Jūros karalaitė

Toli jūros vidury vanduo toks mėlynas kaip gražiausios rugiagėlės žiedas, ir toks skaidrus kaip krištolas, bet jis labai gilus — toks gilus, jog joks inkaras negali pasiekti dugno. Reikėtų ant viena kitos sustatyti daug varpinių, kad jos išlįstų į viršų. Tenai, pačioj gilumoj, turi savo namus jūros gyventojai.

Nemanykite, kad jūros dugne tėra vienas baltas smėlys; ne, ten auga nuostabiausi medžiai ir žolynai, jų labai gležni stiebai ir lapai, jie kaip gyvi kruta nuo mažiausio vandens judėjimo. Tarp jų šakų plauko didelės ir mažos žuvys, kaip čia žemėj skraido paukščiai. Pačioj giliojoj vietoj stovi jūros karaliaus rūmai; jų sienos koralo, aukšti smailūs langai gintaro, stogas sraigių, kurios atsidaro ir užsidaro, destis kur teka vanduo. Tas atrodo labai gražu, nes sraigėse žiba puikiausi perlai, iš kurių kiekvienas gali puošti karaliaus karūną.

Jūros karalius buvo daug metų našlys, ir jo namus žiūrėjo senutė motina. Ji buvo išmintinga moteriškė, bet labai didžiavosi savo aukštu kilimu; todėl ji ant uodegos turėjo dvylika austrių, o tuo tarpu kitos didikės tegalėjo jų turėti šešias. Bet, apskritai, ji buvo verta didžiausių pagyrimų, ypač už gražų savo anūkių auklėjimą. Jos buvo šešios ir visos labai gražios, bet jaunėlė visų gražiausia; tačiau kaip visos nėrovės kojų vietoj ji turėjo žuvies uodegą. Ištisas dienas karalaitės žaidė rūmuose, didelėse salėse, kur pasieniuose augo geltonos gėlės. Pro atvirus gintaro langus plaukė žuvys, kaip pas mus skraido į kambarius kregždės, artinosi prie karalaičių, ėdė iš jų rankų ir davėsi glostyti.

Prieš rūmus buvo didelis sodas, ten augo šviesiai raudoni ir tamsiai mėlyni medžiai; jų vaisiai tviskėjo kaip auksas, o žiedai—kaip liepsna. Stiebai ir lapai nuolat judėjo. Dirva, kur augo tie medžiai, buvo smulkiausias smėlys ir toks mėlynas, kaip degančios žvakės liepsna. Apskritai, jūros dugne visi daiktai turėjo žydrą spalvą, todėl labiau rodėsi, kad esi ne jūros vandeny, bet aukštai ore ir matai dangų iš viršaus ir apačios. Visai nurimus vėjui, galėjai matyti net saulę. Tada ji buvo panaši į raudoną žolyną, iš kurio taurelės tryško šviesa.

Kiekviena karalaitė turėjo sode savo kampelį, kur galėjo kasti ir sodinti gėles, kokias tik norėjo. Viena pasidarė lysę banginio pavidalo; kita norėjo, kad jos lyselė būtų panaši į mažą jūros nėrovę; bet jaunėlė padarė ją apskritą kaip saulė ir pasodino raudonas kaip saulė gėles. Keista ji buvo mergaitė: vis tylėjo ir kažko svajojo. Jos seserys gėrėjosi visokiais nuostabiais daiktais, gautais iš sudužusių laivų, o ji mėgo tik raudonas kaip saulė gėles ir marmurinę gražaus jaunikaičio statulą. Statula buvo dailiai padaryta iš balto marmuro ir pateko į jūros dugną iš nuskendusio vieno laivo. Karalaitė pasodino prie statulos raudoną gluosnį ir puikiai išaugino; jo šakos nusviro per statulą ir siekė mėlyną smėlį, kur jų šešėlis, linguojant medžiui, bėgo į vieną ir antrą pusę. Atrodė, kad viršūnė su šaknimis žaidė ir bučiavosi.

Bet nieko taip nemėgo karalaitė, kaip klausyti pasakojant apie žmones, gyvenančius žemėj. Senelė turėjo jai pasakoti viską, ką žinojo apie laivus ir miestus, apie žmones ir žvėris. Ypač jai tiko tas, kad žemėj gėlės kvepia, o jūros dugne jos neturi jokio kvapo, kad miškai tenai žali ir kad žuvys, kurios laksto po šakas, gieda taip garsiai ir gražiai, jog negali atsiklausyti. Žuvimis senelė vadino mažus paukštelius, nes kitaip karalaitė nebūtų supratusi: juk ji niekados nematė paukščių.

— Kada sueis jums penkiolika metų, — tarė senelė, — gausite leidimą išplaukti į jūros paviršių, sėdėti mėnesienoj ant uolos krašto ir žiūrėti į plaukiančius pro šalį laivus. Tada pamatysite miškus ir miestus.

Netrukus turėjo sueiti penkiolika metų vyresniajai seseriai; kitos karalaitės buvo jaunesnės visos už kita kitą metais, todėl pačiai mažajai reikėjo laukti dar penkerių metų, ligi galės išplaukti į viršų ir pamatyti, kas darosi žemėj; bet visos seserys pasižadėjo apsakyti viena kitai, ką pamatys pirmą kartą ir kas joms labiausiai patiks, nes senelė joms pasakojo nelabai daug, ir buvo dar nemaža dalykų, apie kuriuos jos norėjo sužinoti daugiau.

Bet nei viena karalaitė netroško taip išplaukti į jūros paviršių, kaip jaunėlė, — ta pati, kuriai reikėjo ilgiausiai laukti tos valandos ir kuri visados tylėjo ir svajojo. Ne kartą ji stovėjo naktį prie atviro lango ir žiūrėjo aukštyn pro tamsiai mėlyną vandenį, kuriame pliuškėjo žuvys. Ji matė mėnesį ir žvaigždes, jos, tiesa, buvo ne skaisčios, bet daug didesnės, negu mums rodosi. Jei kartais pro jas slinko debesėlis, tai ji manė, kad ties ja plaukia banginis arba laivas, pilnas žmonių. O šiems, žinoma, negalėjo nei į galvą ateiti, kad apačioj, jūros dugne, žiūri į juos maža nėrovė, ištiesus savo baltas rankas į vairą.

Galop vyresniajai sukako penkiolika metų, ir ji gavo leidimą pakilti iš jūros dugno.

Sugrįžusi atgal, ji pasakojo, ir jos pasakojimams nebuvo galo. Geriausias, jos nuomone, daiktas buvo — gulėti gražiu oru mėnesienoj smėlio seklumoj ir žiūrėti į miestą, kur žiba nesuskaitomi žiburiai kaip žvaigždės, klausyti muzikos ir važiuotų žmonių bildesio, gražėtis aukštais bokštais ir gėrėtis varpų gaudimu.

Gal dėl to, kad jai buvo nepasiekiama, jaunėlė sesuo geidė labiau už kitas tai pamatyti savo akimis. O, kaip godžiai ji klausė sesers pasakojimų! Stovėdama vėlai vakare prie atviro lango ir žiūrėdama į tamsiai mėlyną vandenį, ji vaizdavosi didelį miestą, visą jo trenksmą ir judesį, ir jai net rodėsi, kad ji girdi varpų balsą.

Kitais metais gavo leidimą antroji sesuo kilti iš jūros dugno ir plaukti, kur nori. Ji išplaukė į paviršių kaip tik tą valandą, kada leidosi saulė, ir tas reginys jai pasirodė visų gražiausias. Visas dangus tviskėjo, pasakojo ji paskui, kaip auksas, o debesiai... bet tam gražumui nusakyti jai trūko žodžių. Raudoni ir mėlyni debesiai plaukė ties ja, bet dar greičiau už juos skrido tartum koks ilgas baltas apdangalas pulkas laukinių gulbių į tą pusę, kur buvo saulė. Karalaitė irgi norėjo plaukti kartu su jomis į tą pusę, bet staiga nusileido saulė, jūros ir debesių rausvumas užgeso.

Dar metams praslinkus, išplaukė trečioji sesuo. Ji buvo visų drąsiausia ir įplaukė į upę, tekančią į jūrą. Iš abiejų kraštų stovėjo žali kalneliai, apaugę vynuogėmis; tarp smagių miškų margavo gražūs vasarnamiai ir pilys. Medžių šakose giedojo paukščiai, o saulė taip kaitino, jog karalaitė turėjo nuolat nertis į vandenį, norėdama suvilgyti savo degantį kūną. Mažoj įlankėlėj maudėsi pulkas vaikų ir linksmai šūkaudami taškė vandenį. Karalaitė norėjo su jais pažaisti, bet vaikai išsigandę išbėgiojo. Čia atbėgo mažas juodas žvėrelis, — ji nežinojo, kad tai šuva, — ir ėmė piktai loti, karalaitė pabūgo ir skubindama sugrįžo į jūrą. Nors jai teko patirti baimės, bet ji negalėjo pamiršti puikių miškų, žalių kalnelių ir gražių vaikų, mokančių plaukyti po vandenį, nors jie neturėjo žuvies uodegų.

Ketvirtoji sesuo nebuvo tokia drąsi; ji laikėsi jūros vidurio ir paskui pasakojo, kad ten yra gražiausia: matai jūrą aplink per daug mylių, o dangus atrodo lyg didelis stiklinis varpas, apvožtas tau ant galvos. Labai toli, lyg žuvėdras, matė ji plaukiant laivus, šokinėjant ir vartantis ore delfinus ir leidžiant iš šnervių šimtus fontanų didelius banginius.

Galop atėjo penktosios sesers eilė. Jos gimimo diena buvo žiemą, todėl jai teko pirmą kartą pamatyti tą, ko kitos seserys nematė. Jūra turėjo žalsvą spalvą, visur plaukė dideli ledo kalnai; jie žibėjo, kaip paskui pasakojo karalaitė, tartum perlai, o buvo didesni už bokštus, statomus žmonių. Tie kalnai buvo visokio pavidalo. Karalaitė atsisėdo ant aukščiausiojo, ir visi laivai baimingai šalinosi nuo tos vietos, kur ji sėdėjo ir kur vėjas žaidė jos ilgais plaukais.

Vakarop dangus apsiniaukė, pradėjo žaibuoti ir griausti, o pajuodavusi jūra ėmė aukštai kiloti ledo kalnus, kurie žaibų šviesoj buvo panašūs į ugnies stulpus. Nuo visų laivų nuimstė bures, žmonės be galvų lakstė ir puldinėjo po dangčius. Bet jūros karalaitė ramiai sėdėjo ant plaukiančio kalno ir žiūrėjo, kaip šviesūs žaibai zigzagais raižė siuntančią jūrą.

Kiekviena sesuo, išplaukusi pirmą kartą į jūros paviršių, negalėjo atsidžiaugti tuo, ką matė. Bet paskui jos galėjo kilti iš vandens, kiek norėjo, todėl ilgainiui niekas jų nebestebino. Po kokio mėnesio seserys jau sakė, kad niekur nėra taip jauku ir ramu kaip namie.

Dažnai vakarais visos penkios seserys susiimdavo už rankų ir išplaukdavo į jūros paviršių. Jos turėjo puikius balsus, kokių žmonės neturi, ir, pakilus audrai, kada žūva daug laivų, jos priplaukdavo prie jų ir saldžiai giedodavo, kad jūros dugne yra gražu ir kad žmonės be reikalo bijo ten leistis. Bet žmonės jų nesuprasdavo ir manydavo, kad čia audra kaukia; tiesą sakant, jie niekados negalėdavo pamatyti visų jūros dugno stebuklų, nes, sudužus laivui, jie skęsdavo ir į jūros karaliaus rūmus atplaukdavo negyvi.

Išplaukus seserims į paviršių, jaunoji karalaitė likdavo viena namie ir žiūrėdavo į jas iš paskos; ją ėmė verksmas, bet nėrovės neturi ašarų, ir dėl to joms dar sunkiau.

— A, kada gi aš sulauksiu penkiolikos metų! — sakė ji. — Aš žinau, kad iš visos širdies pamėgsiu tą pasaulį, kur yra ant vandens, ir žmones, kur ten gyvena.

Galų gale jai sukako penkiolika metų.

— Štai ir tu dabar didelė ir sulaukei, ko geidei, — tarė senelė. —Eikš, tave aptaisysiu, kaip ir kitas tavo seseris.

Ji uždėjo jai ant galvos baltų lelijų vainiką, o tų lelijų žiedo lapeliai buvo perlo, ir prisegė prie karalaitės uodegos aštuonias dideles austres, kad visi žinotų, kokio aukšto ji kilimo.

— Man sopa nuo jų! — tarė karalaitė.

— Ką padarysi! Dėl gražumo reikia kiek pakentėti, — atsakė senelė.

O, su kokiu džiaugsmu ji būtų numetusi tą visą papuošalą ir sunkųjį

vainiką! Raudoni žiedai iš jos pačios sodo kur kas labiau tiko, tik nieko negalėjo padaryti.

— Sudieu!—tarė ji ir iškilo aukštyn, lengva ir šviesi kaip vandens burbuliukas.

Saulė tik buvo nusileidus, kai ji iškišo galvą iš vandens; bet debesiai tebešvietė purpuru ir auksu ir ant paraudusio dangaus nuostabiai mirgėjo vakarinė žvaigždė; oras buvo gražus ir tylus, jūra nurimusi. Netoli savęs išvydo didelį laivą trimis stiebais; tik viena burė buvo pakelta, nes jokio vėjelio nebuvo; visur ant virvių ir karčių sėdėjo matrosai. Nuo dangčio sklido muzikos ir giesmių balsai, o kai sutemo, uždegė šimtus įvairių spalvų žiburėlių.

Karalaitė priplaukė prie kajutės stiklo langelio, pro kurį, kai ją pakeldavo banga, žiūrėjo į vidų ir matė daugybę puikiai išsipuošusių žmonių. Bet visų gražiausias buvo jaunas princas didelėmis juodomis akimis; jis turėjo tikrai ne daugiau per šešiolika metų; buvo kaip tik jo gimimo diena, todėl visas laivas taip linksminosi. Ant dangčio šoko matrosai, ir kai atėjo pas juos princas, šimtai raketų iškilo į orą; aplink laivą tapo šviesu kaip dieną. Karalaitė išsigando ir tuojau pasinėrė į vandenį; bet greit vėl iškišo galvą, ir čia jai pasimatė, kad visos dangaus žvaigždės sukrito į jūrą. Niekados dar nebuvo mačiusi tokio nuostabaus reginio. Didelės saulės sukosi aplink ją; puikiausios ugnies žuvys lėkė į mėlyną orą, ir tas viskas spindėjo vandeny. Tačiau laive buvo labai šviesu, galėjai matyti ne tik žmones, bet ir mažiausius daiktus. O koks gražus buvo jaunasis princas! Jis šypsodamas spaudė visiems rankas, o muzika trenkė puikios nakties vidury.

Jau buvo vėlu, bet jūros karalaitė negalėjo atitraukti akių nuo laivo ir gražiojo princo. Įvairiaspalviai žiburiai užgeso, raketos nebekilo į orą, armotos nebegaudė. Tik jūra viena kažkaip dusliai ūžė. Tačiau karalaitė vis dar suposi ant bangų ir žiūrėjo į kajutės langus. Bet štai pakilo vėjas ir papūtė į laivą; ėmė kelti bures viena po kitos; bangos didėjo, juodi debesiai aptraukė dangų, tolumoj ėmė rodytis žaibai. Supratę ateinant audrą, matrosai vėl nuėmė bures. Laivas baisiai suposi nertėjančioj jūroj; bangos šoko ant viena kitos kaip dideli juodi kalnai, tartum norėdamos numušti aukštuosius stiebus, bet laivas lyg gulbė vikriai narstė tarp bangų, nukrisdamas žemyn ir vėl iškildamas ant jų gūbrio. Nėrovei toks plaukymas buvo malonus, bet žmonės kitaip galvojo. Laivas visas braškėjo, bangos lenkė storas lentas. Staiga didysis stiebas nulūžo kaip šiaudas, ir laivas pakrypo į šoną; vanduo ėmė sunktis į vidų. Dabar tik nėrovė suprato, koks pasidarė žmonėms pavojus; ji pati turėjo saugotis plaukančių vandeny sijų ir rąstagalių. Kartais visai sutemdavo, ir ji nieko nebematė; bet, sužaibavus ir pasidarius šviesiau, vėl galėjo matyti viską, ką veikė žmonės laive. Bet ji ieškojo akimis vieno princo ir, sudužus laivui, pastebėjo jį krintant į vandenį.

Iš karto karalaitė apsidžiaugė, nes princas turėjo dabar nusileisti pas ją į dugną. Bet ji greit atsiminė, kad žmonės negali gyventi vandeny, kad jis atplauks į tėvo rūmus jau nebegyvas. Ne, jis neturi mirti! Ir ji šoko plaukti pro rąstus ir lentas, pamiršusi, kad ji gali nuo jų lengvai žūti. Giliai pasinerdama ir vėl iškildama ant bangų, galop priplaukė princą, jau nebegalėjusį laikytis ant vandens paviršiaus. Jo rankos ir kojos buvo nusilpusios, gražiosios akys užmerktos — būtų tikrai miręs, kad jo nebūtų pagriebusi nėrovė. Ji pakėlė jo galvą iš vandens ir leido bangoms nešti, kur jos nori.

Rytą audra nutilo, bet laivo neliko nei pėdsako. Iš vandens pakilo saulė, raudona ir skaisti. Išblyškę princo skruostai kiek paraudo, bet akys buvo vis dar užmerktos. Karalaitė pabučiavo aukštą ir gražią jo kaktą ir atmetė atgal drėgnus jo plaukus. Jai pasirodė, kad jaunasis princas panašus į marmuro jaunikaitį jos sode; ji dar kartą jį pabučiavo, iš visos širdies trokšdama, kad jis išliktų gyvas.

Čia ji pastebėjo atokiai kietą žemę su aukštais melsvais kalnais, ant jų viršūnės žibėjo baltas sniegas, lyg ten ilsėtųsi pulkai gulbių. Apačioj, ant kranto, žaliavo puikus miškas, o aukščiau stovėjo kažkokie rūmai — kaip ir bažnyčia, kaip ir vienuolynas. Sode prie tų rūmų augo citrinų ir apelsinų medžiai, o prie vartų stovėjo aukštos palmės. Jūra darė ties ta vieta mažą įlankėlę, ramią, bet labai gilią. Ten, į tą uolą, ant kurios gulėjo vandens suneštas baltas smėlys, karalaitė nunešė princą. Ji padėjo jį ant smėlio taip, kad galva būtų kiek aukščiau už liemenį ir galėtų gauti daug karštų saulės spindulių.

Tuo tarpu baltuose rūmuose suskambino varpais, ir į sodą pasipylė daugybė jaunų mergaičių. Tada karalaitė atplaukė kiek atgal, pasislėpė už akmenų, išlindusių iš vandens, ir apsidengė krūtinę ir plaukus jūros puta, kad niekas nepastebėtų jos veido. Iš čia ji ėmė žiūrėti, kas ištiks nelaimingąjį princą.

Netrukus prie tos vietos prisiartino jauna mergaitė. Iš pradžios, matyti, ji labai persigando, bet jos baimė greit praėjo. Ji pasišaukė žmonių, ir karalaitė pamatė, kad princas atsigavo ir visiems maloniai šypsosi. Tik vandens karalaitei jis nenusišypsojo: juk jis nežinojo, kad ji jam išgelbėjo gyvybę. Ji labai nuliūdo ir, kai princą nuvedė į didžiuosius namus, nusiminusi nėrė į gilumą ir sugrįžo į savo tėvo rūmus.

Ir pirma karalaitė buvo tyli, bet nuo tos dienos pasidarė dar tylesnė. Seserys jos klausinėjo, ką ji matė, pirmą kartą iškilusi į jūros paviršių, bet ji nieko nepasakojo.

Ne kartą paskui ji plaukė tai rytą, tai vakare į tą vietą, kur buvo palikusi princą. Ji matė nokstant sode vaisius ir juos raškant; matė tirpstant ant kalno viršūnių sniegą, bet princo ji nematė — ir, kiekvieną kartą sugrįžusi namo, darėsi liūdnesnė. Vienintelis jos džiaugsmas buvo sėdėti savo sodely, uždėjus rankas ant gražiosios marmuro statulos, panašios į princą. Savo gėlių daugiau nebežiūrėjo; jos išaugo, apžėlė visus takus ir taip susipynė su medžiais savo stiebais ir lapais, jog sode tapo visai tamsu.

Galop ji nebegalėjo ilgiau tverti ir viską papasakojo vienai savo seseriai; tuojau apie tai sužinojo visos kitos seserys, bet daugiau niekas, tik dvi trys nėrovės, kurios taip pat niekam nepasakojo, tik artimiausiom savo draugėm. Viena iš jų pažino princą; ji taip pat buvo mačiusi laivo šventę ir papasakojo, iš kur yra princas ir kur jo karalystė.

— Einam, sesute! — tarė jūros karalaitei seserys ir, susiėmusios rankomis, nuplaukė į tą vietą, kur turėjo būti princo pilis.

Pilis buvo šviesiai geltono akmens su marmuro laiptais; vieni laiptai ėjo tiesiai į jūrą. Stogą puošė puikūs paauksuoti bokštai, o tarp kolonų, ėjusių aplink visus rūmus, stovėjo marmuro statulos, visai kaip gyvos. Pro aukštus langus buvo matyti puikios salės, jų durys buvo apkabintos brangiomis šilko uždangomis ir grindys aptiestos divanais, o sienas puošė tokie dideli ir gražūs paveikslai, jog negalėjai atsižiūrėti. Pačios didžiosios salės vidury buvo didelis fontanas; jo srovė mušė lig pūstų stiklo lubų, pro kurias saulės spinduliai krito į vandenį ir į nuostabius žolynus, augančius plačiame baseine.

Dabar karalaitė žinojo, kur gyvena princas, ir dažnai vakarais ėmė ten lankytis. Ji prisiartindavo prie žemės daug arčiau, negu kuri jos sesuo, ir net drįsdavo įplaukti į siaurą perkasą po puikiu marmuro balkonu, nuo kurio darėsi ilgas šešėlis ant vandens. Čia ji sustodavo ir ilgai žiūrėdavo į jaunąjį princą, manantį, kad niekas mėnesio šviesoj ten jo nemato.

Kartais vakarais princas plaukė puikioj laivėj, iškaišytoj vėliavomis. Tada ji žiūrėjo iš žalių nendrių, ir kai vėjas pūtė skaisčiai baltą jos apdangalą, žmonės manė, kad ten gulbė pleveno sparnais.

Dažnai naktį, kai žvejai gaudė žuvį su žiburiais, ji girdėjo juos pasakojant apie princo gerumą ir džiaugėsi jam išgelbėjusi gyvybę, kada jis jau be sąmonės buvo blaškomas vilnių. O jis nieko apie tai nežinojo ir net per sapną negalėjo jos atsiminti.

Kiekvieną dieną žmonės jai darėsi malonesni; kiekvieną dieną ji labiau norėjo gyventi kartu su jais žemės pasauly, kuris jai rodėsi daug didesnis už vandens pasaulį. Juk jie galėjo plaukti laivais per jūres, lipti kalnais aukščiau debesių; o žemės, kurios buvo jų valdžioje, traukėsi su miškais ir laukais daug daug toliau, kaip gali išmatyti jos akys. Ji labai norėjo daugiau sužinoti apie žmones ir jų gyvenimą, bet seserys negalėjo į visus jos klausimus atsakyti.

Todėl ji kreipėsi į senelę, gerai pažinusią pasaulį, buvusį už vandenų.

— Jei žmonės neskęsta, — paklausė mažoji karalaitė, — tai ar jie gyvena amžinai? Ar jie taip pat miršta, kaip ir mes?

— Taip, — atsakė senutė, — jie irgi turi mirti, ir jų gyvenimas net trumpesnis už mūsų. Mes galim gyventi tris šimtus metų, bet mirę pavirstam į jūros puta, net neturim kapo, kurį lankytų mūsų artimieji. Mes neturim nemirtingos vėlės; po mirties mums neprasideda naujas gyvenimas; mes — kaip žalios nendrės: nupjautos jos daugiau nebežaliuoja. O žmonės turi nemirtingą vėlę, ji gyvena amžinai, gyvena net tada, kada kūnas jau seniai pavirtęs į dulkes; ta vėlė po mirties lekia į šviesųjį orą, į skaisčiąsias žvaigždes. Kaip mes kilstame aukštyn iš jūros ir matome žemės šalis, taip žmonių vėlės kilsta į nežinomus laimingus kraštus, kurių mes niekados neregėsim.

— Kodėl gi mes neturime nemirtingos vėlės? — nuliūdusi paklausė nėrovė. — Aš mielai atiduočiau visus tris šio gyvenimo amžius už tai, kad nors vieną dieną tapčiau žmogum ir paskui laimėčiau amžiną gyvenimą.

— Geriau apie tai negalvok, — tarė senelė:—mes čia gyvenam daug geriau ir esam laimingesni, kaip žmonės savo žemėje.

— Vadinas, aš mirsiu ir pavirsiu jūros puta? Nebegirdėsiu daugiau vilnių muzikos, neberegėsiu savo gražiųjų gėlių ir karštosios saulės? Argi nieko negalima padaryti, kad gaučiau nemirtingąją vėlę?

— Nieko! — atsakė senelė. — Jei bent koks žmogus taip tave pamiltų, jog tu būtum jam brangesnė už tėvą ir už motiną, jei jis pavestų tau visą savo širdį ir visus jausmus, jei paduotų prieš kunigą ranką, žadėdamas amžiną ištikėjimą, tik tada jo vėlė galėtų pereiti į tavo kūną, ir tu taptum žmogaus laimės dalininke. Jis duotų tau vėlę, bet savo pasiliktų sau. Tik to niekados nebus! Kas čia mūsų laikoma gražu, — tavo žuvies uodega,— ten žemėje yra bjauru. Keistą turi žmonės supratimą apie gražumą: kas nori būti gražus, tam reikia turėti du bjaurius ramstelius, kurie vadinasi kojos!

Mažoji karalaitė atsiduso ir nuliūdusi pažiūrėjo į savo žuvies uodegą.

— Džiaukis savo likimu, — tarė senutė. — Geriau linksminkimės ir dainuokime per tuos tris šimtus metų, kur mes gyvenam. Tai tikrai netrumpas laikas; paskui ir ilsėtis bus malonu. Šiandien naktį bus rūmų pokylis.

Pokylis buvo puikus: žemėj tokių niekuomet nesti. Didžiosios šokių salės sienos ir lubos buvo storo, bet skaidraus stiklo. Pasieniais eilėmis gulėjo tūkstančiai didžiausių, sraigių, raudonų ir žalių, su mėlynais žiburėliais, nuo kurių šviesu buvo ne tik rūmuose, bet ir toli aplink jūroj. Galėjai matyti visas žuvis, dideles ir mažas, priplaukiančias prie stiklinių sienų. Vienų žvynai buvo skaisčiai raudoni, kitų žibėjo kaip auksas arba sidabras. Per salės vidurį bėgo platus upelis, kuriame šoko jūros gyventojai į savo pačių dainavimo balsą. Tokių nuostabių balsų žmonės neturi. Mažoji karalaitė giedojo gražiausiai; visi jai plojo rankomis ir uodegomis. Valandėlę jos širdy kilo džiaugsmas. Ji žinojo, kad gražesnio už jos balso nėra nei jūroj, nei žemėj. Bet ji vėl greit atsiminė sausumos pasaulį, atsiminė gražųjį princą ir vėl nuliūdo, kad neturi, kaip jis, nemirtingos vėlės. Ji nematant išslinko iš tėvo rūmų ir tuo laiku, kada kiti šoko ir linksminosi, sėdėjo viena nuliūdusi savo daržely. Staiga išgirdo ant vandens rago balsą ir pagalvojo: „Štai jis dabar plauko su laive. Jis man brangesnis už viską pasauly. Nuolat apie jį galvoju ir mielai į jo rankas atiduočiau visą savo gyvenimo laimę. Aš viską padaryčiau, kad tik gaučiau nemirtingą vėlę. Kol seserys šoka, eisiu pas jūros raganą, kurios visados taip bijojau: gal ji galės man kuo padėti.“

Ir jaunoji karalaitė, išėjusi iš savo darželio, nuplaukė į kriokiantį verpetą, už kurio gyveno ragana. Niekados dar nebuvo plaukusi tokiu keliui čia nebuvo jokių augalų, vienas plikas smėlys lig pat verpeto, kur kriokdamas taip sukosi vanduo, kaip malūno ratas, ir traukė į gilumą viską, kas tik jam kliuvo. Per tą baisųjį verpetą karalaitė turėjo plaukti į jūros raganos gyvenimą. Čia kelias visą laiką ėjo per karštus kunkuliuojančius purvus, kuriuos ragana vadino savo durpinėmis pelkėmis. Už jų stovėjo jos namai kažkokiame keistame miške; visi medžiai ir krūmai buvo polipai, perpus gyvūnai, perpus augalai, panašūs į šimtagalves gyvates, augančias iš žemės. Jų šakos buvo panašios į ilgas slidžias rankas, o pirštai— į vikrius kirminus: nuo šaknų ligi viršūnės polipai judino savo sąnarius ir, ką tik jūroj nutverdavo savo lanksčiais pirštais, niekados daugiau nebepaleisdavo. Paimta siaubo, jūros karalaitė prieš juos sustojo: širdis smarkiai mušė iš baimės; jau ji buvo besukanti atgal, bet atsiminė princą ir nemirtingąją žmogaus vėlę, ir vėl sugrįžo jos drąsa. Stipriai pririšo ant galvos plaukus, kad negalėtų polipai jų pagriebti, prispaudė rankas prie krūtinės ir greitai, kaip tik gali žuvis lėkti, nuplaukė pro bjauriuosius polipus, kurie šoko jos gauti savo kibiais pirštais. Plaukdama pastebėjo, kad jie savo rankose lyg geležinėse replėse laikė viską, ką tik buvo pagriebę. Polipų naguose barkšojo nuskendusių žmonių ir gyvulių kaulai, sudužusių laivų vairai, dėžės ir kiti daiktai. Jų tarpe buvo pasmaugta ir viena nėrovė. Tas buvo baisiausia.

Galop ji priplaukė didelę pelkę. Didelės riebios gyvatės ir driežai drybsojo išvertę bjaurius baltai geltonus pilvus. Vidury pelkės stovėjo namai, Statyti iš baltų skenduolių kaulų; čia sėdėjo jūros ragana ir penėjo iš burnos rupūžę, kaip žmonės peni cukrum mažas kanarėles. Bjaurias riebias gyvates ji vadino savo viščiukais ir leido joms žaisti ant savo plačios išpurtusios krūtinės.

— Žinau, ko tau reikia, — tarė ragana. — Nors tai yra iš tavo pusės kvailas daiktas, bet išpildysiu tavo norą, nes tas pridarys tau daug bėdos, mano gražioji karalaite! Norėtum žuvies uodegos vietoj gauti du ramstelius, kuriais žmonės vaikščioja, kad tave pamiltų jaunasis princas, o tu gautum nemirtingą vėlę!

Tarusi tuos žodžius, ragana taip garsiai ir bjauriai nusikvatojo, jog iš baimės nukrito nuo jos krūtinės rupūžės ir gyvatės ir ėmė raitytis žemėj.

— Tu ateini labai laiku, — traukė toliau ragana. — Rytoj, saulei nusileidus, aš jau nebegalėčiau be metų padėti. Aš tau pataisysiu gėrimo, kurį tu paimsi ir nusineši į žemę prieš saulės tekėjimą; ten atsisėsk ant kranto ir išgerk; tada tavo uodega perskils į dvi lygias dalis, ir kiekviena iš jų pavirs tuo, ką žmonės vadina gražia kojyte. Bet tau skaudės, taip skaudės, lyg aštrus kalavijas kiaurai tave pervertų. Kas tave pamatys, visi sakys, kad tu gražiausia mergaitė pasauly. Tačiau liksi lengva kaip oras, nei viena žemės šokėja negalės susilyginti su tavim; bet einant lyg peiliais badys tavo kojas, ir varvės iš jų kraujas. Jei sutinki viską iškęsti, galiu tau padėti.

— Gerai, — atsakė drebančiu balsu karalaitė, pagalvojusi apie princą ir nemirtingąją vėlę.

— Bet žinok, — tarė ragana, — gavusi žmogaus pavidalą, niekados nebeatvirsi nėrove. Niekados nebegrįši į tėvo rūmus, niekados neberegėsi seserų! Ir jei princas nepamils tavęs taip, kad dėl to pamirštų tėvą ir motiną, jei neprisiriš visa širdžia ir neprisieks prieš altorių amžino tau ištikėjimo, tai negausi ir nemirtingosios vėlės. Kitą rytą, kai jis kitą ves, pliš tavo širdis, ir tu pavirsi jūros puta.

— Sutinku!—tarė mažoji karalaitė ir išblyško kaip mirtis.

— Bet turėsi mane atlyginti! —traukė toliau ragana: — ir tas bus nepigu. Tu turi gražiausią jūros pasauly balsą ir tikiesi juo sužavėti princą. Bet tą balsą turi atiduoti man. Už savo brangųjį gėrimą noriu gauti geriausia, ką tu turi. Juk į jį aš turiu įpilti savo pačios kraujo, kad jis būtų smarkus kaip aštrus kalavijas!

— Bet jei atimsi iš manęs balsą, — tarė jaunoji karalaitė, — kas gi man tada beliks?

— Tavo gražusis veidelis, tavo lengva kaip vėjo pūstelėjimas eisena, tavo skaisčiosios akys, — atsakė ragana: —to visai gana žmogaus širdžiai sužavėti. O ką, jau prapuolė tau noras? Iškišk savo liežuvėlį, aš jį nupjausiu už stebuklingąjį gėrimą.

— Kas bus, tas, — tarė karalaitė, ir ragana užkaitė katilą tam gėrimui virti.

— Švarumas yra geras dalykas! — pasakė ji ir ėmė šveisti katilą gyvų žalčių ryšeliu. Paskui ji pradraskė sau krutinę ir įvarvino į katilą kelis lašus juodo savo kraujo. Kildami aukštyn, garai virto visokiais pavidalais, net baimė žiūrint ėmė.

Kas minutę ragana metė į katilą vis naujų šaknelių, ir, kai skystimas užvirė, pasigirdo tartum krokodilo verksmas. Pagaliau gėrimas buvo sutaisytas; jis buvo skaidrus kaip tyriausias vanduo.

— Še, imk, — tarė ragana ir nupjovė mažajai karalaitei liežuvį. Nėrovė nustojo žado; ji nebegalėjo nei giedoti, nei kalbėti.

— Jei polipai mėgins tave griebti, kai grįši per mišką,— pasakė ragana:— tik tėkšk vieną lašelį to gėrimo; tuojau jų rankos ir pirštai subyrės į tūkstantį kąsnelių.

Bet jūros karalaitei nieko nereikėjo daryti: pamatę tviskantį kaip žvaigždę jos rankoje skaidrų gėrimą, polipai patys nuo jos baimingai sukosi. Greit ir be jokių kliūčių perplaukė ji mišką, pelkes ir ūžiantį verpetą.

Štai jau pasirodė tėvo rūmai; šokių salės žiburiai buvo užgesę, visi kietai miegojo. Bet ji nebedrįso pas namiškius eiti, buvo be žado ir turėjo amžinai juos palikti. Skausmas suspaudė jai širdį. Ji nuslinko patylomis į daržą, nuraškė po gėlelę iš kiekvienos seserų lysės, nusiuntė tėvų namams tūkstantį pabučiavimų ranka ir iškilo į tamsiai mėlynos jūros paviršių.

Dar nebuvo išaušę, kai ji priplaukė princo pilį ir atsisėdo ant puikiųjų marmuro laiptų. Mėnuo skaisčiai švietė. Ji išgėrė raganos vaistą, ir lyg aštriausias kalavijas pervėrė visą jos kūną. Ji neteko sąmonės ir parvirto kaip negyva.

Tik saulės spinduliai palietė žemę, ji atbudo; visame kūne jautė didelį sopulį; šaly jos stovėjo gražusis princas ir žiūrėjo į ją savo juodomis kaip naktis akimis; ji susidrovėjusi nuleido akis ir nustebusi pamatė, kad uodegos vietoje atsiradusios dvi gražiausios kojytės. Bet ji buvo nuoga ir apsidengė savo ilgais tankiais plaukais. Princas jos paklausė, kaip čia pateko, o ji tik pažvelgė savo tamsiai žydromis akimis, nes kalbėti juk negalėjo. Tada princas paėmė ją už rankos ir nusivedė į pilį. Raganos tiesa buvo sakyta: einant karalaitei taip diegė kojas, lyg jas būtų kas raižęs adatomis ir peiliais, bet ji kantriai kentė. Lengva kaip plunksna, ėjo ji kartu su princu, ir jis, kaip ir visi kiti, stebėjosi jos neregėtai dailia eisena.

Karalaitę aptaisė brangiais šilkų drabužiais, ir ji tapo pirma pilies gražuole, bet buvo be žado, negalėjo nei kalbėti, nei giedoti. Atėjo prieš princą ir jo tėvus išpuoštos šilkais ir auksu vergės ir ėmė dainuoti. Ypač viena jų gražiai dainavo, ir jai princas plojo delnais. Karalaitė nuliūdo, nes ji žinojo, kad pirma mokėjo daug gražiau už jas visas dainuoti, ir tarė sau: „O, kad jis žinotų, jog aš dėl jo atidaviau savo balsą "

Padainavusios vergės ėmė šokti su muzika. Čia ir nėrovė ištiesė savo baltas, dailias rankas, atsistojo ant pirštų galų ir ėmė suktis po salę. Taip nuostabiai šokant niekas dar nebuvo matęs. Kiekvienas judesys didino jos gražumą, jos akys daugiau sakė širdžiai, negu visų vergių dainos.

Visi labai gražėjosi, bet visų labiausiai princas, tas ją praminė savo radviliuke. Ir ji vis šoko ir šoko, nors kiekvieną kartą, kai jos koja siekė žemę, jai buvo taip skaudu, lyg eitų per aštriausius peilius. Princas pasakė, kad ji visados pas jį liks, ir jai buvo leista miegoti prieš jo kambario duris ant aksomo pagalvio.

Jis liepė pasiūti jai vyriškus drabužius, kad galėtų raita su juo jodinėti. Jie jodinėjo po kvepiančius miškus, kur medžių šakose giedojo paukšteliai, o žalios šakelės braukė jai per pečius; kartu laipiojo į aukštus kalnus, ir nors iš jos kojų bėgo kraujas taip labai, jog visi tą matė, bet ji juokėsi ir su džiaugsmu sekė paskui princą ten, kur po jais plaukė debesiai, lyg pulkai paukščių į svetimus kraštus.

Naktimis, kada visa pilis miegodavo, ji išeidavo ant plačiųjų marmuro laiptų, lipdavo žemyn ir leisdavo savo žaizdotas kojas į šaltą jūros vandenį, kuris jas gaivindavo ir malšindavo sopulius; tada ji minėdavo savo artimuosius, paliktus jūros dugne.

Kartą naktį, susikabinusios rankomis, plaukė pro šalį jos seserys ir dainavo liūdną dainą. Karalaitė pamojo joms, seserys ją pažino ir papasakojo, kaip visi jos pasigedę gailėjo. Kitą naktį seserys vėl atplaukė pas ją, o kartą iš tolo ji matė net savo senelę, kuri jau daug daug metų nesirodė ant vandens paviršiaus, ir patį jūros karalių su karūna ant galvos; jie tiesė į ją rankas, bet nedrįso plaukti taip arti prie žemės kaip seserys.

Kiekvieną dieną karalaitė darėsi princui artimesnė, bet jis žiūrėjo į ją kaip į gerą, meilų vaiką ir jos vesti visai nemanė. O norėdama gauti nemirtingąją vėlę, ji turėjo tapti jo pačia arba pavirsti jūros puta, jam vedus kitą.

„Ar tu myli mane labiausiai už viską?'' — rodos, klausė jūros karalaitės akys, kai jis, paėmęs ją už rankų, bučiavo į kaktą.

— Taip, tu man labai maloni, — sakė princas:—tu turi gerą širdį; tu esi daugiausia man atsidavusi ir panaši į vieną jauną mergaitę, kurią kartą mačiau ir daugiau greičiausiai neberegėsiu. Plaukiau sykį laivu, laivas sudužo, vilnys išmetė mane ant kranto arti gražios bažnyčios, kur tarnauja dievui jaunos mergaitės; pati jaunoji rado mane ant kranto ir išgelbėjo man gyvybę; aš ją mačiau tik du kartus ir ją vieną tegalėčiau mylėti. Bet tu panaši į ją ir beveik man ją išstūmei iš širdies. Ji užsidarė nuo šio pasaulio už storų vienuolyno sienų, bet gerasis dangus man atsiuntė tave, ir mes niekados nesiskirsime.

„A, jis nežino, kad aš jam išgelbėjau gyvybę! — galvojo nėrovė. — Aš jį išnešiau iš jūros bangų ir paguldžiau ant kranto, kur stovi miške vienuolynas. Pati pasislėpiau jūros putose ir žiūrėjau, ar ateis žmonės jo gelbėti. Tada mačiau tą gražiąją mergaitę, kurią jis myli labiau už mane.— Ir karalaitė sunkiai atsiduso — verkti ji nemokėjo. — Bet ta mergaitė yra užsidariusi vienuolyne, ir jis jos daugiau niekur nebesusitiks. O aš gyvenu prie jo ir jį matau kiekvieną dieną; galiu juo rūpintis, galiu mylėti, galiu jam atiduoti visą savo gyvenimą."

Bet štai ėmė žmonės kalbėti, kad princas veda kito karaliaus gražią dukterį, kad jis rengia laivą plaukti į tą kraštą ir ima daug palydovų. Jis sakantis iškeliaujantis apžiūrėti to karaliaus žemės, bet iš tikrųjų norintis pamatyti jo dukterį. Girdėdama tas kalbas, nėrovė kraipė galvą ir sau šypsojo: juk ji geriau žinojo visas princo mintis.

— Aš turiu vykti,—tarė jis jai, — aš turiu vykti pažiūrėti gražiosios princesės, nes to nori mano tėvai; bet jie manęs nevers jos vesti. Aš negaliu jos mylėti. Ji nepanaši į tą nuostabiąją vienuolyno mergaitę, į kurią panaši tu. Jei man teks kada vesti, tai aš imsiu tik tave, mano bežade gražuole kalbančiomis akimis!

Ir jis bučiavo jos raudonas lūpas, glostė ilgus plaukus ir glaudė savo galvą prie jos krūtinės, kurioje mušė širdis, trokštanti žmogaus laimės ir nemirtingos vėlės.

— Juk tu nebijai vandens, mano vaikeli? —klausė jis, kai jie stovėjo ant didelio laivo dangčio, kuris juos turėjo nešti į to karaliaus kraštą. Ir jis jai pasakojo apie audras, apie nuostabias jūros žuvis ir apie viską, ką narai mato jūros dugne; ji klausė pasakojant šypsodama: juk ji geriau žinojo, kas ten yra.

Mėnesienoj, kada visi laive sumigo, išskyrus vairininką, ji atsisėdo ant laivo galo ir ėmė žiūrėti žemyn į skaidrų vandenį. Ji matė savo tėvo rūmus; ant stogo stovėjo senelė su sidabro karūna ant galvos ir žiūrėjo į laivo apačią. Bet štai ir jos seserys išplaukė į paviršių; jos žiūrėjo į ją nuliūdusios ir grąžė savo baltas rankas. Ji linktelėjo joms galvą, nusišypsojo ir norėjo apsakyti, kaip jai gera, kokia ji laiminga, bet čia pasirodė matrosas, ir seserys panėrė į gilumą. Matrosas manė, kad tas baltumas, kur plaukė ant vandens, buvo tik jūros puta.

Kitą dieną laivas įplaukė į puikios sostinės uostą. Visais varpais skambino; nuo visų aukštųjų bokštų sklido trimitų balsai, o kareiviai, kurie turėjo patikti princą, buvo sustoję į eiles su plevėsuojančiomis vėliavomis ir žibančiais durtuvais. Kiekvieną dieną buvo daromos naujos iškilmės; pokyliai ir koncertai ėjo paskui vienas kitą, bet princesės dar nebuvo mieste. Ji mokėsi toli vienuolyne, kur jai buvo diegiamos visos karališkos dorybės. Galop ji parvyko.

Jūros karalaitė nekantriai laukė jos pasirodant ir kai pamatė, tikrai turėjo pripažinti, kad meilesnės ir gražesnės mergaitės niekados nebuvo mačiusi. Veidas buvo skaistus, iš ilgų tamsių blakstienų žibėjo tamsiai mėlynos geros akys.

— Tai tu, — sušuko princas: — tai tu mane išgelbėjai, kai aš pusgyvis gulėjau ant kranto!

Ir savo žadėtąją prispaudė prie širdies.

— O, koks aš laimingas!—sakė jis jūros karalaitei:—dabar įvyko, apie ką aš net svajoti nedrįsau. Žinau, kad tu džiaugiesi mano laime, nes tu labiausiai mane myli.

Nėrovė bučiavo jo rankas, ir jai rodėsi, kad plyšta iš skausmo jos širdis. Juk pirmą po jo vestuvių rytą ji turi mirti ir pavirsti jūros puta!

Vėl ėmė skambinti varpais, pasiuntiniai lakstyti po gatves ir skelbti apie princo vestuves. Jaunikis ir jaunoji padavė viens antram rankas, ir vyskupas juos palaimino. Nėrovė stovėjo išpuošta šilkais ir auksu ir laikė jaunosios šleifą, bet ausys negirdėjo iškilmingos muzikos, akys nematė puikiosios ceremonijos; ji galvojo apie ateinančią mirtį ir apie tai, ko nustojo šiam pasauly.

Tą patį vakarą jaunieji turėjo grįžti laivu į tėvynę. Armotos griovė, vėliavos plevėsavo, o ant laivo dangčio jiems buvo padaryta palapinė iš aukso ir purpuro.

Vėjas išpūtė bures, ir laivas lyg žuvėdra ėmė skristi bangomis.

Sutemus buvo pridegta daugybė spalvotų žiburių; matrosai ėmė smagiai šokti ant dangčio. Nėrovė atsiminė tą vakarą, kada pirmą kartą buvo išplaukusi ant jūros paviršiaus ir mačiusi tokią pat iškilmę ir linksmybę, ir taip pat pradėjo šokti. Ji lakstė po dangtį tartum kregždė, vaikoma vanago, ir iš visų pusių ėjo pagyrimai: niekados taip nuostabiai ji nešoko. Tiesa, jos gležnas kojas tartum peiliai raižė, bet jokio sopulio nejautė: širdies skausmas buvo daug didesnis. Ji žinojo, kad mato paskutinį kartą princą, dėl kurio ji pametė tėvo namus ir visus artimuosius, neteko gražiojo savo balso ir kas dieną baisiausias kentėjo kančias, o jis jų nei matyti nemato. Paskutinį kartą ji kvėpavo su juo tuo pačiu oru, žiūrėjo į mėlyną jūrą ir žvaigždėtą dangų. Dabar jos laukia amžinoji naktis, be minčių ir be sapnų, nes ji neturi vėlės ir niekados neturės.

Šokiai ir muzika užsitraukė labai ilgai. Nėrovė šoko ir juokėsi, bet širdy turėjo mirties skausmą. Galop jaunieji nuėjo į savo palapinę.

Laive viskas nutilo, visi sumigę ilsėjosi, vienas vairininkas savo vietoj budėjo. Jaunoji jūros karalaitė pasirėmė savo baltomis rankomis ant laivo krašto ir žiūrėjo į rytus, kur turėjo pasirodyti saulė. Ji žinojo, kad jos pirmas spindulys jai atims gyvybę. Staiga iš jūros gilumos iškilo jos seserys, jos buvo taip pat išblyškusios, kaip ir ji; vėjas nebesklaidė ore jų ilgųjų plaukų — jie buvo nukirpti.

— Mes atidavėm juos raganai, gelbėdamos tave nuo mirties. Ji davė mums peilį — štai jis! Žiūrėk, koks aštrus! Prieš saulės tekėjimą turi juo perdurti princo širdį, ir kai šiltas jo kraujas apšlakstys tavo kojas, jos vėl suaugs į žuvies uodegą, tu vėl tapsi nėrovė, sugrįši pas mus į dugną ir išgyvensi savo tris šimtus metų, ligi pavirsi balta puta ant jūros paviršiaus. Tik skubink! Vienas iš jūsų turi, ligi saulė patekės, mirti. Geroji senelė vis gaili tavęs, nuslinko jos žili plaukai iš sielvarto, kaip žuvo mūsų nuo raganos žirklių. Nužudyk princą ir grįžk pas mus! Tik skubink! Ar matai raudoną juostą aure ten, dangaus pakrašty? Per kelias minutes pasirodys saulė, ir tavęs nebebus!

Seserys sunkiai atsiduso ir išnyko vandeny.

Jūros karalaitė atitraukė purpuro divaną, užtiestą ant palapinės durų, ir pamatė gražųjį princą. Ji pasilenkė ant jo, pabučiavo į kaktą, pažvelgė į dangų, paraudusį nuo aušros šviesos, pažiūrėjo į žibantį peilį ir vėl nukreipė akis į princą, jis ir per sapną minėjo savo jaunos pačios vardą — dabar ji viena buvo jo galvoj. Ir ranka, laikiusi peilį, sudrebėjo. Švyst ir nutėškė jį toli nuo savęs į paraudusias nuo ryto šviesos bangas; ir ten, kur jis nukrito, rodos, iš vandens ištiško kraujo lašai. Dar kartą gęstančiomis akimis pažvelgė karalaitė į princą, paskui šoko nuo laivo į jūrą ir tuojau pajuto savo kūną leidžiantis puta.

Štai iš jūros pakilo saulė; šilti jos spinduliai nušvietė šaltą jūros putą, bet karalaitė nejautė mirties. Ji matė karštąją saulę ir kažkokias keistas skaidrias esybes, kurios šimtais sukosi ties ja; pro jas ji galėjo matyti baltas laivo bures ir rausvus debesėlius. Balsai jų skambėjo lyg muzika, bet tokia tyli, jog jokios žmogaus ausys negalėjo jos girdėti, kaip jokios žmogaus akys negalėjo jų pačių matyti; jos neturėjo sparnų, bet laikėsi ore savo lengvumu.

Nėrovė dabar pastebėjo, kad ir jos toks pat kūnas, kaip jų, ir kad vis labiau ir labiau skiriasi nuo jūros putų.

— Kur aš einu? — paklausė, kildama į orą, ir jos balsas, kaip ir anų esybių, skambėjo tartum nuostabiausia muzika, su kuria negali lygintis jokie žemės garsai.

— Pas oro dukteris, — atsakė lengvosios esybės. — Nėrovės neturi nemirtingos vėlės ir gali ją įgyti tik per žmogaus meilę. Joms amžiną gyvenimą gali duoti kiti. Oro dukterys irgi neturi nemirtingosios vėlės, bet ją gali užsitarnauti gerais darbais. Mes skrendame į šiltuosius kraštus, kur žmonės žūva nuo troškaus, sugedusio oro, ir jį ten vėsiname. Mes skleidžiame ore gėlių kvapą, gydome ir džiuginame žmones. Darydamos per tris šimtus metų gerus darbus, mes gaunam nemirtingąją vėlę ir džiaugiamės amžinąja laime kartu su žmonėmis. Tu, vargše, visa širdžia troškai to, ko trokštame ir mes; tu kentėjai ir vargai. Tu dabar iškilai į oro dvasių pasaulį ir gali pati gerais darbais laimėti nemirtingąją vėlę.

Jūros karalaitė pakėlė nušvitusį savo veidą į saulę, ir jos akys pirmą kartą pritvino ašarų.

Visi laivo žmonės vėl sukilo ir sujudo. Ji matė princą su savo pačia ieškant jos visur; nuliūdę jie žiūrėjo į siūbuojančias putas, lyg jausdami, kad ji bus įšokusi į bangas. Ir tada nematant pabučiavo ji princesės kaktą, nusišypsojo princui ir kartu su kitais oro vaikais nulėkė ant rausvo debesėlio, plaukiančio padange.

— Per tris šimtus metų mes nueisim į dangaus karalystę!

— O gal ir dar greičiau, — tarstelėjo viena oro duktė. — Nematomos mes skrendame į žmonių namus, kur yra vaikų, ir už kiekvieną dieną, kada randame vaiką, džiuginantį savo tėvus ir mokantį atlyginti jiems už jų rūpesčius, viešpats trumpina mūsų mėginimo laiką. Vaikas nežino, kada mes įlekiame į kambarį; bet kada mes, džiaugdamosis juo, galim nusišypsoti, mums numetami vieneri to laiko metai; bet jei randame negerą vaiką, tai turime lieti sielvarto ašaras, ir kiekviena ašara prideda prie mūsų mėginimo dar vieną dieną.

8139 žodžiai (Skaitysite 45 min.)
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU