Istorija apie Sindbadą jūreivį - Septintoji ir paskutinė kelionė

Turėdamas maišus pinigų ir visokios gėrybės, gyvenau puikiai, smagiai leidau laiką su savo draugais ir bičiuliais. Aš daugiau niekur nebenorėjau keliauti ir vargti su prekyba. Bet vieną dieną, besilinksminant man su svečiais už stalo, kas pasibeldė į duris, ir įėjęs vergas tarė:

—      Kalifas prašo pas save.

Aš nusekiau su juo pas valdovą ir, žemai nusilenkęs, pasveikinau, o jis man sako:

—      Sindbadai, aš turiu tokį reikalą. Nuvežk anos tolimos salos karaliui mano dovanas ir padėką už jo dovanas.

Šiurpas mane visą nukrėtė, išgirdus tuos žodžius, bet aš atsakiau:

—      Viešpatie, baisiai privargino mane kelionės, bet, jei neatmainysi savo paliepimo, aš negaliu priešintis tavo valiai.

Bet jis nemainė savo paliepimo, įteikė man dovanas ir laišką tam tolimos salos karaliui, dar davė pinigų mano paties kelionei. Aš pabučiavau jo ranką ir atsisveikinau. Nieko negaišdamas, nuvykau į Basrą, sėdau su kitais pirkliais į laivą, vėjas pasitaikė geras, plaukėm daug dienų ir naktų ir laimingai pasiekėm tą tolimą salą. Tuojau nuvykau su kalifo laišku ir dovanomis pas karalių. Kalifo dovanos buvo didelės: žirgas, vertas dešimties tūkstančių auksinių, brangiaisiais akmenimis nusagstytas balnas, labai įdomių istorijų knyga, gražūs drabužiai, stori rietimai gelumbės ir šilko iš Kairo, Sueco ir Aleksandrijos. Karalius tomis dovanomis labai džiaugėsi ir iš širdies dėkojo.

Keletą dienų buvau karaliaus mylimu svečiu. Paskui pasiprašiau leisti namo, jis gražiai atsisveikino su manim ir gausiai apdovanojo.

Vėjas buvo geras, ir kelionė sekėsi. Bet vieną dieną pamatėm kelis nedidelius laivus apsupus mus iš visų šonų, o jų žmonės buvo apsikaustę šarvais ir apsiginklavę lankais, strėlėmis ir kardais. Jie užpuolė mus, po trumpos kovos nugalėjo ir nusivarė prie vienos salos, kur mus pardavė kaip vergus. Mane nupirko turtingas vyras, nusigabeno į savo namus, davė gerti ir valgyti, apvilko ir elgėsi labai žmoniškai, ir man širdis vėl atsigavo.

Vieną kartą paklausė manęs šeimininkas:

—   Ar moki kokį amatą?

—   Aš esu pirklys,— atsakiau jam,— ir daugiau nemoku nieko, tik prekiauti.

—   Ar moki vartoti lanką ir strėles? — dar paklausė.

—   Gerai šaudau iš lanko,— jam pasigyriau.

Tada jis man atnešė lanką ir strėlių, apie vidunaktį pasisodino ant dramblio, nugabeno prie aukšto medžio vidury didelės girios ir tarė:

—   Lipk į tą medį, auštant čia susirinks daug dramblių, šauk į juos ir, jei nudėsi vieną iš jų, tuoj atlėkęs pranešk man.

Su tais žodžiais jis paliko mane. Aš įsiritau į medį ir pasislėpiau už šakų tarp lapų. Saulei tekant, atsigrūdo čia daugybė dramblių ir sustojo po medžiais. Aš pradėjau leisti į juos strėles ir leidau tol, kol patiesiau vieną žemėj. Tada drambliai nutrinksėjo kur tolyn, o aš išlipau iš medžio ir pranešiau šeimininkui apie savo pasisekimą. Jis pagyrė mane, liepė negyvą dramblį vakare parvilkti namo ir išrauti jo iltis.

Tokiu būdu aš beveik du mėnesius iš to medžio šaudžiau dramblius, ir reta buvo diena, kad aš nenužudyčiau kokį vieną. Kartą, man tupint medyje, staiga ir netikėtai atitrinksėjo didelis būrys dramblių su tokiu baisiu riksmu, jog man pasirodė, kad žemė dreba. Vienas didžiausias iš jų apsivyniojo su savo straubliu aplink to medžio liemenį, kur aš buvau pasislėpęs, išrovė jį su šaknimis ir parvertė žemėn. Netekęs kvapo, kritau aš į tų baisių gyvulių vidurį. Tas dramblys, kur išrovė medį, apkabino mane su savo straubliu, atsargiai paguldė sau ant nugaros ir ėmė nešti tolyn, kiti drambliai sekė iš paskos. Visai atšakiai, niekam nežinomoj vietoj, jie sustojo, tas dramblys paėmė mane nuo savo nugaros ir nukėlė žemėn. Tada visi drambliai nudundėjo kur savo keliu. Kiek atsigavęs pradėjau dairytis ir pasimačiau patekęs tarp dramblio kaulo krūvų, iš to aš sprendžiau, kad čia jų kapų vieta, kad tie išmintingi gyvuliai mane bus atnešę į šį daiktą, manydami, jog aš juos šaudęs dėl tų ilčių, kurias čia glėbiais galima buvo rasti.

Aš atsikėliau ir ėjau visą dieną ir naktį, kol pasiekiau savo šeimininko namus. Tas, radęs išrautą medį ir netoliese numestą mano lanką su strėlėmis, buvo galvojęs, kad aš jau žuvęs. Aš jam apsakiau viską, kas atsitiko. Paskui užsėdom ant dramblio, nukeliavom lig tos vietos, kur gulėjo krūvos dramblio kaulo, ir prisirinkom tiek ilčių, kiek vienas žmogus, negali jų pririnkti per visą savo amžių. Be galo apsidžiaugęs, šeimininkas tarė:

—      Tu man parodei didžiausią lobį, tegu už tai tau atlygina Alachas didysis! Jo akivaizdoj dovanoju tau laisvę!

Aš padėkojau ir paprašiau leidimo grįžti į tėvynę. Jis be žodžio sutiko ir, norėdamas mane padaryti laimingą, surengė laivą, prikrovė pilną dramblio kaulo ir išleido. Atsisveikinant jis padovanojo man dar kitokių brangių daiktų.

Be didelių sunkumų atplaukiau į Basrą ir iškroviau dramblio kaulą, kuris pasirodė daug vertesnis, nekaip aš maniau. Toliau sausuma mano turtą pargebeno į Badgadą karavanas. Tuojau prisistačiau kalifui ir apsakiau, kaip atlikau jo pavestą reikalą. Mano nuotykiai su drambliais jam buvo tiek nuostabūs, jog jis liepė tą istoriją užrašyti aukso raidėmis ir padėti į jo iždinę.

Tais žodžiais Sindbadas baigė pasakojimą apie savo septintą ir paskutinę kelionę. Paskui, kreipdamasis į nešėją, jis tarė:

—      Ar tu esi kada matęs žmogų, kur būtų iškentėjęs tiek visokių vargų ir nelaimių? Ar ne pelnytai aš dabar gyvenu ramiai ir maloniai?

 

Nešėjas prisiartino, prie jo ir iš pagarbos pabučiavo jam ranką, sakydamas, koks menkas jo vargas palyginti su tais vargais, kur jis dabar girdėjo.

Sindbadas vėl davė nešėjui šimtą auksinių, primindamas, kad kasdien jam bus pataisyta vieta prie jo stalo ir kad visados jis gali pasitikėti savo ištikimu draugu Sindbadu jūreiviu.

1134 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 13 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU