Kaip atsirado pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“

Senovėj viešpatavo Persijoj galingas sultonas Šachrijaras. Už jo teisingą ir išmintingą valdymą žmonės ji praminė geruoju. Tas sultonas turėjo pačią, labai ją mylėjo ir jautėsi laimingas. Bet neilgai truko jo laimė.

Prie sultono kiemo gyveno viena princesė, turėjusi viltį, kad valdovas ją ves. Bet sultonui ji netiko ir jis paėmė kitą moterį. Iš pavydo ir pykčio ta princesė nusprendė ją nužudyti, nes ji buvo vienintelė kliūtis atsisėsti jai į sostą. Todėl ji nematant įmaišė sultonienei į gėrimą stiprių nuodų, o ta, eidama gulti, juos išgėrė.

Neapsakomas buvo sultono širdies skausmas, kai kitą rytą atsikėlęs rado pačią nebegyvą. Ir visa tauta jos gailėjo. Netrukus paaiškėjo, kas ir kaip sultonienę nužudė.

Baisią mirtį nuo budelio rankos gavo žudikė, bet kokią naudą turėjo iš to sultonas? Iš numirusių pačios nebeprikėlė. Kiaurus metus gedėjo pačios sultonas, užsidaręs vienas ir pamiršęs visus valdymo reikalus.

Kai pagaliau vėl paėmė į savo rankas valdžią, kurią buvo laikinai pavedęs didžiajam viziriui, jis pasidarė visai kitoniškas žmogus. Pirmiau jis buvo geros širdies ir visiems malonus, paskui tapo piktas, žiaurus ir negailestingas.

Jis apie nieką daugiau negalvojo, kaip tik apie kerštą, apie kerštą visai moterų giminei. Turėjo atsakyti visos moterys už vienos nusidėjimą. Jis išleido paliepimą kasdien jam atvesti naują pačią, paėmus kieno nors dukterį, ir ją kitą rytą nužudyti.

Taip darė apskritus metus. Viena jauna mergaitė paskui kitą guldė galvas po budelio kirviu. Nepasotinamas buvo jo kraujo troškimas. Visas kraštas iš baimės drebėjo ir dejavo, ir žmonės dabar jį praminė baisiuoju.

Veltui mėgino didysis viziris sulaikyti valdovą nuo jo baisaus žiaurumo. Sultonas pagrasė jį patį nužudyti, jei drįs daugiau jam prikaišinėti, ir tas turėjo nutilti.

Nematydama kitos išeities, iš tos baisios visą kraštą užgulusios nelaimės, vienturtė didžiojo vizirio duktė, vardu Sachrazada, drąsi ir sumani mergaitė, sugalvojo būdą viena sustabdyti nekalto kraujo liejimą, nors ir pačiai reiktų netekti galvos.

Visaip mėgino didysis viziris atkalbėti dukterį nuo jos sumanymo, bet niekas nepadėjo. Baisiai nusiminęs, tėvas gavo pats savo dukterį nuvesti sultonui.

— Nemanyk,— tarė jam sultonas,— kad aš pasigailėsiu tavo dukters, ji turės mirti kaip ir kitos!

Buvo pakeltos puikios vestuvės, ir sosto salėje Sachrazada buvo apskelbta karaliene.

Kada sultonas, kaip to reikalavo rytų krašto papročiai, vakarieniavo kartu su savo nauja pačia, šalimais su ja sėdėdamas, pirmą kartą pastebėjo Sachrazados malonų veidą, kurį lig tol matė tiktai uždengtą. Sachrazada turėjo nepaprastą dovaną gražiai ir patraukiančiai pasakoti ir paprašė sultono leisti jai apsakyti vieną istoriją, kurios klausytis labai mėgęs jos tėvas, didysis viziris.

Sultonas sutiko, ir gudri mergaitė ėmė taip gražiai pasakoti, jog valdovas nepamatė, kaip greitai laikas praėjo. Jis tiesiog negalėjo savo akių atitraukti nuo gražiosios pasakotojos lūpų ir atsigėrėti jos maloniu balsu, žavėjusiu jo ausis.

Taip jie abudu nepamatė, kaip praėjo naktis. Jau pirmas užtekančios saulės spindulys švystelėjo pro langą, ir aukšto mečetės minareto muedzinas garsiai paskelbė tikintiesiems maldos valandą.

Sachrazada buvo tik įpusėjus savo apsakymą. Ji sustojo laukdama iš sultono burnos paliepimo ją nužudyti. Lig tol pirmasis saulės spindulys buvo mirties ženklas valdovo aukai.

Šiandien jis delsė ištarti savo paliepimą, nes kraujo troškimas susidūrė su jo smalsumu išgirsti apsakymo galą.

Pagaliau smalsumas nugalėjo. „Tegu ji dar vieną dieną pagyvena",— pagalvojo jis ir liepė jai vakare baigti savo apsakymą, o kitą rytą jau prisirengti prie mirties.

Šachrazada praleido tą dieną, iš širdies dėkodama Alachui už jos pirmą pasisekimą ir prašydama jo tolesnės malonės. Jos tėvas ir visas miestas didžiai stebėjosi, kad sultonas šiandien pirmą kartą po daug laiko neliepė žudyti savo pačios. Jie karštai meldė aukštybių viešpaties, kad jis teiktųsi duoti valdovui naują dvasią.

Pilna geros vilties, vakare Šachrazada pradėjo pasakoti toliau. Savo gražiu pasakojimu vėl sužavėjo sultoną ir mokėjo taip gudriai padaryti, kad kitas rytas ją užtiko įdomiausioj istorijos vietoj. Sultonas vėl baisiai norėjo išgirsti pabaigą ir davė jai pagyventi dar vieną dieną.

Taip ėjo toliau dienos, savaitės ir mėnesiai, kol galop sultonas pamilo Sachrazadą ir visai nebegalvojo jos žudyti. Ji laimėjo sultono meilę, ir ledas, kaustęs tiek laiko jo širdį, pradėjo tirpti. Juk sultonas Šachrijaras iš prigimties buvo geras ir kilnus, tik begalinis skausmas dėl pirmosios pačios netekimo jį padarė baisiu tironu.

Šachrazada pasiekė savo tikslą. Kai ji taip išpasakojo tūkstantį ir vieną naktį, sultono įtūžimas tartum rūkas išnyko.

Jis suprato Šachrazados tikslo kilnumą, dabar ją mylėjo ne mažiau kaip savo pirmąją pačią. Jis vėl tapo savo tautai geras, išmintingas ir teisingas valdovas. Dar daug metų viešpatavo laimingai su savo mylimąja Šachrazada.

Sultonas liepė savo raštininkams surašyti visas Šachrazados jam sakytas pasakas, ir tuo būdu atsirado pasakos „Tūkstantis ir viena naktis".

Jos pasiekė ir mus. Tegu jos moko jaunuosius skaitytojus jose iškeltų dorybių ir išminties, tegu suteikia jiems daug tikro džiaugsmo.

977 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 30 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Laima 2014 m.
Labai graziai paaiskino kaip atsirado filmas-tukstantis ir viena naktis.
Audrius 2013 m.
Puikus "Tūkstančio ir vienos nakties" kilmės paaiškinimas.

Tavo komentaras


MENIU