Kaip bernas poną supykdė

Kitąsyk buvo trys broliai, du gudrus, vienas kvailas. Eina sykį visi trys vienu keliu, ir atvažiuoja turtingas ponas. Sustojęs ties keliauninkais, klausia:

—      Kur einate, vyrai?

—      Einam į pasaulį laimės ieškoti.

—      Na, tai eikit vienas pas mane už berną!

—      Galėsiu eiti,— atsakė pirmas iš trijų brolių.

—      Tik aš turiu tokį bėrį,— sako ponas,— tai reikės jį per dieną šerti ir mėšlus valyti, o rytmetį, kai tik gaidys užgiedos, turėsi keltis ir malti tam bėriui miltus. O jei supyksi, pas mane bernaudamas, tai tau išrėšiu tris diržus iš nugaros.

Parsivežė ponas už berną vyriausiąjį iš trijų brolių. Tas per dieną šėrė bėrį ir mėšlus valė, o rytmetį, kai tik gaidys užgiedodavo, vis malė. Vieną sykį ponas atėjo į tvartą pažiūrėti, pamatė berną susiraukusį ir klausia:

—      Ar nepyksti?

—      Kur čia velnią nepyksi — nei dieną, nei naktį nerandu niekur poilsio.

Na, kad jis supyko, ponas išrėžė jam tris diržus iš nugaros ir išvarė.

Vėl ponas važiuoja ir sutiko ant kelio tuodu brolius: vieną gudrų, kitą kvailą. Tą gudrųjį jis pavadino pas save už berną. Šis tuojau sutiko ir taip suderėjo: katras pirmiau supyks, tam tris diržus galima bus išrėžti iš nugaros.

Ponas tą berną parsivežė ir uždavė jam darbą: bėrį besotį šerti, mėšlus valyti ir bėriui miltus malti. Vieną dieną taip šėrė, antrą ir trečią, ir vėl sykį ateina ponas į tvartą, klausia:

—      O ką, mano berne, ar nepyksti?

—      Kaip čia nepyksi! Dirbk ir dirbk išvien, nė išsimiegoti negalima, nei dieną, nei naktį neturiu ramybės.

Na, kad bernas supyko, ponas ir jam išrėžė tris diržus iš nugaros ir išvarė jį šunmilčiauti.

Tą išvaręs, ponas vėl važiuoja keliu ir sutiko trečiąjį brolį, kvailį Joną; šį irgi pavadino pas save už berną. Ir vėl taip suderėjo abudu: katras pirmiau supyks, tam bus diržai iš nugaros išrėžti.

Parsivežė ponas berną ir uždavė darbą: per dieną bėrį šerti ir mėšlus valyti, o naktį, kai tik gaidys užgiedos, keltis ir grūdus tam bėriui malti. Kvailys Jonas per dieną šėrė bėrį, vakare atsigulė, dar nespėjo nė gerai užmigti — užgiedojo gaidys. Žiūri Jonas, kad kampe vietoj gaidžio tokia sena boba gieda; paėmęs akmenį, rėžė tai bobai į galvą, boba keberiokšt ir guli negyva. Jonas atsikėlė, per visą naktį malė, rytmetį pradėjo bėrį besotį šerti ir mėšlus valyti. Mato jis, kad bus blogai, atsinešė kirvį ir tašo ant slenksčio kuolą. Bėris žiūrėdamas klausia:

—      Ką tu čia, Jonai, darai?

—      Matau,— sako,— kad jau neapsidirbu su tavim, tai tašau kuolą, užkalsiu tave, tada man nebereikės tavęs šerti.

Bėris tik suprunkštė ir paliovė ėdęs.

Ateina ponas į tvartą ir klausia:

—      O ką, Jonai, ar nepyksti?

—      Et, ką čia pyksi!

Tik žiūri ponas, kad jo bėris neėda, o Jonas be darbo dykas stovi. Kai Jonas išėjo laukan, ponas paklausė bėrio, kodėl jis neėda.

—      O kaip ėsi, kad kuolą tašo ir nori mane užkalti,— atsakė bėris.

Kitą rytą klauso ponas, kad Jonas nemala, ir eina jo bausti.

—      O kaip aš malsiu,— sako Jonas,— kad gaidys negieda.

Ponas nuėjo pažiūrėti gaidžio — gi ta boba užvirtus kėpso.

Dabar Jonas paklausė pono:

—      Ar nepyksti?

—      Ką čia pyksi! — atsakė ponas.

Po kiek laiko ponas liepė Jonui su bėriu į malūną nuvažiuoti, o tam bėriui prisakė, kad jis, kai tik sustos, pastiptų. Kada Jonas nuvažiavo, ėmė bėris ir pastipo. Jonas išsiėmė peilį ir galanda. Bėris, pakėlęs galvą, klausia:

—      Ką darai, Jonai?

—      Ogi peilį galandu: kad tu pastipai, tai aš tave pjausiu.

Bėris, matydamas, kad bus blogai, atsikėlė ir, gavęs nuo Jono kelis rimbus, važiavo namo. Kada parvažiavo, ponas barasi ant bėrio, kam nepastipo.

—      Buvau pastipęs,— sako bėris,— bet Jonas peilį galando ir ketino man odą lupti, tai aš ir atgijau.

Kitą sykį ponas paliepė Jonui vežimą sutaisyti, o pats su ponia važiuoti rengėsi. Jonas, viską sutaisęs, arklius pakinkęs, pono dvarą uždegė, pats palindo po pasoste ir drauge išvažiavo.

Pamatęs dvarą degant, ponas tarė sau:

—      Kad ir mano dvaras sudegs, bet ir tas prakeiktas Jonas sudegs. Oi, kaip gerai tam Jonui!

Jonas, galvą iš po pasostės iškišęs, paklausė:

—      Kokiam Jonui, ar man?

—      Ar ir tu čia? — atsiliepė ponas.— Tai ko tu čia guli, sėskis į vežimą!

—      Gerai,— sako Jonas,— bet gal ponas pyksti?

—      Ką čia labai pyksi, dar nepykstu,— atsakė ponas.

Joną pasodino iš krašto, ir ponas su ponia sutarė, kai per vandenį važiuos, pastumti jį, kad iškritęs prigertų. Kada jau gerą galą nuvažiavo, abudu ponai užsnūdo, o Jonas iš krašto vežimo į vidurį įsisėdo ir važiuoja toliau. Ponas snausdamas pajuto, kad jau važiuoja per vandenį, smarkiai pastūmė šalia sėdintį Joną, tas niuktelėjo ponią — pūkšt ponia į vandenį ir priburbuliavo.

Kada išvažiavo iš vandens, ponas prašneko:

—      Na, dabar jau tą bestiją Joną prigirdėm!

Jonas, šalia sėdėdamas, atsiliepė:

—      Kokį Joną, ar mane?

Ponas, pajutęs, kad jau nėra pačios, pradėjo Joną visaip keikti. Šis klausia:

—      O ką, ponas, gal jau pyksti?

—      Kur čia velnią nepyksi: mano motiną užmušei, bėriui ėsti užgynei, namus sudeginai, pačią dabar prigirdžiau dėl tavęs — tikras velnias esi, ir jau baisiai ant tavęs pykstu.

Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsimetęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros ir nuėjo savo keliais, iš kur buvo atėjęs.

1258 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 29 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU