Istorija apie Adžibą vienakį

Didžiojo kalifo Haruno al Rašido laikais Bagdado gatvėmis vaikščiojo vienakis elgeta, vardu Adžibas. Paklaustas jis papasakojo tokią savo gyvenimo istoriją.

— Žinokit, kad aš esu karaliaus sūnus ir karalius. Po savo tėvo Kasibo mirties aš ėmiau valdyti kraštą ir valdžiau, žiūrėdamas teisybės. Bet mano širdis nerimo, troškau keliauti ir regėti svetimus kraštus. Kartą sutaisiau dešimtį laivų ir išplaukiau su jais, norėdamas aplankyti vieną salą, priderėjusią mano viešpatystei.

Pradžioj kelionė sekėsi. Bet po kelių dienų atsisuko priešingas vėjas ir nuvarė mus į svetimą ir nepažįstamą jūrą. Nulipęs nuo stiebo žemyn, sargybinis pranešė kapitonui:

—      Jūroj toli matyti kas blizguojant, kartais juodai, o kartais šviesiai kaip sidabras.

Išgirdęs tuos žodžius, kapitonas trenkė žemėn savo turbaną ir, raudamas sau barzdą, sušuko:

—      Nebėr mūsų, turim visi žūti!

Ir pradėjo jis raudoti, su juo raudojo visi laivo žmonės. Aš priėjau prie jo ir tariau:

—      Prašom, kapitone, pasakyti, ką gi tas sargybinis matė!

—      Priešingi vėjai —atsakė jis —nuvarė mus į tolimą jūrą. Mus pagavo galinga srovė ir neša su nepaprastu greitumu į statų juodą kalną. Nunešusi kiekvieną laivą ji sviedžia į uolą ir suskaldo į šipulius. Jau tūkstančiai laivų taip yra žuvę. Ant to kalno joja raitelis su variniu arkliu, rankoj laiko jis varinę ietį, o priešais ant krūtinės lentą su išplautais vardais ir užkeikimais. Tų užkeikimų galybė daužo laivus, ir nėra išsigelbėjimo, kol tas raitelis nebus nuo arklio nuverstas.

Po tos kapitono kalbos mes griaudžiai visi verkėm ir tikros mirties akivaizdoj vieni kitiems sakėm sudieu. Srovė nešė mus vis artyn prie baisiojo kalno, ir kai sutemo naktis, mūsų laivai ištiško, susitrenkę į uolą, ir mes visi sukritom į jūrą. Kiti turėjo prigerti, o aš įsikabinau į lentą, didelė banga užbloškė mane ant kranto, ten aš radau iškapotas aukštyn pakopas ir užlipau ant kalno viršaus. Karštai padėkojau Alachui už išgelbėjimą, iš nuovargio kritau žemėn kaip negyvas ir užmigau. Per miegą išgirdau balsą:

—    Kasibo sūnau, kai tu atbusi, atsikelk ir pasikask žemę po tavo kojų. Ten rasi varinį lanką ir tris švino strėles, kur bus įrėžti užkeikimai. Paimk lanką ir strėles, šauk į raitelį ir išvaduok žmones nuo tos baisingos rykštės. Jei pataikysi į raitelį, jis nuvirs į jūrą, ir lankas iškris tau iš rankos. Tada paimk ir įkask lanką į seną vietą. Jūra patvins lig kalno viršūnės, paskui atplauks laivelis, ir jame sėdės geležinis žmogus. Su juo plauk, bet saugokis ištarti dievo vardą. Dešimtį dienų jis plauks, kol tave iškels į sausumą. Ten rasi žmonių, jie tau parodys kelią namo. Bet įsidėk į galvą, ta kelionė tau pasiseks, jei nepaminėsi dievo vardo!

Atsikėlęs padariau viską taip, kaip liepė geroji dvasia. Šoviau į raitelį ir jį nuverčiau į jūrą. Lankas man iškrito iš rankų, ir aš užkasiau jį į žemę. Jūra pradėjo banguoti ir kilti, ir netrukus ji pasiekė kalno viršūnę. Palaukęs gal kokią valandą, aš pamačiau atplaukiant į mane laivelį. Laively sėdėjo varinis žmogus, turintis ant krūtinės švino lentą su įrėžtais vardais ir užkeikimais. Neprataręs nei žodžio, aš įlipau į laivelį, plaukėm dieną su juo kartu ir antrą, plaukėm trečią dieną ir tik dešimtą dieną išvydom tolumoje Ramybės Salas. Iš to didelio džiaugsmo aš sušukau:

—    Yra tik vienas didis ir tikras dievas!

Tik aš ištariau dievo vardą, varinis žmogus išmetė mane iš laivelio į jūrą ir pats pasinėrė į vandenį.

Labai vėjas pūtė, bet aš mokėjau plaukti ir neskendau, o didelė banga kaip kalnas pagavusi užmetė mane ant kranto. Paėjęs toliau nuo jūros, išgręžiau savo šlapius drabužius ir per naktį išsidžiovinau. Rytą vėl apsivilkau jais ir ėmiau dairytis po apylinkę. Visi augalai vešliai žaliavo, bet čia buvo maža negyvenama sala, sulaukti pagalbos iš niekur nesitikėjau ir labai nusiminiau. Bet netrukus išgirdau kokius balsus ir paregėjau laivą plaukiant prie kranto. Aš tuojau įlipau į medį ir pasislėpiau tarp lapų. Ten tupėdamas pamačiau dešimtį vergų išlipus su kastuvais. Paėję jie sustojo netoli nuo mano medžio ir pradėjo kasti žemę.

Netrukus pasirodė pakeliamos durys. Tas duris atidarę, jie sugrįžo į laivą, paskui vėl atėjo su duona, sviestu, medum, vaisiais ir kitais daiktais, reikalingais žmogaus maistui, viską sugabeno pro praviras duris po žemėmis. Galop atnešė iš laivo patiesalų ir puikių drabužių, kartu atėjo senas rimtas vyras, vesdamasis tokio gražumo jaunikaitį, jog kito panašaus nebuvau niekados regėjęs. Visi jie nusileido pro skylę žemyn ir ten išbuvo per dvi valandas. Paskui jie išėjo visi atgal, vergai ir tas senas vyras, tačiau be jaunikaičio, uždarė duris, apipylė žemėmis, sulipo į laivą ir, pakėlę inkarą, nuplaukė.

Išnykus jiems iš akių, aš išlipau iš medžio, nukasiau žemę nuo durų pakėliau jas ir pamačiau laiptus. Leisdamasis tais laiptais žemyn, priėjau šviesų, malonų kambarį, išklotą brangiais patiesalais. Čia sėdėjo, atsišliejęs į pagalvį, jaunikaitis, apstatytas gėlėmis ir vaisiais. Pamatęs mane, jis išsigando, net pabalo. Aš jį pasveikinau ir tariau:

—      Nebijok, aš taip pat esu žmogus ir karaliaus sūnus. Likimas atsiuntė mane į tą salą tau draugystę padaryti. Bet sakyk man, dėl ko čia būni po žemėmis?

Kai jaunikaitis pamatė, kad aš esu toks pat žmogus, kaip jis, atsigavo iš baimės, nusišypsojo ir liepė sėstis greta savęs, sakydamas:

—      O broli, nepaprastas ir keistas mano likimas. Mano tėvas yra labai turtingas pirklys, juvelyras, turi daug žemės ir vergų, varo prekybą su karaliais. Ilgai jis neturėjo vaikų. Kartą pasapnavo, kad gims jam sūnus, bet gyvens trumpai. Aš tikrai gimiau. Atsiminęs sapną, tėvas klausė nuomonės žvaigždininkų. Pažiūrėję į žvaigždes, tie pasakė: „Tavo sūnus tegyvens penkiolika metų. Tuo laiku vienas žmogus nuvers į jūrą varinį raitelį ir po keturiasdešimt dienų nužudys tavo sūnų. Tas žmogus vadinasi Adžibas, karaliaus Kasibo sūnus.“ Tas žvaigždininkų pranašavimas visą laiką nedavė tėvui ramybės. Prieš dešimtį dienų jis išgirdo, kad tas Adžibas nuvertęs varinį raitelį į jūrą. Baisiai išsigandęs, jis paslėpė mane čia, kur turiu pagyventi, kol praeis tos keturiasdešimt pavojaus dienų.

Išgirdęs tai, aš pagalvojau: „Koks keistas pranašavimas! Kam aš, Adžibas, turėčiau žudyti tą jaunikaitį?" Paskui jam tariau:

—      Tegu mirtis ir visokios nelaimės neliečia tavęs! Nebijok nieko! Aš tas keturiasdešimt dienų būsiu su tavim drauge. Praslinkus tam laikui, mes parkeliausim namo, tu į savo ir aš į savo kraštą.

Kad aš esu tas pats Adžibas, jam nesisakiau, bijodamas jį nugąsdinti, padrąsintas mano žodžių, jis pralinksmėjo, mes susėdom šalimais ir šnekėjomės kaip geri bičiuliai. Vakare paėmiau visokių gardumynų, juos ragavom ir gražiai šnekėjomės lig vidunakčio. Tada aš jį gerai apklojau, ir mes sugulėm. Rytą aš atsikėliau, pašildžiau jam vandens nusimaudyti ir pataisiau visko valgyti. Gardžiai pavalgę, mes žaidėm ir linksmai juokavom, lig atėjo vakaras.

Taip mes išgyvenom draugiškai ir linksmai trisdešimt devynias dienas. Visas baimes mes pamiršom ir nebegalvojom daugiau apie tai, kas buvo pranašauta jaunikaičiui. Keturiasdešimtą dieną tarė man draugas:

—      Broluži, jau atėjo keturiasdešimta diena. Garbė Alachui, išgelbėjusiam mane nuo mirties ir atsiuntusiam draugą! Šiandien atvyks mano tėvas parsivežti mane. Be abejo, jis atlygins už tavo gerą darbą. Dabar pataisyk man šilto vandens, noriu apsimazgoti ir šventadieniškai apsivilkti.

Aš padariau, ką jis sakė. Išsimaudęs jis prigulė pailsėti. Patogiai atsišliejęs į pagalvį, man pasakė:

—      Bičiuli, perpiauk kokį gražesnį melioną, ir suvalgysim apsibarstę su cukrum.

Atsistojęs aš atnešiau puikų melioną su padėklu ir paklausiau, kur paimti peilį pjauti. Jis atsakė:

—      Aure padėtas ant atbrailos ties mano galva.

Aš pasistojau ant kėdės ir pasiekęs nutvėriau už koto. Lipdamas žemyn, aš paslydau ir virtau taip nelaimingai ant vargšo jaunikaičio, jog pataikiau peiliu tiesiai jam į širdį, ir jis tuojau mirė.

Pasimatęs tapęs žmogžudžiu, iš skausmo aš perplėšiau savo drabužius ir sušukau:

Taip keturiasdešimtą dieną- įvyko, kas buvo prilikta prieš mano valią, ir aš nužudžiau tą, kurį norėjau gelbėti!

Baisiai nusiminęs, aš išlipau į viršų, užvožiau duris ir apipyliau žemėmis. Pažvelgęs toliau į jūrą, išvydau laivą tiesiai plaukiant į salą. Tada pagalvojau sau: „Jie priplauks prie salos, ras berniuką negyvą ir keršys man už nužudymą." Išsigandęs įlipau į medį ir pasislėpiau tarp lapų.

Laivui sustojus prie kranto, išlipo iš jo su savo vergais nužudytojo berniuko tėvas. Jie nukasė žemę, pakėlė duris ir nusileido į apačią. Rado berniuką nebegyvą, gulintį su įsmeigtu peiliu į širdį. Baisų pakėlė tada jie riksmą, verkė raudojo ir griaudžiai aimanavo. Galop išnešė kūną, suyniotą į drobę, nugabeno į laivą, pakėlė inkarą ir nuplaukė tolyn.

Aš palikau saloj vienas. Dieną ieškojau vaisių ir jais mitau, naktį gulėjau įlindęs į tą po žemėmis kambarį. Taip išgyvenau kokį mėnesį. Vieną dieną, vaikščiodamas po krantą, pastebėjau iš vakarų pusės nykstant jūrą ir toj vietoj rodantis iškilus žemę, kuria galėjau pabėgti nuo salos. Nieko nelaukdamas, pradėjau eiti pasidariusia sausuma ir beeidamas išvydau tolumoje didelę ugnį. Prisiartinęs prie tos vietos, pamačiau, kad tai ne ugnis, o saulės spinduliuose tvieskianti kaip liepsna varinė pilis. Nustebęs aš žiūrėjau į pilį. Man taip bežiūrint, iš pilies išėjo senas vyras su dešimčia gražiai apsidariusių jaunikaičių. Kai jie priėjo arčiau, aš pastebėjau, kad jiems visiems trūko kairės akies. Jie mane maloniai pasveikino ir paklausė, kas aš toks. Aš apsakiau jiems viską, kas man atsitiko. Jie klausėsi labai susidomėję. Paskui jie pakvietė mane į pilį. Jie nusivedė mane į tokią salę, apgobtą gedulo spalvomis. Kai suėjom į salę, jaunikaičiai tarė man:

—      Bičiuli, neklausk, kaip mes netekom vienos akies.

Ten mes visi susėdom ant tamsių pagalvių. Senasis vyras atnešė mums visokių užkandžių, mes gėrėm valgėm ir šnekučiavom. Jie vis prašė manęs apsakinėti mano gyvenimo istorijos, kurios jie klausėsi labai atsidėję. Taip aš pasakojau lig vidunakčio. Tada jaunikaičiai tarė senajam vyrui:

—      Atnešk kas mums reikalinga, jau vėlus laikas, metas gulti.

Tas atsistojo ir išėjo iš salės. Netrukus jis vėl sugrįžo su dešimčia į tamsias skepetas suvyniotų puodelių ir pastatė prieš kiekvieną po puodelį. Tada jis uždegė dešimtį žvakių, ir jaunikaičiai nudangstė savo puodelius. Jie buvo pilni suodžių. Jaunikaičiai išsipaišino veidus su suodžiais, draskė savo drabužius, mušėsi į krūtinę ir šaukė:

—      Mes buvome tokie laimingi, bet mūsų smalsumas pražudė mus! Taip jie darė lig išauštant. Tada jie nusimazgojo su šiltu vandeniu paišus ir apsivilko puikiais drabužiais. Žiūrėdamas į tai, aš labai stebėjausi ir paklausiau jaunikaičių:

—      Meldžiamieji, sakykit man, ką tas viskas reiškia?

—      Bičiuli, neklausk to, jei nenori pražūti! — atsakė jie, perspėdami mane.

Paskui mes valgėm ir gėrėm, aš vėl pasakojau visą dieną lig vėlumos. Kaip praeitą naktį, jie vėl išsipaišino veidus su suodžiais ir dejavo, kad smalsumas juos pražudęs.

Taip mes gyvenome apie mėnesį laiko. Bet aš buvau vis nesmagus ir nebeiškentęs vėl paklausiau jų:

 Aš ilgiau negaliu rimti, ar negalėtumėt man pasakyti, kam jūs kasnakt suodinatės veidus ir vis taip dejuojate? Jei jūs nesakysit, aš toliau čia nebebūsiu ir eisiu savo keliu.

Jie atsakė:

Mes tai slėpėme nuo tavęs iš baimės, kad neatsitiktų tau tokia nelaimė kaip mums ir netektum akies.

—     Bet aš noriu žinoti! — kalbėjau savo.

—    Jei tau atsitiks tas pats, kaip mums,— atsiliepė jie,— mes daugiau nebelaikysime čia tavęs, tu turėsi išeiti iš mūsų.

Bet aš neklausiau jų perspėjimo. Tada jie išvedė mane iš pilies, pagavo aviną, nulupo jo kailį, ir tarė:

—    Imk peilį ir gulkis į tą kailį. Mes tave apsiūsim ir paliksim vieną. Neilgai trukus atskris toks didelis paukštis rokas, pakels tave į orą ir nuneš ant didelio kalno. Tada prasipiauk su tuo peiliu kailį ir išlįsk. Pamatęs tave, paukštis nuskris. Atsikėlęs eik pusę dienos ir prieisi aukštą pilį su auksiniu stogu ir išpuoštą brangiaisiais akmenimis. Įėjęs į tą pilį, rasi, ko troškai. Ir mes ten buvome, todėl netekome akių ir suodinamės savo veidus.

Paskui įsiuvo jie mane į avino kailį ir paliko vieną gulėti. Atskrido tas paukštis, nutvėrė mane su nagais, iškilo lig debesių ir galop nusileido su manim žemėn. Aš prapioviau kailį, išlindau ir nubaidžiau paukštį. Paskui keliavau, kol priėjau pilį, kaip jaunikaičiai buvo sakę. Pilis buvo tikrai didelė ir puiki. Ji turėjo šimtą kambarių, tų kambarių durys buvo padarytos iš kvepiančio brangaus sandalo medžio su paauksavimais. Kieme stovėjo keturiasdešimt mergaičių, apsirengusių brangiais drabužiais ir tokių gražių, jog negalėjai atsigėrėti. Pamačiusios mane, jos šokdamos ir dainuodamos ėmė kviesti į pilį:

—    Sveikas atvykęs! Jau daug mėnesių mes tavęs laukėm. Garbė dievui, atsiuntusiam čia tave!

Įsivedusios į vidų, jos pasodino mane minkštai, prinešė visokių gardžių daiktų ir gėrimų, valgėm ir šnekučiavom lig išnaktų. Tada jos pradėjo vėl vienos šokti, kitos dainuoti, trečios skambinti kanklėmis, visi linksminomės, kaip galėjom, iš tos linksmybės aš pamiršau visus šio pasaulio rūpesčius. Prisilinksminęs aš atsiguliau ir išmiegojau lig saulės tekėjimo. Tada jos mane pakėlė, davė gražiai apsivilkti ir vaišino gardžiausiais valgiais. Vėl praėjo smagiai diena.

Taip aš išgyvenau ten apskritus metus. Vieną rytą atėjo verkdamos mergaitės atsisveikinti su manim. Paklaustos, kas atsitiko, jos aimanuodamos tarė:

— Atėjo persiskyrimo valanda. Mes esam karalaitės, mums leista čia gerai gyventi. Tik keturiasdešimt dienų metuose likimas verčia mus iš čia pasišalinti. Tas laikas dabar atėjo, ir mes turim tave palikti. Tuo tarpu tu būsi tos pilies vienas valdovas. Valgyk, gerk ir daryk, kas patinka. Į devyniasdešimt devynis kambarius gali eiti ir naudotis viskuo, ką ten rasi, tik į šimtąjį kambarį, kurio duris atidaro šitas aukso raktelis uždrausta tau įžengti. O jei atidarysi uždraustas duris, niekados mes nebesimatysim.

Sulig tais žodžiais jos padavė man aukso raktelį, ašarodamos pratarė

sudieu ir kažkur dingo.

Aš likau vienas pilyje. Vaikščiojau pro visas man leistas duris ir visur galėjau rasti puikiausių ir brangiausių daiktų. Daržuose lūžo vaisiais medžiai ir krūmai, valgiau skaniausius obuolius, slyvas ir vynuoges. Medžių šakose giedojo gražiausiais balsais visoki paukščiai, smagiai čiurleno upeliai, aplink žydėjo ir skleidė gardų kvapą įvairiausi žolynai. Iždo kambarys buvo priverstas aukso ir sidabro, perlų, smaragdų ir rubinų, ir aš sau galvojau: „Viso pasaulio karaliai neturi tiek turto!"

Taip aš išgyvenau trisdešimt devynias dienas. Beliko viena diena palaukti. Bet baisiai parūpo man atrakinti šimtąsias duris. Gal nelabasis susuko galvą ir pražudė mane. Neiškentęs aš atidariau duris ir įžengiau į vidų. Toks malonus mane pagavo kvapas, jog aš apsvaigau ir virtau žemėn. Atsipeikėjęs ėjau toliau. Vienam kambary, išbarstytame kvepiančiomis žolėmis, viduryje stovėjo juodas arklys su aukso balnu ir ėdė sesamo grūdus iš kristalinių ėdžių. Tubūt, kipšo pagundytas, aš priėjau prie to arklio, paėmiau už kamanų, išvedžiau į kiemą ir sėdau į balną. Suragintas jis nekrutėjo nei iš vietos, tada aš paspaudžiau jį pentinais. Kai nepadėjo ir pentinai, aš pagriebęs ėmiau čaižyti su rimbu. Tada jis sužvengė garsiai lyg griaustinis, iškėtė du sparnus ir pakilo su manim į orą. Paskui nusileido ant svetimos pilies stogo, nupurtė mane nuo nugaros ir taip tėkštelėjo su uodega į akį, jog ta iškrito, ir aš likau vienakis.

Iš skausmo aš surikau:

 — Kaip tie jaunikaičiai ir aš netekau akies!

Paskui nulipau nuo pilies stogo, įėjau pro duris į vidų ir pasimačiau atsidūręs tų dešimties vienakių jaunikaičių kambaryje. Pamatę mane, jie sušuko:

—   Šalin nuo mūsų, tu grįžti nebesveikas! Aš jiems atsakiau:

—     Neturėjau ramybės, kol nesužinojau, kam jūs paišinotės veidus. Dabar aš tapau toks, kaip jūs.

—     Mes gyvenome pirma linksmai,— kalbėjo jie,— gėrėme iš kristalinių taurių ir miegojom šilkuose, bet prakeiktas smalsumas nedavė mums ramumo, kol netekome akių.

—     Bet priglauskit mane,— maldavau aš jų,— kad galėčiau kartu su jumis suodinti savo veidą!

Ir aš gailiai verkiau, bet jie be pasigailėjimo atšovė:

—     Negalim tavęs priglausti. Keliauk sveikas į Bagdadą, ten tu, eidamas per gatves, prašinėsi duonos.

Taip jų atstumtas, aš atvykau į Bagdadą, kur, sunkiai vargdamas, trumpinu savo amžiaus dienas.

3421 žodžiai (Skaitysite 19 min.)
  10 - 18 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU