Jurgutis gano, jurgutis skaito

Jurgutis žiemą pabaigė aštuntus metus.

— Na, Jurguti, jau galėsim skaityt mokytis, — tarė mama, — pavasarį leisiu ganyti. Štai tau dabar abėcėlę, o vėliau gausi dovanų botagėlį.

Jurgutis ligi pavasario varė elementorių, o pavasarį gavo botagėlį. Jam teko ganyti kiaulės ir avys.

Gyvulėliai džiaugėsi, gavę išeiti iš troškių tvartų. Kiaulės rovė, kniso šakneles; avelės skynė jauną žolę.

— Kieta žolė, — skundėsi laibu balsu jauni ėriukai, pienelį atsiminę.

— Gera, gera! — gyrė senės avys. Jurgučiui labai patiko ganyti.

Pliauškindamas botagėliu, džiaugėsi mainęs elementorių į botagėlį: vaikštinėjo aplink gyvulėlius arba klausė, kaip paukšteliai čiulba, kiekvienas savaip.

— Čyru-vyru, — giedojo vieversėlis, ore vienoj vietoj sparneliais plasnodamas. — Atėjo pavasarėlis, giedokim, vieversėliai.

— Jurgut, ganyk, ganyk, nežiopsok, nežiopsok! — ragino lakštingala kūlynuose pasislėpusi.

Į vasarą paukšteliai aptilo, gyvulėliai pabjuro: ima ir eina sau kur į javus arba šiaip nerimauja, iš krūvos skiriasi. Ypačiai avys: kai užšildo saulė — ima trypčioti ir, ausis kratydamos, visos krūvoj kur nors į paunksnį bėga, kad musės neėstų.

Dar vargingiau buvo ganyti rudenį. Visai nutilo paukšteliai čiulbėję, ėmė švilpauti šiaurės vėjas, plakti lietus. Jurgutis atsiminė elementorių.

— Maloniau būtų apie piemenis skaityti, nekaip pačiam vėjuje ir lietuje vargti, — pasisakė kartą mamai.

— Gerai, — tarė mama, — teesie taip, kaip nori.

Jurgutis pasikišo po trobos sija botagėlį, išsitraukė elementorių.