Kaip čigonas žaltį priveikė

Senuose amžiuose vieną sykį atlėkė į kaimą žaltys slibinas, suėdė visus žmones, tik galusodės pirkelėje pasiliko vieną žmogų kitai dienai priešpiečiams. Sėdi nuliūdęs tasai žmogus ir laukia galo. Tuosyk atvažiavo į kaimą čigonai. Pervažiavo visą kaimą, niekur jokio žmogaus nerado; užsuko į galusodę — vienas žmogus pirkelėj sėdi. Klausia čigonas:

—      Kas čia yra, kad jokio žmogaus kaime nematyti?

—      Žaltys vakar atlėkė ir visus suėdė,— atsakė žmogus,— o mane pasiliko rytojaus dienai priešpiečiams.

Čigonas sako:

—      Na, palauk, aš pažiūrėsiu, kas čia dar bus.

Apsinakvojo čigonas pirkelėj ir laukia abudu žalčio. Kitą dieną iškilo vėtra, atlėkė žaltys, įėjo į pirkelę, džiaugiasi:

—      Na, matai, palikau vieną, o radau du — bus geri priešpiečiai. O čigonas sako:

—      Palauk, pirma pabandysim, katras drūtesnis. Žaltys, tai išgirdęs, apsiramino ir sako:

—      Na, gerai! Čia yra girnų akmuo: aš paimsiu tą akmenį, mesiu į žemę — į smulkius miltus subyrės.

O čigonas sako:

—      Aš paimsiu akmenį, suspausiu, tai net vanduo išbėgs.

Paėmė žaltys girnų akmenj, kaip metė į žemę — į smulkius miltus subyrėjo. O čigonas, paėmęs minkštą sūrį, kaip suspaudė — net vanduo išbėgo.

Žaltys pasistebėdamas žiūri, mano sau vienas: „Jau čia nebus gerai..." Sako vėl žmogui:

—      Dar pabandykim, katras geriau galėsim švilpti.

—      Na, švilpk! — sako čigonas.

Žaltys švilptelėjo taip, kad nuo visų medžių lapai nukrito. O čigonas sako:

—      Aš taip negaliu švilpti: pirma turiu tau akis užrišti, nes kai aš švilpsiu, tau gali abi akys iš kaktos iššokti.

Jau žaltys nusigando, davė akis savo karčiais užrišti, o čigonas, paėmęs gerą pagalį, kaip tvojo į galvą, žalčiui abi akys ko tik neiššoko. Čigonas klausia:

—      Ar dar sykį švilptelėti?

—      Jau bus gana,— sako žaltys,— jau nuo sykio akys vos neiššoko. Na, o kad tu toks drūtas, tai mes būsim broliai.

Eina juodu per kaimą. Sako žaltys čigonui:

—      Ana ganosi kaimenė galvijų, eik vieną parneši — virsim pietų.

Čigonas nuėjo į kaimenę — tik kaip jis parneš jautį? Tai ėmęs gaudo galvijus ir raišioja uodegas po dvejetą. O žaltys, nesulaukdamas parnešant, eina pažiūrėti, ką jis ten veikia. Atėjęs klausia:

—      Kodėl tu taip ilgai neparneši — aš jau išalkau.

O čigonas sako:

—      Ką aš tą vieną nešiu? Aš noriu susirišti nors puskapį ir išsyk parnešti, tai man nereikės taip tankiai vaikščioti.

Žaltys perpykęs pagriebė vieną jautį už uodegos, užsimetė ant pečių, parsinešė į tą pirkelę, tuojau odą nulupo, metė čigonui ir sako:

—      Eik parnešk su ta oda vandens.

Čigonas, pasiėmęs odą, nuvilko pas šulinį ir pametė: pilnos jis negali parnešti, o kai neš tik truputį, tai žaltys pamatys jo silpnumą — praris. Paėmęs kastuvą, ir kasa apie šulinį.

Žaltys vėl laukė laukė, nesulaukia — bėga pats pažiūrėti. Atėjęs klausia:

—      Na, o ką tu čia veiki?

—      Aš noriu visą šulinį iškasti ir išsyk parnešti, kad man nereikėtų taip tankiai vaikščioti.

Žaltys perpyko, prisėmė pilną odą vandens, parnešė. Dabar jie malkų neturi, tai sako žaltys čigonui:

—      Eik tu į girią, parnešk kokį medį.

Nuėjo čigonas į girią, bet ką darys — medžio nepakelia! Tai prisiplėšė karnų, prisivijo virvių ir raišioja medžius į krūvą. O žaltys, vėl jo nesulaukdamas, bėga į girią pažiūrėti, ką jis ten veikia. Atėjęs rado jį medžius raišiojant.

—      Na, o ką tu čia vėl veiki?

—      Aš noriu surišti nors puskapį medžių, tai bent užteks ilgai.

Žaltys pagriebęs išrovė medį, parnešė namo, susikūrė ugnį ir išvirė jautį. Vadina dabar čigoną pietų, o čigonas sako:

— Aš neisiu su tavim valgyti, nes tu vis ne taip darei, kaip aš norėjau.

Mat čigonas taip galvojo: kai pamatys, sako, kad aš negaliu daug valgyti, tai mane praris.

Žaltys vienas jautį suėdė.

Po pietų čigonas, paėmęs trejetą arklių ir bričką, sako žalčiui:

—      Sėsk dabar šen į mano vežimą, aš tave nuvešiu pas savo vaikus. Žaltys įsisėdo — važiuoja abudu, o kad privažiavo netoli čigono giminės, pamatė to čigono vaikai, ėmė rėkti iš tolo:

—      Tėtis parvažiuoja, žaltį parveža! Žaltys klausia:

—      Kas ten taip rėkia?

—      Rėkia mano vaikai,— atsakė čigonas. — Kaip aš pirma tave priėmiau, tu žinai; o kai dabar mano vaikai tave paims, tai pamatysi, kas tau bus...

Žaltys, pabijojęs čigoniukų, kaip nulėkė, taip nulėkė; čigonui liko arkliai ir brička.

1032 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU