Justukas ir kurapka

Justukas buvo įsižiūrėjęs vieną vietą rugių lauke. Iš tenai kelis kartus matė kurapką išlekiant.

— Turbūt tenai vaikus peri, — tarė sau, — nueisiu lizdo paieškoti.

Nueina. Brenda tarplysiu, dairosi į šalis. Iš rugių pakyla senė kurapka, nutupia į tarplysį ir bėga šlubuodama nuo Justuko.

— Turbūt pašauta, — taria sau Justukas, — reikia pasigauti.

Ir ima vytis. Jau, jau, rodos, Justukas pavys, tik kurapka pakils, palekia kiek svyruodama ir vėl bėga šlubuodama. Prie pat pievos jau buvo begriebiąs, bet kurapka iš po rankų išsprūdo. Taip nusivijo ją į vidurį pievos. Čia kurapka pakilusi kuo gražiausiai nulėkė į avižas.

Justukas nuėjo namo, nieko nelaimėjęs, gerai apilsęs.

Eina ir galvoja, kaip čia buvo: šlubavo, lėkdama svyravo, o paskui — kaip nulėkė!

— Prigavike! — sumurmėjo Justukas. — Tai ji mane nuo lizdo taip viliojo. Vis tiek antrą kartą nueisiu ir rasiu.

O kurapka nulydėjo Justuką akimis, sugrįžo linksma pas savo vaikučius, susišaukė juos ir nusivedė į kitą vietą.

Nuėjęs kitą kartą į rugius, Justukas atsidėjęs ieškojo toj vietoj, iš kur kurapka buvo pakilusi. Ir rado lizdą.

Tik kurapkyčių nebebuvo.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU