Ištroškėliai

Vasaros pradžioje buvo labai kaitrios dienos. Jaunos daržovės vidudienį alpte alpo: jų lapai suglebę, apvytę ir prievakary gerai atsigauti negalėjo.

Saulei nusileidus, moterys nuskubino daržo laistyti. Nubėgo ir Onytė.

— Merginos, šiandien vandens nesigailėkit, — ragino šeimininkė.

Gale lysvės stūksojo sėklinis kopūstas. Jis teko Onytei palieti.

— Dėkui, Onyte, dėkui, — kalbėjo palietas kopūstas. — Mes, kopūstai, daug vandens reikalaujame. Pernai, kai buvau pačiame augime, per kaitras po 15 stiklinių iš žemės ištraukdavau.

— Taip daug! — nustebo Onytė. — Kurgi tilpdavo tokia galybė?

— Nuo kaitros išgaruodavo.

— Che, che, che! — juokais pasileido klevas, kurs artimais stovėjo. — Tai man daug! Aš šiandien kelis kibirus išgėriau.

— Dėl to mums toks kaimynas ir nepatinka, — tyliais skundėsi kopūstai.

— Neduok, Dieve, arti medžio augti: sultis iš žemės ištraukia, nustelbia! Po medžiu ne tik kopūstai neauga, bet ir žolelė netarpsta.

Klevas ne taip arti nuo daržo augo, vis dėlto Onytė viršaus lašelį ant kopūsto išpylė.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU