Kaip kurpius į dangų ėjo

Ėjo kurpius su kurpaliais, sutiko velnią. Velnias sako:

—      Ar neitum pas mane siūti batų? Aš tau brangiai mokėsiu.

Kurpius sutiko, nuėjo į peklą ir siuvo. Naktim visi velniai išlekia iš peklos, o tam kurpiui liepia kurstyti peklą. Vėlės prašo nekurstyti. Jis klauso, nekursto. Tenai jis siuvo pusę metų. Ir vis nekurstydavo, kai vėlės prašydavo. Išbuvęs pusę metų, eina namo. Vėlės sako:

—      Kad tau kažin kiek duotų pinigų, tu jų neimk, tik prašyk trijų samčių putų, ir visus tris skyrium. Kai velniai tau neduos, pasakyk: „Tegul būna dievo garbei."

Kai jis tenai pusę metų išsiuvo, ėjo namo. Velniai moka jam didelius pinigus, o kurpius sako:

—      Aš nenoriu pinigų. Duokit man tris samčius putų, ir visus tris skyrium, o ne krūvoj.

Velniui nepatiko, barzdą ir ragus kraipydamas, tarė:

—      Tu būtum turtingesnis kaip tie tavo ponai. Aš nenorėčiau tau duoti, ko prašai.

Tas atsakė:

—      Tegu bus dievo garbei, kad tu man neduodi, ko aš prašau.

Užpykęs velnias jam davė tris samčius putų. Vieną įsipylė į kišenę, kitą

— į skverną, trečią — į terbą. Eina keliu tas kurpius, galvoja:

—      O tai, pusę metų dirbau ir nieko neturiu,— ir ėmė gailėtis, kad neėmė pinigų. Iš to liūdnumo eidamas keliu užmigo, terbą pasidėjęs. Jis atbunda, pakelia galvą, žiūri — trys pulkai avelių apie jį ėda pievoje.

Ateina šventas Petras ir dievas, prašo, kad parduotų vieną pulką avelių.

—      Aš jų neprisipažįstu, bijau, kad man bėdos nebūtų.

—      Tu,— sako,— nebijok, jokios tau bėdos nebus.

Jis atidavė vieną pulką. Dievas sako:

—      Ko tu nori už tą pulką, prašyk — viską gausi.

Šventas Petras sako:

—      Seneli, prašyk tu dangaus karalystės.

Kurpius sako:

—      Nieko man nereikia, duok man pypkę, kad rūkytųsi pati, kada aš norėsiu.

Davė jam dievas tą pypkę. Paskui dievas prašo parduoti antrą pulką. Kurpius parduoda ir antrą. Dievas sako:

—      Ko tu nori už antrą?

Šventas Petras sako:

—      Prašyk dangaus!

Kurpius vėl:

—      Duok man tokį krepšį, kad aš iš jo galėčiau ir valgyti, ir gerti, kai tik aš norėsiu. Ir kad man to krepšio nereikėtų nei nešti, nei vežti, kad kur tik aš eisiu, paskui mane sektų.

Dievas davė jam tokį krepšį. Galų gale dievas prašo ir paskutinio pulko. Iš karto kurpius dar nenorėjo duoti, bet per ilgą prašymą sutiko ir tą parduoti. Dievas vėl klausia:

—      Ko tu nori už tą pulką? Šventas Petras vėl kumši:

—     Prašyk dangaus karalystės. O kurpius vėl taip pat:

—      Duok man tokį kapšiuką, kad jeigu sutiksiu ką, nors mandriausią, kad pasakysiu: „Lįsk į tą kapšiuką!", kad tuoj lįstų.

Dievas davė jam tą kapšiuką ir nusivarė tris pulkus avelių.

Parėjo namo tas kurpius, skurde rado savo motiną ir tėvą, apsiverkė ir sako:

—      Dabar ko tik norėsit, vis gausit iš mano krepšio — ir gerti, ir valgyti.

Tai jis daug laiko maitino save ir kitus. Prieina jau jam mirtis. Paliko tą krepšį savo giminėms ir numirė. Eina jo vėlė į peklą — velniai nepriima.

Sako:

—      Eik sau, kur buvai.

Eina į dangų. Ten šventas Petras atsistojo tarp durų, neleidžia: — Sakiau aš tau: paprašyk dangaus karalystės! Tai tą kurpių varinėjo tris kartus, nepriima nei danguje, nei pekloje. Trečią kartą prieina prie durų — šventas Petras taip pat neleidžia. Tas išsiėmė kapšiuką ir sako:

— Lįsk į mano kapšiuką!

Šventas Petras šmukš ir įlindo. Paskui kurpius atidarė duris ir įėjo į dangų.

790 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU