Kaip vėtra sumaišė iškabas

Senovėj, kada mano senelis tebebuvo mažas berniukas, lakstė su raudonomis kelnaitėmis, su raudona striukele, su raudona juosta ir raudona kepure su plunksna, — toks buvo anais tolimais laikais vaikų išeiginis apdaras,— tada viskas buvo daug kitaip, negu šiandien yra. Tada gatvėse darydavo dideles iškilmes, o dabar jų nebėra, jos seniai išėjo iš mados. Bet kaip buvo gražu, kai apie jas pasakodavo senelis!

Sakysim, kokia tada baisi būdavo iškilmė, kada kurpių cechas, kraustydamasis į kitus namus, nešė savo vėliavą! Procesijos priešakyje didingai plevėsavo šilkinė cecho vėliava su išpieštu ant jos dideliu batu ir dvigalviu ereliu. Paskui ją nešė sveikinamąją taurę ir dėžutę cecho jaunesnieji darbininkai, prie jų rankovių buvo prisegti balti ir raudoni kaspinai, tų kaspinų galai einant vis maskatavo; toliau sekė vyresnieji darbininkai, jie laikė rankose iškėlę apnuogintus kalavijus, o ant jų galų buvo užmautos citrinos. Kartu ėjo muzika, ji taip trenkė, jog visas dangus drebėjo. Svarbiausias orkestro instrumentas buvo „paukštis" — taip senelis vadino ilgoką kartį su pakabintu ant jos pusmėnuliu ir apkarstytą visokiausiais skambaliukais, tarškučiais ir blizgančiais visokio metalo papuošalais. Kartį kilojo į visas puses aukštyn ir žemyn pakratydami, tie skambaliukai baisiai tarškėjo, o auksas, sidabras ir varis saulėj taip blizgėjo, net akys raibo. Tikra buvo turkų muzika!

Priešakyje bėgo juokdarys su drabužiu, pasiūtu iš visokios spalvos skiautelių, veidą išsipaišinęs, galvą papuošęs aukšta smailia kepure su prisegiotais aplink varpeliais — lyg būtų tikras pakinkytas į roges arklys! Pasiėmęs ilgą rykštę, nuolat šmaikštavo į dešinę ir kairę, norėdamas pralaisvinti kelią. Žmonės kimšosi, stumdėsi, kiekvienas norėjo arčiau prilįsti. Vaikai lakstė tartum pamišę, puldinėjo ir knupo, virto stačia galva į griovį ir rėkė; pagyvenusios moterys, ir tos mušėsi alkūnėmis, barėsi ir skynė sau kelią artyn. Minios klegesio ir juokų negalėjai apsiklausyti! Vieni žiopsojo pašokę aukštyn nuo laiptų, kiti spaudėsi sustoję ant langų, treti lipo ant stogų. Saulė kepino, kartais lietelis apšlakstydavo arba gerai sušlapindavo, bet niekas to nebijojo, žinodami, kad drėgmė reikalinga derliui.

Kaip gražiai pasakojo mūsų senelis! Juk mažas būdamas jis pats savo akimis matė tas iškilmes. Vyriausias cecho darbininkas, visados pasilipęs ant tam tyčia padaryto paaukštinimo ties ta vieta, kur turėjo būti pakelta iškaba, išdroždavo kalbą, ne paprastai, o eilėmis, lyg iš įkvėpimo. Tiesą sakant, čia tikrai neapsieidavo be įkvėpimo: tą kalbą jis sudėdavo su dviem savo draugais, o darbą pradėdavo nuo to, kad išgerdavo visą ąsotį punšo — suprantamas daiktas, dėl visuomenės labo. Minia sutikdavo tą kalbą su griausmingais šauksmais „ura!" Bet dar garsiau šaukė „ura" juokdariui, kada tas, užsikoręs ant paaukštinimo, mėgdžiojo oratorių. Visi juokais plyšo, o jis pilstė sau midų į taurikes ir gėrė, paskui išgertas taurikes svaidė į minią, Susirinkusieji jas ore gaudė. Senelis turėjo vieną tokią taurelę: ją buvo pagavęs koks mūrininkas ir jam dovanojęs. Tai linksmumėlis buvo! O iškaba, visa iškaišyta žalumynais, kabėjo prie naujų cecho namų.

— Tokios iškilmės nepamirši, nors šimtą metų gyventum! — sakė senelis.

Ir tikrai jis jos nepamiršo, nors per savo gyvenimą buvo matęs daug nepaprastų ir gražių daiktų. Daug iš jo visko teko girdėti, bet gražiausia buvo, kai jis pasakojo apie tai, kaip viename dideliame mieste visos iškabos buvo nukeltos į kitas vietas.

Kai senelis nuvyko su tėvais į tą miestą, jis buvo dar labai nedidelis; tai buvo krašto sostinė. Gatvėse buvo daugybės žmonių, ir senelis pagalvojo, kad jie čia susirinkę pažiūrėti iškilmingo iškabos kėlimo, o tų iškabų buvo tiek daug, jog jomis galėjai nukabinti šimtus kambarių, kabinant jas ne iš oro namų, o viduj. Ant siuvėjo iškabos buvo pavaizduota visokiausių drabužių, jis galėjo apsiūti visus žmones, nuo prasčiausių lig didžiausių. Tabokos iškaba rodė mažus berniukus su cigarais dantyse, o tie berniukai buvo gražūs kaip gyvi. Buvo iškabų su sviestu, su silkėmis, su kunigų apykaklėmis ir grabais, o skelbimų tokia daugybė, net galėjai kiaurą dieną vaikščioti ir žiūrėtis į visokius paveikslus, kiek tik širdis trokšta. Kaip senelis tvirtino, toks iškabų ir skelbimų žiūrėjimas buvo labai pamokomas daiktas: galėjai žinoti, kas ką kuriuose namuose veikia ir kokie žmonės mieste gyvena.

Bet kai senelis atvyko į tą miestą, atsitiko negirdėta istorija su iškabomis, apie tai jis mums pats pasakojo ir visai nejuokavo, kaip visados prikaišiojo motina, kai jis mums norėdavo įkalbėti nebūtą daiktą. Tą istoriją pasakojo labai rimtai, kiekvienas jo žodis rodėsi tikriausia tiesa.

Pirmą naktį, kada senelis atvyko į sostinę, ištiko nematyto baisumo vėtra, apie ją rašė visi laikraščiai, tokios neminė seniausi žmonės. Lėkė nuo stogų nuplėštos stiegėlės, braškėjo ir griuvo seni mediniai namai, o vieni račiukai patys nuriedėjo gatve, kad išsigelbėtų nuo vėtros. Aplink ūžė, kaukė, dundėjo — baisybė kas darėsi! Kanalų vanduo išsiliejo per krantus ir ėmė semti namų sienas. Vėjas kaip pasiutęs daužėsi po miestą ir staugdamas griovė kaminus. Seni išdidūs bažnyčių bokštai turėjo nulenkti savo galvas ir paskui jau nebegalėjo jų ištiesti!

Kur gyveno gerbiamas gaisrininkų viršininkas, atkakdavęs į gaisro vietą, kada nuo triobų belikdavo vien žarijos, stovėjo aštuonkampė sargybinė pastogėlė su iškaba. Vėtra išrovė tą pastogėlę iš pamatų ir nubrazdino gatve tolyn. Nors labai keista, ta pastogėlė, nieko pikto neturėdama galvoj, sustojo ties nameliais, kur gyveno vargingas dailidė, išgelbėjęs per paskutinį gaisrą trijų žmonių gyvybę.

Kirpėjo iškabą — didelę varinę praustuvę — vėjas nusviedė ant tarėjo palangės. Tai buvo palaikyta tyčios darbu: tarėjo pačią visi, net geriausios jos draugės, vadino „skustuvu". Ji buvo begal išmintinga, ji žinojo apie kitus žmones daug daugiau, negu jie patys apie save.

Iškaba su nupiešta žuvim atsidūrė prie durų, kur gyveno vieno laikraščio redaktorius. Tai buvo negudrus juokas: redaktoriaus nereikia erzinti, jis savo laikraščio yra tikras viešpats, niekieno kito nuomonės nepripažįsta. Vėjo gaidelis nuskrido ant gretimų namų stogo, ir kaimynai tuojau išaiškino, kad čia atsitikę ne be pikto kokio noro.

Kubiliaus statinė atsidūrė prie iškabos su parašu: „Moterų drabužiai." Vieno restorano valgių sąrašas, įstatytas į sunkų rėmą prie durų, buvo vėjo nuneštas prie niekieno nelankomo teatro. Juokingas ten dabar atsirado skelbimas: „Žirnių sriuba ir vynioti kopūstai." Žmonės pradėjo griūte griūti į teatrą!

Kailiadirbio iškaba su lapės kailiu užsikabino ant varpelio rankenos prie buto, kur gyveno jaunas vyras, panašus į suglaustą parasoną, vaikščiojęs į ankstybąsias mišias, visados elgęsis gražiausiai ir buvęs, anot jo tetos, visų dorybių paveikslu.

Lenta su parašu: „Aukštoji mokykla" atsidūrė prie biliardo klubo, o mokykla gavo vaikų ligų gydytojo iškabą: „Čia vaikai mokomi gerti su čiulptukais." Tai buvo neteisinga, kartu ir nemandagu, bet ką tu padarysi su vėju, jo mandagumo nepamokysi!

Vadinas, baisi buvo naktis. Rytą beveik visos miesto iškabos buvo ne savo vietoj. Kita įstaiga gavo tokią iškabą, jog dėl jos iš gėdos neturėjo kur akių kišti, ir senelis, pasakodamas apie tai, pats truputį šypsojo. Galimas daiktas, kad jis čia kiek juokavo.

Miesto gyventojai, ypač žmonės, atvykę iš svetur, vaikščiojo po gatves lyg apsvaigę, ir nenuostabus daiktas — juk jie buvo pripratę ieškoti kokios įstaigos ar vietos pagal iškabas. Sakysim, norėjo kas nueiti į posėdį, kur buvo svarstomi svarbūs krašto reikalai, o toj vietoj jis patenka į mokyklą, pilną šūkaujančių ir galvomis einančių padaužų vaikų!

Buvo ir tokių, kur dėl iškabos kaltės vietoj bažnyčios pakliuvo į teatrą. Juk tai baisiai negražu!

Tokios vėtros mano minime nebuvo, ją matė tik senelis, būdamas dar mažas. Gal panašios nelaimės mes nebesulauksime, bet mūsų anūkams labai gali atsitikti, tik turėkime viltį, kad tuo laiku, kada vėjas nešios iškabas, jie glūdės namie.

1579 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

jikskks 2013 m.
lieva

Tavo komentaras


MENIU