Jaunikis galvažudys

Gyveno kartą malūnininkas ir turėjo gražią dukterį. Kai mergaitė į metus atėjo, tėvas sumanė išleisti ją už turtingo vyro, kad nereikėtų jai paskui vargo vargti. Jeigu tik atsiras toks jaunikis ir pasipirš, tai ir atiduosiu, – galvojo jis.

Neilgai truko, ir atvyko jaunikis. Pasirodė jis labai turtingas esąs, o kad malūnininkas nieko jam prikišti negalėjo, tai ir pažadėjo dukterį. Tačiau mergaitė jo nemylėjo, kaip turi mylėti sužadėtinė savo sužadėtinį, netgi baiminosi: būdavo, tik pažvelgs arba pagalvos apie jį, ir širdis suvirpa iš siaubo.

Kartą jis tarė jai:

– Tu esi mano sužadėtinė ir niekados manęs neaplankai.

Mergina atsakė:

– Aš nežinau, kur yra tavo namai. Jaunikis tarė:

– Mano namai tenai, tamsioje girioje.

Ji ėmė išsisukinėti, sakyti, kad nežinanti, kaip ten kelią rasti. O jaunikis ją spyrė:

– Kitą sekmadienį turi mane aplankyti, aš jau pasikviečiau svečių, o kad surastum kelią per mišką, aš pabarstysiu tau pelenų.

Kai atėjo sekmadienis, ir reikėjo ruoštis į kelionę, mergaitei baisu pasidarė, kodėl – pati gerai nežinojo, ir kad turėtų kuo kelią pasiženklinti, prisipylė abi kišenes žirnių ir lęšių. Priėjusi girią, rado pabarstyta pelenų ir ėjo palei juos, bet kas žingsnis vis numesdavo žemėn į kairę ir į dešinę po kelis žirnius. Ėjo ji ėjo beveik visą dieną, kol atėjo į pačią girios glūdumą. Ten stovėjo vieniši namai, bet jie mergaitei nepatiko – atrodė tokie niūrūs ir nejaukūs. Įėjo ji vidun, o ten – nieko nėra ir tylu tylu. Staiga pasigirdo balsas:

Jaunoji sužadėtine, grįžki atgalios, Tu atsidūrei galvažudžių namuos.

Mergaitė pakėlė akis – iš kurgi tas balsas, ogi žiūri – tupi narvelyje ant sienos paukštis. Ir sušuko jis dar kartą:

Jaunoji sužadėtine, grįžki atgalios, Tu atsidūrei galvažudžių namuos.

Gražioji mergaitė ėjo iš vieno kambario į kitą, kol perėjo visus namus, bet visur buvo tuščia, nė gyvos dvasios. Galų gale nusileido ir į rūsį, žiūri – sėdi ten tokia sena sena moterėlė kretančia galva.

– Prašom man pasakyti, – tarė mergaitė, – ar ne čia gyvena mano sužadėtinis?

– Ak, vargše mergaite, – atsakė senutė, – kurgi tu pakliuvai! Čiagi galvažudžių lizdas. Manai, kad esi nuotaka ir greitai kelsi vestuves, bet tai bus tau ne vestuvės, o mirtis. Va, matai, man liepta užkaisti didžiulį katilą vandens, kai tu pakliūsi į jų nagus, jie be gailesčio sukapos tave į gabalus, išvirs ir suės, nes jie – žmogėdros. Jeigu aš tavęs nepasigailėsiu ir neišgelbėsiu, tu žuvusi.

Tai pasakiusi, senutė nuvedė ją už didžiulės statinės ir paslėpė.

– Sėdėk čia tyliai kaip pelė po šluota, – tarė ji, – nejudėk ir nekrutėk, kitaip bus tau galas. Naktį, kai plėšikai sumigs, mes pabėgsim, aš jau seniai laukiu tokios progos.

Ir, vos tik ji ištarė šiuos žodžius, tuoj į namus sugužėjo galvažudžių gauja. Jie parsitempė kitą mergaitę, ji verkė, aimanavo, bet jie buvo girti ir jos dejonių nepaisė. Sugirdė jai vyno, tris pilnas taures – vieną taurę baltojo, antrą raudonojo, o trečią geltonojo, ir nuo to jai plyšo širdis. Paskui nudrėskė jos gražius drabužius, paguldė ant stalo, sukapojo į gabalus dailų jos kūną ir pabarstė druska.

Vargšė sužadėtinė sėdėjo už statinės ir drebėjo kaip epušės lapas, nes aiškiai matė, koks likimas jos laukia plėšikų naguose. Vienas plėšikas pastebėjo ant nužudytos mergaitės mažojo pirštelio aukso žiedą ir, negalėdamas taip lengvai jo numauti, paėmė kirvį ir nukirto pirštelį; bet pirštelis sprygtelėjo aukštyn ir, perlėkęs statinę, nukrito sužadėtinei tiesiai į skraitą. Plėšikas pasiėmė žiburį ir pradėjo ieškoti, bet niekaip negalėjo rasti. Tada kitas ir sako:

– O už statinės ar žiūrėjai? Bet senutė sušuko:

– Eikit greičiau valgyti, rytoj paieškosit, pirštelis niekur nepabėgs.

Plėšikai tarė:

– Gerai senė sako.

Liovėsi ieškoję, sėdo valgyti, o senutė tuo metu įlašino jiems į vyną migdomojo gėrimo, tad netrukus visi sukrito rūsyje, sumigo ir ėmė knarkti.

Tai išgirdusi, sužadėtinė išlindo iš už statinės ir turėjo peržergti per galvažudžius, eilėmis drybsančius ant žemės; baisu buvo, kad koks nepabustų. Bet Dievas padėjo laimingai prasmukti, senutė kartu su ja užlipo viršun, atidarė duris, ir kiek tik kojos neša pasileido abi iš to galvažudžių lizdo. Pabarstytus pelenus jau buvo nupustęs vėjas, o žirniai ir lęšiai sudygę, sužėlę ir dabar mėnesienoje rodė kelią.

Demžė jos kiaurą naktį ir tik rytą parėjo į malūną. Čia mergaitė apsakė tėvui, kaip viskas buvo.

Kai atėjo vestuvių diena, atvyko jaunikis, o malūnininkas jau buvo sukvietęs visus savo gimines ir kaimynus. Svečiai susėdo prie stalo, ir kiekvienas turėjo ką nors papasakoti. Jaunoji sėdėjo tyli ir nieko nekalbėjo. Tada jaunikis ir sako jai:

– Na, širdele, negi tu nieko nežinai? Papasakok ir tu mums ką nors.

Ji atsakė:

– Aš papasakosiu tokį sapną. Rodos, einu aš viena per girią ir prieinu galų gale namus, o tuose namuose nė gyvos dvasios, tik narvelyje ant sienos tupi paukštis ir šaukia:

Jaunoji sužadėtine, grįžki atgalios, Tu atsidūrei galvažudžių namuos.

Ir pakartoja jis tai dar sykį. Brangusis, bet tai buvo tik sapnas. Pereinu aš visus kambarius, ir visi tušti, ir taip juose nejauku. Galų gale nusileidžiu į rūsį, o ten sėdi tokia sena senučiukė kretančia galva. Aš klausiu ją: „Ar čia gyvena mano sužadėtinis?“ O ji atsako: „Ak, vargše mergaite, tu patekai į galvažudžių lizdą, tavo sužadėtinis gyvena čia, bet jis ketina tave nužudyti ir sukapoti, o paskui išvirti ir suėsti.“ Brangusis, bet tai buvo tik sapnas. Senučiukė paslėpė mane už didelės statinės, ir vos tik aš pasislėpiau, sugrįžo namo galvažudžiai ir parsitempė kažkokią mergaitę, sugirdė jai trijų rūšių vyno – baltojo, raudonojo ir geltonojo, ir nuo to jai plyšo širdis. Brangusis, bet tai buvo tik sapnas. Paskui nuplėšė jos gražius drabužius, paguldę ant stalo sukapojo į gabalus jos dailų kūną ir pabarstė druska. Brangusis, bet tai buvo tik sapnas. O vienas galvažudys pastebėjo jai ant piršto aukso žiedą, bet negalėjo taip lengvai jo numauti, tai paėmė kirvį ir nukirto pirštą, o pirštas sprygtelėjo aukštyn ir, perlėkęs statinę, įkrito man į skraitą. Štai tas pirštas su žiedu.

Sulig tais žodžiais ištraukė žiedą ir parodė svečiams.

Kol ji pasakojo, plėšikas sėdėjo išbalęs kaip drobė, paskui pašoko ir norėjo bėgti, bet svečiai jį nutvėrė ir nuvedė į teismą. Ten jis ir visa jo gauja už savo piktus darbus sulaukė pelnyto atpildo.