Jonukas ir Onutė

Gyveno kitąsyk ant marių kranto turtingas bajoras ir turėjo labai gražią moterį sau už pačią, nuo kurios susilaukė dviejų gražių vaikelių, Jonuko ir Onutės. Neilgai pagyvenus, jo moteris mirė, ir bajoras, matydamas, jog pats dar stiprus vyras, o vaikai maži, vedė antrą pačią, bet toji pasitaikė ragana. Ir iš pirmos dienos pamotė ragana pradėjo nekęsti abiejų vaikučių.

Kartą bajoras išvažiavo kelioms dienoms. Ragana davė padaryti meistrui stiklinę skrynutę, įdėjo į ją Onutę ir užrakinus įmetė į jūrą, o Jonuką pavertė avinėliu.

Bajoras parvažiavęs klausinėjo apie savo vaikus, bet niekas nieko nežinojo. Ragana pasakė:

—          Kaip aš tavęs nežinau, kur važinėji, taip nežinau nei tavo vaikų, kur jie valkiojasi.

Bajoras, vaikus apgailavęs, manė, kad gal žvėrys juos sudraskė ar į jūrą įpuolė.

Avinėlis bajoro kaimenėje gražiai augo ir buvo labai prijunkęs prie žmonių: ne tiek kaimenės laikydavosi, kiek su žmonėmis po dvarą vaikščiodavo, o kartais, pamatęs bajorą, pribėgęs laižydavo jam rankas. Pats bajoras ir visi dvariškiai labai mylėjo avinėlį, tik viena ragana jo nekentė.

Praėjus kiek laiko, ragana ėmė įkalbinėti savo vyrą, kad avinėlį papjautų:

—          Pjaukite tą avinėlį, ko jis čia valkiojasi po namus ir darbininkus gaišina nuo darbo.

Bajoras sutiko:

—           Pjaukite, žinokitės.

Kai avinėlį jau vedė pjauti, tas priėjo prie bajoro, ėmė laižyti jam rankas ir prašė, kad leistų į jūrą atsigerti:

—             Pone, ei pone, leisk atsigerti: bus daugiau kraujo. Ponas sako:

—       Eik.

Ir išleido drauge vieną tarną pasaugoti, kad nepabėgtų.

Nuėjo avinėlis į pajūrį, prikišo snukutį prie vandens ir pradėjo raudoti:

Oi Onute, oi sesele,

Ketin ponas mane pjauti:

Jau peilelį pagalando

Ir geldelę pamazgojo.

Avinėliui pabaigus, atsiliepė iš jūros balsas:

Oi Jonukai, oi broleli,

Pasakyki savo ponui,

Tegul mezga šilkų tinklą,

Tegul meta jį į jūrą,—

Pagaus nuostabią žuvelę.

Pasišnekėjęs avinėlis grįžo atgal. Tarnas parėjęs išpasakojo bajorui, ką matė ir girdėjo. Bajoras liepė dar nepjauti avinėlio. Ragana iš piktumo kone dūko, kad paliko avinėlį nepjautą, ir kaip įmanydama vis šnekėjo, kad reikia jį pjauti, ir gana. Bajoras nesikęsdamas liepė vėl prisirengti pjauti avinėlį. Avinėlis ir vėl, priėjęs prie pono, pradėjo laižyti rankas ir prašyti:

—             Pone, ei pone, leisk atsigerti: bus daugiau kraujo. Ponas sako:

—       Eik.

Tik dabar tarno nesiuntė, bet pats ėjo paklausyti. Avinėlis, priėjęs prie jūros, vėl pradėjo raudoti:

Oi Onute, oi sesele,

Ketin ponas mane pjauti:

Jau peilelį pagalando

Ir geldelę pamazgojo.

Ir vėl iš jūros atsiliepė:

Oi Jonukai, oi broleli,

Pasakyki savo ponui,

Tegul mezga šilkų tinklą,

Tegul meta jį į jūrą,—

Pagaus nuostabią žuvelę.

Bajoras, sugrįžęs namo, liepė avinėlio nepjauti, bet kuo greičiausiai megzti tinklą, o kai tik numezgė, visi greit nubėgo ant jūros kranto. Tuoj užmetė tinklą ir ištraukė stiklinę skrynutę. Bajoras prišokęs tą skrynutę sudaužė ir rado savo dukterį Onutę. Klausia ją:

— Kas tave čia, Onute, įmetė?

— Ogi pamotė,— atsakė Onutė.

— O kur Jonukas?

— Jonuką pavertė avinėliu.

Parėjęs namo, bajoras kuo greičiausiai liepė pamotei, kad atverstų avinėlį Jonuku. Ta noroms nenoroms atvertė. Tada bajoras, įpykęs ant savo pačios, liepė bernams suvežti didelę krūvą malkų ir sukrauti laužą; ant to laužo užvedė raganą ir sudegino.

Žmonės kalba, kad žiemą, kai daug sniego ir smarkiai šąla, mėnesienos naktimis ant sniego kažkas žiba,— tai esą raganos taukai.

722 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 19 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU