dubenys, taurės, puodeliai ir visi namų apyvokos reikmenys. Tu savo iždinėje turi penkias statines aukso, duok vieną šalies auksakaliams ir tegu jie nukala visokiausių indų ir rykų, visokiausių paukščių, žvėrių ir įstabių gyvulėlių, tai turėtų jai patikti.

Visa tai pasiėmę, mes nuvyksim pas ją ir išbandysim laimę.

Karalius sukvietė visus auksakalius, ir jie dieną naktį dirbo, kol pridarė visų tų grožybių. Kai viskas buvo sukrauta į laivą, ištikimasis Johanas persirengė pirklio drabužiais, tą patį padarė ir karalius, kad niekas jo nepažintų. Tada jie išplaukė į jūrą. Ilgai ilgai plaukė, kol priplaukė miestą, kuriame gyveno karalaitė iš Aukso Stogo. Ištikimasis Johanas liepė karaliui pabūti laive ir palaukti, kol jis sugrįš.

– Galbūt, – sakė jis, – man pasiseks atsivesti čia karalaitę, todėl žiūrėkit, kad visur būtų tvarka, liepkit išdėlioti aukso indus ir išpuošti visą laivą.

Paskui pasiėmė visokių aukso dirbinių, išlipo į krantą ir nudrožė tiesiai į karaliaus rūmus. Įėjo į kiemą, žiūri – stovi prie šulinio graži mergaitė su dviem aukso kibirais rankose ir semia vandenį. Prisisėmusi apsisuko ir jau buvo beeinanti su žėrinčio vandens kibirais, bet pamatė nepažįstamą vyriškį ir paklausė, kas jis toks esąs.

– Esu pirklys, – atsakė ištikimasis Johanas ir parodė, ką turėjo atsinešęs.

– Ai, ai, ai, kokie gražūs auksiniai daiktai! – sušuko ji ir, pasistačiusi kibirus, ėmė apžiūrinėti vieną po kito. Paskui tarė: – Reikia parodyti karalaitei, ji taip mėgsta aukso dirbinius, kad nupirks juos visus.

Paėmė ištikimąjį Johaną už rankos ir nuvedė pas karalaitę, mat buvo jos tarnaitė. Pamačiusi prekes, karalaitė labai apsidžiaugė ir tarė:

– Tai toks gražus darbas, kad aš perku iš tavęs viską.

Bet ištikimasis Johanas atsakė:

– Aš esu tik vieno turtingo prekijo tarnas. Tai, ką čia atnešiau, tėra tik niekai, palyginti su tuo, ką mano ponas turi savo laive, ten gražiausi ir meniškiausi dalykai, kokie kada buvo padaryti iš aukso.

Karalaitė panoro, kad viskas būtų jai atgabenta į rūmus, bet ištikimasis Johanas tarė:

– Tam prireiktų daug dienų – tokia gausybė ten yra visokio gero, o ir tiek salių jūsų rūmuose neatsirastų viskam sutalpinti.

Tai dar labiau pakurstė karalaitės smalsumą, ir ji pagaliau tarė:

– Gerai, vesk mane į laivą, aš pati ten nueisiu ir apžiūrėsiu tavo pono brangenybes.

Nuvedė ištikimasis Johanas karalaitę į laivą, labai patenkintas, kad taip gerai pasisekė, o karalius, vos ją išvydęs, suprato, kad gyva ji dar gražesnė negu paveiksle, ir rodėsi, kad iš susižavėjimo širdis jam krūtinėj susprogs. Karalaitė įžengė į laivą, ir karalius ją nulydėjo, o ištikimasis Johanas pasiliko pas vairininką ir liepė jam plaukti nuo kranto.

– Iškelk visas bures, kad laivas skrietų kaip paukštis.

Tuo metu karalius rodė laive karalaitei aukso dirbinius kiekvieną skyrium: dubenis, taures, puodelius, paukščius, žvėris ir įstabius gyvulėlius. Daug valandų praėjo, kol ji viską apžiūrėjo, ir besigrožėdama nepastebėjo, kad laivas jau seniai plaukia. Apžiūrėjusi paskutinį daiktą, padėkojo pirkliui ir jau eis namo, bet kai priėjo prie laivo krašto, žiūri – laivas jau atsidūręs jūros platybėse ir neria tolyn iškėlęs visas bures.

– Ak, – sušuko ji išsigandusi, – aš apgauta, aš pagrobta, aš kažkokio pirklio naguos, verčiau jau mirti negu šitaip!

Tačiau karalius paėmė ją už rankos ir tarė:

– Aš esu ne pirklys, o karalius, ir savo kilme ne prastesnis kaip tu, o klasta tave pagrobiau tik dėl to, kad neapsakomai tave pamilau. Kai pirmą kartą išvydau tavo atvaizdą, kritau apalpęs ant žemės.

Išgirdusi tuos žodžius, karalaitė iš Aukso Stogo apsiramino, širdyje pajuto prielankumą ir mielai

sutiko tapti jo žmona.

Tačiau atsitiko, kad vieną dieną, kai jie buvo jau toli jūroje, o ištikimasis Johanas sėdėjo laivo priekyje ir grojo, pasirodė ore trys varnai. Ištikimasis Johanas nustojo grojęs ir ėmė klausytis, ką tie varnai tarp savęs šneka, nes gerai suprato jų kalbą. Vienas sušuko:

– O, jis vežasi namo karalaitę iš Aukso Stogo.

– Taip, – atsakė antras, – bet ji dar ne jo. Trečias tarė:

– Kaip ne jo, juk sėdi jo laive?

Tada vėl prabilo pirmasis ir sušuko:

– Na ir kas iš to! Kai jie priplauks krantą, atbėgs jo pasitikti raudas žirgas. Karalius panorės ant jo užsėsti, ir jeigu užsės, žirgas su juo pakils į orą ir nulėks, ir karalius niekada nebepamatys savo sužadėtinės.

Tarė antrasis:

– Ir nėra kaip išsigelbėti?

– Būti yra, jeigu kas nors kitas spėtų pirma užsėsti, ištrauktų iš balnakrepšio ginklą ir nušautų tą žirgą, tada karalius būtų išgelbėtas. Bet kas tai žinos! O jeigu kas žinotų ir jam pasakytų, tas nuo kojų pirštų iki kelių pavirstų į akmenį.

Tada tarė antrasis:

– Aš žinau dar daugiau. Jeigu žirgas ir būtų nušautas, tai nuotaka vis tiek dar neatitektų karaliui. Kai jie drauge įžengtų į rūmus, ten gulėtų ant padėklo vestuvių drabužis, pažiūrėti iš sidabro ir aukso išaustas, o iš tikrųjų ten būtų tik siera ir derva. Jeigu karalius jį apsivilktų, tas drabužis sudegintų jį su visais kauleliais.

Trečiasis tarė:

– Ir nėra kaip išsigelbėti?

– Būti yra, – atsakė antrasis, – jeigu kas su pirštinėmis paimtų tą drabužį ir įmestų į ugnį, tada jaunasis karalius būtų išgelbėtas. Bet kas iš to! Jeigu kas tai žinos ir jam pasakys, tas nuo kelių iki širdies pavirs į akmenį.

Tada tarė trečiasis:

– Aš žinau dar daugiau. Jeigu vestuvių drabužis ir bus sudegintas, nuotaka vis tiek dar neatiteks karaliui. Kai po jungtuvių karalienė išeis šokti, staiga ji bešokdama išbals ir lyg negyva kris žemėn. Ir jeigu niekas jos nepakels, neiščiulps iš dešinės krūties trijų lašų kraujo ir tuojau pat jų neišspjaus, karalienė numirs. Bet jeigu kas tai žinos ir pasakys, tas nuo viršugalvio ligi kojų pirštų pavirs į akmenį.

Šitaip pasišnekėję, varnai nuskrido tolyn, bet ištikimasis Johanas viską suprato ir nuo to laiko pasidarė tylus ir liūdnas: juk jei nutylės savo ponui, ką girdėjo, užtrauks jam nelaimę, jei pasakys – pragaišins savo gyvybę. Galų gale tarė sau:

– Gelbėsiu savo poną, nors ir pats per tai pražūsiu.

Ir kai priplaukė jie krantą, atsitiko taip, kaip pranašavo varnai: iš kur buvęs, kur nebuvęs prilėkė gražus raudas žirgas.

– Puiku, – tarė karalius, – jis nuneš mane į rūmus. Ir jau buvo besėdąs, bet ištikimasis Johanas užbėgo jam už akių, strykt užšoko ant raudžio, ištraukė iš balnakrepšio ginklą ir nušovė žirgą. Kiti karaliaus tarnai, tie, kur nemėgo ištikimojo Johano, pagavo šaukti:

– Kokia gėda, nušauti tokį gražų gyvulį, juo karalius būtų parjojęs į rūmus!

Bet karalius tarė:

– Tylėkit ir nelieskit jo, tai mano ištikimiausias

Johanas, ką gali žinoti, gal tai tik į gera!

Paskui jie įėjo į rūmus, o ten, salėje, rado padėklą, ant jo gulėjo vestuvių drabužis, ir iš tikrųjų atrodė, lyg jis būtų iš sidabro ir aukso. Jaunasis karalius priėjo ir jau buvo jį beimąs, bet ištikimasis Johanas nustūmė valdovą į šalį, stvėrė drabužį su pirštinėmis, greitai nunešė į ugnį ir sudegino. Kiti tarnai vėl ėmė murmėti:

– Žiūrėkit, jis sudegino net karaliaus vestuvių drabužį.

Bet jaunasis karalius tarė:

– Ką gali žinoti, gal tai tik į gera, nelieskit jo, tai mano ištikimiausias Johanas.

Ir buvo iškeltos vestuvės, prasidėjo šokiai, išėjo šokti ir jaunoji. Ištikimasis Johanas įdėmiai žiūri, akių nuo jos veido nenuleidžia. Staiga mato – jaunoji išbalo ir lyg negyva krito žemėn. Jis greit prišoko, pakėlė ją nuo žemės, nunešė į kambarį, paguldė, priklaupęs iščiulpė iš dešinės krūties tris lašus kraujo ir tuoj pat išspjovė. Jaunoji bemat vėl ėmė alsuoti ir atsigavo, tačiau jaunasis karalius visa tai matė ir negalėdamas suprasti, kodėl ištikimasis Johanas šitaip padarė, didžiai supyko ir sušuko:

– Įmeskit jį į kalėjimą!

Kitą rytą ištikimasis Johanas buvo nuteistas ir nuvestas į kartuves. Ir kai jau stovėjo ant pakylos ir tuoj tuoj turėjo būti pakartas, jis prabilo:

– Kiekvienas nuteistasis turi teisę prieš mirtį tarti paskutinį žodį. Gal ir aš galiu pasinaudoti šia teise?

– Taip, – atsakė karalius, – kalbėk, aš tau leidžiu. Ir ištikimasis Johanas pasakė:

– Aš nuteistas nekaltai, aš visą laiką buvau tau ištikimas.

Ir apsakė, kaip, plaukdamas per jūrą, nugirdo varnų pokalbį ir kaip paskui visa tai darė, norėdamas savo poną išgelbėti.

– O, mano ištikimasis Johanai, atleisk man, atleisk! Išveskit jį iš kartuvių!

Tačiau ištikimasis Johanas, vos tik ištaręs paskutinius žodžius, krito žemėn negyvas ir pavirto į akmenį. Karalius ir karalienė labai dėl to nuliūdo, ir karalius tarė:

– Kaip aš galėjau už tokią didelę ištikimybę taip negražiai atsilyginti.

Ir liepė akmeninę statulą pakelti ir pastatyti jo miegamajam kambary šalia lovos. Kiekvieną kartą, pažvelgęs į ją, jis pravirkdavo ir sakydavo:

– O, kad aš galėčiau tave atgaivinti, mano ištikimiausias Johanai!

Praėjo kiek laiko, ir karalienė pagimdė dvynukus, du berniukus. Jie gražiai augo ir buvo tikras tėvų džiaugsmas. Vieną kartą, kai karalienė buvo bažnyčioje, o vaikai sėdėjo su tėvu ir žaidė, karalius vėl su didžiu liūdesiu pažvelgė į akmeninę statulą, atsiduso ir sušuko:

– O, kad aš galėčiau tave atgaivinti, mano ištikimiausias Johanai!

Staiga akmuo prabilo ir sako:

– Taip, tu galėtum mane atgaivinti, jeigu sutiktum paaukoti tai, kas tau brangiausia.

Ir karalius sušuko:

– Atiduočiau dėl tavęs viską, ką tik turiu pasaulyje.

Tada akmuo tarė:

– Jei tu savo ranka nukirstum abiem vaikams galvas ir pateptum mane jų krauju, tada aš vėl atgyčiau.

Karalius išsigando išgirdęs, kad turi pats savo mieliausius vaikus žudyti, bet prisiminęs, kad ištikimasis Johanas dėl jo paaukojo savo gyvybę, išsitraukė kalaviją ir savo ranka nukirto vaikams galvas. Ir kai patepė jų krauju akmenį, tas iškart atgijo, ir prieš jį stojosi ištikimasis Johanas, vėl gyvas ir sveikas. Ir tarė jis karaliui:

– Tavo ištikimybė neturi likti be atlygio!

Paėmė vaikų galvas, užkėlė ant pečių ir patepė žaizdas jų krauju, ir vaikai bemat atgijo, ėmė šokinėti ir žaisti, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Karalius nežinojo nė kaip džiaugtis, o pamatęs pareinant karalienę, paslėpė ištikimąjį Johaną ir abu vaikus didelėje spintoje. Kai karalienė įėjo, jis paklausė:

– Ar meldeisi bažnyčioje?

– Taip, – atsakė ji, – bet visą laiką galvojau apie ištikimąjį Johaną, kad taip nelaimingai per mus jis pražuvo.

Tada karalius tarė:

– Mieloji žmonele, mes galėtume grąžinti jam gyvybę, bet turėtume dėl to paaukoti abu sūnelius.

Karalienė išbalo, apmirė iš baimės, bet tarė:

– Mes turim tai padaryti, atsilygindami už jo didelę ištikimybę.

Karalius apsidžiaugė, kad ir ji mano taip, kaip jisai, priėjęs atidarė spintos duris, išleido vaikus ir ištikimąjį Johaną ir tarė:

– Garbė Dievui, jis jau išgelbėtas, o mūsų sūneliai vėl su mumis!

Ir apsakė jai, kaip viskas buvo. Nuo to laiko visi jie drauge laimingai gyveno iki pat savo amžiaus

galo.

3014 žodžiai (Skaitysite 17 min.)
Brolių Grimų pasaka
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU