Istorija apie Sindbadą jūreivį - Penktoji kelionė

Per dvejetą metų gero gyvenimo pamiršau anų kelionių vargus ir vėl panorau kur išbandyti savo laimę. Prisipirkau reikalingų prekių ir išvykau į Basrą. Tenai prie kranto stovėjo naujas didelis ir gražus laivas. Jis man labai patiko, nupirkau jį ir pasamdžiau kapitoną su matrosais. Dar keletas kitų pirklių prisidėjo prie manęs už tam tikrą atlyginimą. Taip susitaisę, mes keliavom iš jūros į jūrą, iš salos į salą, pardavinėjom ir pirkom, varėm mainų prekybą.

Vieną dieną mes sustojome prie didelės negyvenamos salos. Kiti pirkliai tuojau iššoko iš laivo, pradėjo klaidžioti po salą ir rado žemėj gulint baltą, apskritą, labai didelį daiktą, nelyginant kokį kupolą. Tai buvo man jau pažįstamas roko kiaušinis. Kol aš atėjau, jie su kirviais prakapojo kiaušinio kevalą, ištraukė paukščiuką ir ėmė kepti. Aš baisiai išsigandau, pamatęs, ką jie daro.

Bekepant staiga sutemo dangus, lyg būtų užslinkęs juodas debesys. Pakėlę akis, išvydome skrendant du didelius paukščius rokus. Aš tuojau sušukau kapitonui ir matrosams bėgti prie laivo ir greičiausiai plaukti nuo salos.

Pamatę kiaušinį sudaužytą ir savo vaiką dingusį, seniai rokai suriko tokiu balsu, lyg būtų perkūnas sugriaudęs. Paskui jie ėmė mus vytis, pasiėmę į nagus po didžiulį akmenį. Prilėkęs vienas rokas metė akmenį, tas nukrito netoli laivo, aukštai ištiško vanduo, net pasimatė jūros dugnas. Kapitonas vos spėjo pasukti laivą į šoną, kad neapvirstų. Paskui metė akmenį kitas rokas ir pataikė į laivo užpakalį. Laivas sudužo į kąsnelius, visi žmonės ir prekės nuskendo. Man pasisekė pagauti sudužusio laivo lentą, su ja plūduriavau keletą dienų, kol vilnys išmetė mane ant vienos salos kranto.

Išmestas buvau vos gyvas iš nuovargio ir ilgai išsitiesęs gulėjau. Atsikėlęs pradėjau vaikščioti po salą — visur žydi gražiausios gėlės, geltonuoja prinokę gardžiausi vaisiai, čiurlena skaidrūs upeliai, gieda įvairiausiais balsais paukščiai, Tikras dausų kraštas! Pilnas džiaugsmo pagarbinau galybių viešpatį, privalgiau kiek širdis troško vaisių, atsigėriau iš upelio, paskui visą naktį miegojau kaip užmuštas ir atbudau kitą rytą visai atsigavęs.

Paėjęs toliau, pamačiau prie upelio sėdint seną pavargusį žmogų, apsidariusį drabužiu iš medžio lapų. Pagalvojau, kad ir jis bus koks išsigelbėjas nuo sudužusio laivo, aš prisiartinau prie jo ir gražiai pasveikinau, bet jis man atsakė tik kažkokiu ženklu. Toliau paklausiau, ko jis čia sėdi. Jis papurtė galvą, suvaitojo ir ženklais davė suprasti, kad aš jį užsikelčiau ant savo pečių ir perneščiau į kitą upelio pusę. Pasigailėjęs užsikėliau jį ant pečių ir pernešiau į kitą pusę, sakydamas dabar lipti žemėn. Bet jis nelipo, tik apsivyniojo tvirtai kojomis aplink mano kaklą ir pradėjo baisiai smaugti. Iš skausmo ir išgąsčio aš apalpau ir išvirtau. Kai atsigavau, tas senis tebesėdėjo man ant kaklo ir spardydamasis privertė mane atsikelti. Paskui rankos ženklais liepė jį nunešti prie medžio, aplipusio gardžiais vaisiais. Sėdėdamas man ant sprando, raškė tuos vaisius ir valgė kiek norėjo. Taip truko ilgą laiką: nei dieną, nei naktį nelipo nuo mano pečių, nuolat spardė ir nežmoniškai mane kankino. Aš tik laukiau mirties, kad mane išvaduotų iš tų kančių.

Vieną kartą, vilkdamas jį nusiminęs, radau didelį pailgą moliūgą. Aš nupioviau jo viršų, gražiai išgrandžiau vidų, pritrėškiau pilną vynuogių sulčių ir padėjau prieš saulę. Per keletą dienų pasidarė puikus vynas. Išgėręs to vyno, buvau smagus, pamiršau savo vargus, ėmiau dainuoti ir šokti. Matydamas mane tokį linksmą, tas senis prašė duoti ir jam paragauti to gėrimo. Jis paragavo, ir jam taip patiko, jog jis išmaukė visą moliūgą vyno, nepaliko nei lašo. Nuo to apsvaigo jam galva, visas suglebo, pats nudribo nuo mano pečių ir iš didelio persigėrimo tuojau galą gavo.

Nieko daugiau nelaukdamas, nubėgau ant jūros kranto ir ėmiau žiūrėti, ar neplauks pro šalį koks laivas. Po kelių dienų pamačiau tiesiai atplaukiant laivą. Nuleidus inkarą, keleiviai išlipo į krantą, pamatė mane ir ėmė klausinėti, kas aš toks ir kaip patekęs į tą salą.

Aš apsakiau viską, ir jie tarė man:

— Tas, kas jodinėjo ant tavo sprando, buvo marių senis, ir tu buvai pirmutinis, kur išsigelbėjai iš jo nagų. Alachui tebūna garbė už tavo išgelbėjimą!

Jie mane pavalgydino ir davė drapanas. Paskui jie paėmė mane į savo laivą ir nuplaukė jūra.

Po kelių dienų priplaukėm didelę salą. Laivas nuleido inkarą, ir kapitonas su kitais keleiviais nusivedė mane kartu į salą rinkti kokoso riešutus, su kuriais kitose vietose galima buvo pelningai mainais prekiauti. Paėję kiek ta sala, radome mišką vienų kokoso medžių. Tų medžių viršūnėse raitėsi ir rėkė nematyta daugybė beždžionių. Prisirinkę akmenų, ėmėm jas blaškyti, o jos mus mėtyti iš viršaus kokoso riešutais. Jos tiek daug primėtė riešutų, jog mes prisidėjom pilnus maišus ir vos nuvilkom į laivą. Paskui susėdom ir nuplaukėm tolyn.

Savo surinktus riešutus prie tolimesnių salų mainiau į pipirus ir kinų gajų. Bekeliaudami vienoj vietoj užtikom perlų gaudytojus iš jūros. Su jais taip pat į riešutus išsimainėm daug labai didelių ir brangių perlų. Basrą pasiekiau su dideliu turtu ir linksmas sugrįžau į savo gimtąjį Bagdadą. Našles, našlaičius ir šiaip vargstančius apdovanojau drabužiais ir kitais reikalingais daiktais, pats gyvenau puikiai ir toliau su savo draugais. Tai tokie nepaprasti mano penktosios kelionės nutikimai. Rytoj prašom vėl ateiti, aš jums apsakysiu savo šeštos kelionės nutikimus, jie bus dar įdomesni.

Išleisdamas Sindbadas jūreivis davė Sindbadui nešėjui vėl šimtą auksinių. Nešėjas padėkojo jam, o eidamas namo, galvojo apie visus nepaprastus daiktus, kurie gali atsitikti žmogui svetur. Kitą dieną jis vėl nukeliavo į Sindbado jūreivio namus. Tas jį gražiai pasveikino ir pasisodino garbingoj vietoj šalia savęs. Kai susirinko ir kiti jo bičiuliai, jis prinešė jiems visokių valgių ir gėrimų. Visiems pasisotinus ir įsismaginus, Sindbadas ėmė pasakoti toliau.