Kaip žiogelis groja

Arvydas išėjo į pievą. Ir išgirdo — cvirpt cvirpt! — žiogelis groja. Ieško, dairosi — kur tas muzikantas? Ogi štai ant lapelio sėdi. Žaliu švarkeliu, juodomis kaip aguonos grūdai akutėmis.

Arvydas prisėlino, kapt — ir pagavo muzikantą. Pasidėjo ant delno, pridengė rankute ir sako:

—        Žiogeli, aš tave parsinešiu namo. Naktį, kai pievoje iškrenta rasa, tau šalta.

Žiogelis tylėjo.

—        Žiogeli, ko tu tyli? Pagrok man truputį.

Bet žiogelis negrojo.

—       Pagrok, būk geras. Aš tau nieko nedarysiu, nebijok.

O muzikantas vis tylėjo. Arvydas supyko ir sušuko:

—             Ko tu, paikas žioge, negroji? Tuo metu žiogas stryktelėjo ant žemės

ir nušokavo. O tada — kad užgros atsistojęs ant lapelio!

Net visa pieva skamba!

175 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
R. Kašauskas
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU