Istorija apie Sindbadą jūreivį - Antroji kelionė

Sugrįžęs iš savo pirmos kelionės, maniau niekur daugiau nebekelti kojos iš Bagdado. Bet ramus gyvenimas man greit atsibodo, ir nenukentęs iškeliavau antrą kartą. Keliavau laivu, pasiėmęs gerai visokių prekių. Mes stovinėjom prie daugelio salų ir mainėm savo prekes su dideliu pelnu. Vieną dieną priplaukėm salą, apaugusią įvairiais vaisiniais medžiais, bet neregėjom tenai nei žmogaus, nei kokio gyvulio. Mes išlipom atsigauti ir pakvėpuoti grynu oru. Per žalią pievą čiurleno gražus upelis. Kiti smaginosi skindami gėles ir vaisius, o aš, išsiėmęs vyno ir užkandžio, atsisėdau prie upelio pavėsyje tarp dviejų šakotų medžių. Gerai pasistiprinęs, išsitiesiau ant minkštos žolės ir užmigau. Negaliu pasakyti, kaip ilgai ten miegojau, bet atsikėlęs radau savo laivą jau nuplaukusį.

Aš labai gailėjausi, kad nebuvo man gana pelno, gauto iš pirmos kelionės. Jo būtų pakakę mano visam gyvenimui. Bet gailėjimas nieko negalėjo dabar man padėti, protas buvo per vėlai atėjęs. Nežinodamas, ką bedaryti, įlipau į aukštą medį ir ėmiau dairytis į visas puses, ar neparegėsiu iš kur kokios pagelbos. Besidairydamas pastebėjau tolumoj iš žemės kūpsant kažką baltą. Išlipęs iš medžio, pasiėmiau, kas buvo likę nuo valgymo, ir pradėjau eiti į tą pusę, kur buvo pastebėtas tas baltas.

Prisiartinęs į tą daiktą, radau baltą nepaprastai didelę pūslę. Paliečiau rankomis — ji buvo visai lygi, kaip nutekinta. Aš apėjau aplink ją žiūrėdamas, ar nerasiu kur durų įeiti į vidų ar kopėčių užlipti į viršų. Aplinkui buvo mažiausia penkiasdešimt pėdų.

Staiga vienu metu apsiniaukė dangus, ir paliko tamsu. Atsidūręs tokioj tamsybėj, aš labai stebėjausi, bet dar labiau nustebau, pamatęs, kad tą tamsybę padarė skrendantis tiesiog į mane neregėto didumo paukštis. Tada atsiminiau, kad buvau iš jūreivių ne kartą girdėjęs apie baisų paukštį roką, ir supratau, kad ta didelė pūslė buvo to paukščio kiaušinis.

Bematant paukštis nusileido žemėn ir aptūpė tą savo kiaušinį. Paregėjęs paukštį, buvau prisiglaudęs prie kiaušinio iš apačios, ir dabar turėjau šalia savęs pastatytą vieną jo koją, didumo kaip gana drūto medžio liemuo. Atsidrąsinęs apsijuosiau su savo turbanu ir prisirišau prie paukščio kojos, tikėdamasis, kad kitą rytą jis išneš mane iš tos negyvenamos salos.

Taip aš išbuvau prisirišęs prie tos kojos visą naktį. Prašvitus paukštis pakilo skristi ir išnešė mane taip aukštai, jog nebemačiau žemės. Beskrisdamas vienu metu staiga pradėjo leistis į apačią, ir, tik atsistojo žemėj, aš viena akimirka atsirišau nuo jo kojos ir trūkčiagalviais pabėgau, o rokas ten pačiupo su snapu baisiai ilgą gyvatę ir nuskrido tolyn.

Vieta, kur mane paukštis atnešė, buvo iš visų pusių apsupta debesius remiančiais kalnais ir tokiais stačiais, jog nei pagalvoti negalėjai iš to slėnio gyvas išeiti. Tai buvo nauja mano nelaimė. Palyginęs tą vietą su negyvenama sala, iš kurios atnešė mane rokas, pamačiau, kad aš nieko geresnio nelaimėjau.

Vaikščiodamas nusiminęs, gi žiūriu - visas slėnys nusėtas deimantais, ir iš jų kiti labai dideli. Išvydęs tokį turtą, neapsakytai nudžiugau, bet mano džiaugsmas tą pačią valandą išnyko: aš pamačiau šliaužiojant baisiausias gyvates, iš kurių mažiausia galėjo praryti dramblį. Dienos metu jos gulėjo urvuose pasislėpusios, kad jų nepagautų rokas, ir tik naktį iš tų savo urvų išlįsdavo.

Visą dieną klaidžiojau aš po tą slėnį, kartais atsisėdavau pasilsėti, kur man rodėsi saugiau. Atėjus vakarui, įlindau į siaurą urvą ir angą užritau su dideliu akmeniu, kad manęs nepasiektų gyvatės; palikau tik mažą plyšelį šviesai įeiti. Paskui truputį užkandau iš savo atsargų, bet gyvatės pradėjo taip šnypšti aplink mane ir man įvarė tiek-baimės, jog, kaip jūs gerai suprantate, aš negalėjau sudėti akių per kiaurą naktį.

Dieną gyvatės vėl susislėpė, ir aš drebėdamas išlindau iš savo urvo. Eidamas mindžiau po savo kojų deimantus ir nei nepagalvojau bent vieną iš jų pakelti. Pagaliau atsisėdau, vėl truputį užkandau ir, būdamas nemiegojęs, visą naktį, pradėjau snausti, pamiršęs visas baimes. Bet vos sumerkiau akis, kažkoks sunkus daiktas plumptelėjo ties manim ir vėl išbudino. Tai buvo nudribęs žemėn iš aukšto didelis gabalas žalios mėsos. Apsižvalgęs pamačiau ir daugiau tokių gabalų krintant nuo uolų iš įvairių vietų.

Pirmiau visados laikiau grynu prasimanymu jūreivių pasakojimus apie deimantų slėnį ir pirklių sugalvotą būdą juos iš ten išgauti, bet dabar pats pamačiau, kad čia tikriausia tiesa. Pirkliai atkeliauja prie to slėnio, kada ereliai išsiperi vaikus, ir mėto į tą slėnį didelius gabalus mėsos, prie kurios prilimpa deimantai, jei ant jų pataiko užkristi tie gabalai. To krašto ereliai yra daug stipresni, negu kur kitur, atskridę jie suleidžia savo galingus nagus į tą mėsą ir neša penėti savo vaikams į lizdus, pataisytus aukštų uolų viršūnėse. Tuo laiku pirkliai bėga pas jų lizdus, savo riksmais nuvaiko erelius ir pasiima prie tos mėsos prilipusius deimantus.

Laiminga man atėjo tada mintis išsigelbėti iš giltinės nagų. Gerokai prisirinkau didžiausių deimantų ir susidėjau į šikšninį maišelį, kur laikiau savo maistą ir nešiojau pasikabinęs prie diržo. Paskui prisirišau su palaidu turbanu nemažą gabalą mėsos sau ant nugaros ir atsiguliau kniūpsčias.

Tik taip pasitaisęs atsiguliau, bematant atskrido tie ereliai. Nieko nelaukdami, jie nusitvėrė nešti po gabalą mėsos, o vienas stipriausias griebė mėsą, prie kurios aš buvau prisitvirtinęs, ir nusinešė kartu su ja ir mane į savo lizdą kalno viršūnėj. Pirkliai ėmė šūkauti ir baidyti erelius, kad pamestų savo grobį. Bebaidant vienas priėjo prie lizdo, kur aš buvau. Pamatęs mane erelio lizde, iš karto labai nusigando, o paskui atsigavo, nebeklausinėjo, kaip aš ten atsidūręs, bet pasišiaušęs ėmė šaukti, kam aš pavogęs jo turtą.

— Gražiau su manim kalbėtum,— atsakiau aš jam,— kad mane geriau pažintum. Nesikabinėk kur nereikia! Aš turiu savo deimantų daugiau, negu visi pirkliai, paimti kartu. Jūs turite tiek ir tokių deimantų, kur jums pasiseka iš erelių atimti, o tie mano maišely yra gražiausi ir mano paties slėny surinkti.

Sulig tais žodžiais atėjo kiti pirkliai, apstojo mus ir labai stebėjosi mane čia radę. Jie dar labiau gavo stebėtis, išgirdę visą mano istoriją.

Jie nusivedė mane į savo stovyklą, ten, atrišęs maišelį, aš parodžiau savo deimantus, jie baisiai stebėjosi jų didumu ir gražumu ir tvirtino, kad nei pas vieną karalių neregėję tokių puikių. Aš liepiau pirkliui, į kurio lizdą buvau nuneštas (nes kiekvienas pirklys turi atskirai savo), paimti tiek deimantų, kiek jis nori. Jis išsirinko vieną ir net mažiausią. Mano raginamas paimti daugiau, jis atsakė:

—     Ne, man visai gana to! Aš gausiu už jį tiek pelno, jog lig mano amžiaus galo nebereikės vargti su tomis kelionėmis į deimantų slėnį.

Aš praleidau naktį su pirkliais, jie kiti nebuvo girdėję, kaip aš atsidūriau jų tarpe, ir turėjau savo istoriją apsakyti antrą kartą. Visą laiką labai džiaugiausi išsigelbėjęs iš tokių baisių pavojų, man tada rodėsi tik sapnas, kad išlikau gyvas. Sugrįžęs namo, gausiai apdalinau neturtinguosius ir, nieko neskųsdamas, vartojau sunkiai įgytą turtą.

Tais žodžiais baigė Sindbadas pasakoti antrą savo kelionę ir, davęs nešėjui kitą šimtą auksinių, užkvietė jį ateiti vėl kitą dieną paklausyti tolimesnių savo nutikimų.

1477 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 9 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU