Kaip žmogus savo dalią atrado

Buvo toks žmogus, jis turėjo sunų ir dukterį. Tėvams mirus, liko jiedu vieni. Tam sūnui niekas nesisekė — jis pats žinojo, kad neturi dalios, o dukteriai viskas klojosi kuo geriausiai. Syki ji sako savo broliui:

—      Vesk moterį ir gyvenk.

—      Tu matai, kad man niekas nesiseka,— atsakė brolis,— ką gelbės, kad aš vedęs namus pragaišinsiu. Geriau tu imk vyrą ir gyvenk, o aš prie tavęs būsiu.

Sesuo sutiko ir paėmė sau vyrą, o broliui vis duoda po kelis skatikus, ir tas šiaip taip gyvena. Bet sykį sako toji sesuo savo vyrui:

—      Mes jam tik pinigus vis dalinam. Geriau pasėkim jam lauką miežių, tai jis, sau parsidavęs, tegul pats žinosi.

Pasėjo jam lauką miežių. Tie miežiai gražiai auga, ir sesuo sako broliui:

—      Tu sakei, kad dalios neturi, o dabar tavo miežiai gražesni už mano.

—      Dar pažiūrėsim, visaip gali būti.

Miežiai užaugo, bet užėjo ledai ir išmušė juos, su žeme sulygino. Dabar sako brolis:

—      Jau matau, kad man čia ne gyvenimas! Eisiu, ar aš kur sau laimės neatrasiu.

Tuoj atsisveikino ir išėjo. Nuėjo į tokį dvarą, klausia:

—      Ar čia nereikia berno?

—      Bernus turiu visus,-— sako to dvaro ponas,— tik reikia piemens avims ganyti.

—      Na, tai liksiu už piemenį.

—      Gerai, gali būti.

Paženklino ponas tris avis ir sako:

—      Algos tau skiriu šitas avis. Kai išbusi, gražiai išganysi, tos trys avys bus tavo.

Rytą jis išginė avis į pagirį. Atbėgo vilkas, kaip tyčia, atsiskyrė tas jo avis ir nusivarė į girią. Jau jis mato, kad ir čia nėra jam dalios, paliko avis ir nuėjo.

Ėjo ėjo, priėjo girią. Jau ir sutemo, bet žiūri — spingso girioj žiburėlis. Nuėjo ten, rado trobelėj sėdint tokį senuką. Tas senukas buvo atsiskyrėlis, išgyvenęs toje girioje keturias dešimtis metų. Pamatęs vyrą, klausia:

—      Iš kur tu čia atsiradai?

—      Aš neturiu jokios dalios,— atsakė tas,— tai einu, ar kur sau laimės neatrasiu.

—      Gerai,— sako senukas,— galėsi čia būti pas mane: kai aš kur eisiu, tu man nors valgyti išvirsi, parneši vandens iš kūdros.

Rytą senukas išėjo sau, o jis nuėjo į kūdrą vandens. Tuo metu atlėkė trys gulbės, pasidėjo sparnus, nusimetė plunksnas, pavirto mergaitėmis ir maudosi. Dvi jam ne taip patiko, bet trečia, jauniausia, tokia graži, kad jis negali atsižiūrėti. Žiūrėjo į jas, žiūrėjo, kol jos išsimaudė, o kai jos nulėkė, tai ir jis, vandens pasisėmęs, namo parėjo. Tuo sykiu jau pareina ir tas senukas, klausia:

—      Kodėl valgyti neišvirei?

—      Nepratęs, ilgai neradau vandens, tai ir susivėlinau.

O tas atsiskyrėlis sako:

—      Tu man sakyk teisybę, tai aš galbūt tau padėsiu.

Jis pasisakė, ką matęs. Tada senukas jį pamokė:

—      Nueik ir atsisėsk krūme, o kai atlėks tos gulbės, kai pasidės jauniausia plunksnas, tu pavok ir jai neduok, parsivesk ją pas mane.

Jis nuėjo prie kūdros, atsisėdo krūme. Kai atlėkė gulbės, jis pavogė jauniausios plunksnas. Dvi vyresniosios išsimaudė pirma, apsirengė ir nulėkė, o jauniausia paskui išlipo iš vandens — neberanda plunksnų.

Jis sako:

—      Eik šen, aš turiu tavo plunksnas.

Toji prašo atiduoti.

—      Aš tau plunksnų neduosiu,— sako jis. — Eime čia į tokią trobelę.

Ką tai mergaitei daryti — eina paskui jį. Atėjo pas senuką, tas paėmė jos

plunksnas, įmetė į krosnį ir sudegino. Paskui sako:

—      Galit dabar poroj gyventi: tu neturi dalios, o ji turi dalią, tai jūs būsit laimingi.

Davė jiems senukas pinigų kelionei, jie atsisveikino ir išėjo. Atėjo į tokį miestą, susirado sau kambarį, ir dabar pati sako:

—      Eik į krautuvę, nupirk rankšluostį ir šilkų, parnešk man.

Jis tuoj nuėjęs nupirko ir parnešė. Pati siuvo dvi dienas rankšluostį, o paskui sako jam:

—      Dabar nešk tą rankšluostį pas pirklį, o kad klaus, kiek nori, tai sakyk: „Neklausk, kiek noriu, tik mokėk pinigus, arba nešu pas kitą".

Nunešė pas pirklį. Pirklys, pamatęs neišpasakyto gražumo rankšluostį, klausia:

—      Kiek nori už tokį rankšluostį?

—      Tu neklausk, kiek noriu, tik mokėk pinigus, arba nešu pas kitą.

Pirklys tuoj paėmė tris šimtus auksinių ir užmokėjo. Parnešė tuos pinigus

namo, o pati vėl jam sako:

—      Eik nupirk užtiesalą ir šilkų.

Tas nuėjęs nupirko užtiesalą ir šilkų už šimtą auksinių. Pati siuvo tą užtiesalą aštuonias dienas, o kada jau išsiuvo visokiomis gėlėmis, liepė jam nešti pas pirklį ir parduoti. Nunešė pas turtingiausią to miesto pirklį, sako:

—      Pirk užtiesalą.

—      Aš neturiu tiek turto, kad galėčiau tokį užtiesalą nupirkti. Nešk tu jį pas mano brolį, gal anas nupirks.

Nunešė pas brolį. Tas pamatęs sako:

—      Aš neturiu tiek turto, kad galėčiau pirkti. Nešk pas kitą mano brolį, jis turi daug laivų ir visą miestą, tai gal tas nupirks.

Nunešė pas tą brolį. Šisai, pamatęs užtiesalą, tuoj davė maišą raudonųjų, porą arklių su karieta, dar užrašė jam pusę miesto. Parvažiavo jis pas savo pačią ir sako:

—      Na, širdele, jau iš čia keliausim: štai turiu raštus — man pusę miesto užrašė. Ten sau paimsim kuo geriausią namą ir ramiai gyvensim.

Sėdo abudu į karietą ir nuvažiavo į tą miestą. Ten sau važinėja ir žiūrinėja, kur jiems būtų geriausia gyventi. Užėjo į gražiausią namą ir sako ten gyvenančiam pirkliui:

—      Kad tuojau išeitum iš to namo: aš čia gyvensiu.

—      O kas tu per vienas, kad norėtum čia gyventi?

—      Čia mano pusė miesto — štai raštai!

Na, jau tam pirkliui reikia išeiti, bet išeidamas jis sako:

 — Palauk, aš tau įtaisysiu juoką!

Nuėjo pirklys pas karalių ir sako jam:

—      Čia atkeliavo toks pusės miesto valdovas, labai gražią pačią turi, tai tu jį pašalink, o jo pati tau teks.

Karalius paėmė vieną savo generolą ir atvažiavo pas jį. Sako karalius:

—      Tu toks turtingas, tau viskas būtų gerai, tik tu garbės neturi. Aš tave padarysiu savo dvaro tiekėju, tai turėsi ir garbę, bet pirma pasirašyk, kad būsi tiekėju.

O pati jam sako:

—      Tu nesirašyk, nes paskui verksi.

Bet jis, garbės norėdamas, pačios neklausė ir pasirašė, o kai pasirašė, sako jam karalius:

—      Rytoj atvažiuosi pas mane.

Rytojaus dieną nuvažiavo pas karalių, o tas, generolo pamokytas, sako:

—      Kad pasirašei tiekti, tai rytoj ant šito kalno pagauk man žuvų ir pagamink pietus, o jei ne, tai tau galvą nukirsiu.

Dabar jis galvoja, kas čia bus, kaip ant tokio kalno gali pagauti žuvų. Parvažiavo pas pačią ir skundžiasi:

—      Man karalius šiandien užsakė, kad aš rytoj jam pagaučiau ant kalno žuvų ir pietums pagaminčiau.

Pati jam sako:

—      O ką, matai, tu manęs neklausei: aš tau sakiau, kad nepasirašyk.

Davė jam pati tokią skepetaitę ir patarė:

—      Kai rytoj nuvažiuosi, tai sakyk karaliui, kad per vieną valandą numegztų šilkų tinklą. Su tuo tinklu nueisi ant kalno ir mostelėsi skepetaite, tai pasidarys ežeras. Tame ežere su tinklu pagausi žuvų ir patieksi karaliui pietums.

Nuvažiavo jis pas karalių ir sako:

—      Kad per vieną valandą man numegztum šilkų tinklą.

Karalius tuoj prisakė savo kareiviams, kad megztų tinklą, ir tie per pusę valandos numezgė. Jis nuėjo ant kalno, mostelėjo skepetaite, ir pasidarė ežeras. Kada su tuo tinklu užtraukė, pagavo daugybę žuvų. Tuoj paėmė, kiek reikėjo, ir pagamino pietums.

Po pietų tas generolas sako karaliui, kad jam kitą darbą skirtų.

Karalius paliepė:

—      Rytoj nutiesi jūroje tiltą ir ten pataisysi pietus, o jei ne, tau galvą nukirsiu.

Parvažiavo jis pas pačią ir vėl skundžiasi: naktį miegoti negali, rūpinasi, kaip čia bus. Rytą pati sako:

—      Te tau šitą skepetaitę, nuvažiuok prie jūros, mostelėk, ir bus kaip reikia.

Kai jis taip padarė, atsirado ant vandenų ilgiausias tiltas. Ten virėjai, tarnai

tik laksto, ir viskas parengta karaliui pietums. Karalius atvažiavęs pavalgė, o po pietų sako generolui:

—      Matai, kaip negali nekalto žmogaus pražudyti.

—      Kad ne taip, tai taip jį pražudysim,— atsakė generolas. — Tegu jis eina į pragarą pažiūrėti, ką karaliaus tėvai veikia, ir tegul parneša kokį ženklą.

Karalius tuoj paliepė:

—      Rytoj nueik į pragarą, pažiūrėk, ką mano tėvas ir motina ten veikia, ir kokį nors ženklą man parnešk.

Vėl jis parvažiavo pas pačią ir viską jai pasisakė. Pati jam patarė:

—      Tu vienas neik, tegul karalius leidžia ir tą generolą.

Nuėjo jis pas karalių ir sako:

—      Aš vienas neisiu, leisk ir generolą.

Ką darys karalius — leido. Nukeliavo abu su generolu į pragarą. Žiūri — karaliaus tėvą pasikinkę, velniai malkas veža. Dabar jis norėtų su juo pasišnekėti, bet velniai neleidžia jo iš plėškių nė vienai minutei. Tada jis sako tiems velniams:

—      Aš turiu mainą, kad taip jo nepaleidžiate

—      Kad turi mainą, tai gerai.

Tuoj tą generolą pakinkė, o karalių paleido pasišnekėti. Jie pasišnekėjo, ir sako tas žmogus:

—      Duok tu man kokį ženklą, kad aš su tavim šnekėjau.

Karalius perlaužė savo žiedą ir pusę jam atidavė.

Kol jiedu šnekėjo, velniai tam generolui vežime su bizūnais per pečius liejo. Paskui paleido generolą, o karalių vėl pakinkė.

Dabar žmogus nori pašnekėti su karaliene, bet velniai ją smalos katile virina ir neleidžia. Jis sako:

—      Aš turiu mainą.

—      Kad duosi mainą, tai galėsi šnekėti.

Velniai tuoj pagriebė generolą, sugrumdė į katilą ir virina smaloj. O žmogus pasišnekėjo su karaliene, ir karalienė jam davė pusę žiedo.

Paskui velniai paleido generolą visą smaluotą. Išėjo jiedu iš pragaro ir parkeliavo pas karalių. Tas klausia:

—      Ar buvot pragare?

—      Buvom.

—      O ką veikia tėvas ir motina?

—      Tėvą pasikinkę, velniai malkas pragare veža, o močia verda smalos katile. Te tau jų žiedų puses.

Klausia karalius:

—      O kur generolą palikai?

—      Stovi už durų.

Pažiūri karalius — stovi tas už durų vos gyvas, visas smaluotas! Sako jam:

—      Matai, kaip nekalto žmogaus negali pražudyti.

Generolas, truputį prasiblaivęs, sako karaliui:

—      Mes jį vis tiek pražudysim. Siųsk jį į tokią žemę, ten ant kalno yra du žiedai, tai tegul eina jų parnešti, o iš ten dar nė vienas negrįžo, ir jis negrįš.

Karaliui tas jo patarimas patiko, ir jis liepė savo tiekėjui atnešti nuo kalno tuos žiedus.

Parėjo jis pas pačią ir verkia:

—      Jau dabar tai paskutinį darbą uždavė. Liepė eiti į tokią žemę, nuo tokio kalno parnešti du žiedus.

Sako jam pati:

—      Matai, kaip tu manęs neklausei, o dabar verki. Bet aš tau parašysiu laišką, eik pas mano seserį, gal ji tau padės.

Paėmė jis laišką ir eina. Nuėjo pas jos seserį, padavė tą laišką. Toji pamatė, kad laiškas nuo jauniausios sesers, ir sako:

—      Sveikas drūtas, svainuti! Kaip gyvas laikais? Kaip einasi seseriai?

—      Mums viskas gerai, tik karalius mane kankina. Dabar liepė eiti ant tokio kalno ir parnešti du žiedus. Ar tu, svainute, negali man pagelbėti?

—      Aš nieko negaliu, bet duosiu tau laišką, ir eik pas mūsų vyriausią seserį, gal anoji padės.

Atsisveikino jis, paėmė laišką ir eina. Nuėjo pas vyriausią seserį; toji, laišką perskaičius, sako:

—      Šiandien negaliu prieiti, žiūrėsim rytoj.

Rytojaus dieną sesuo nulėkė ant to kalno, sparnus apsvilo, bet žiedus parnešė.

—      Te tau žiedus, parnešęs vieną užmauk karaliui, o kitą — generolui.

Jis padėkojo, atsisveikino ir iškeliavo. Parėjęs vieną žiedą užmovė ant piršto karaliui, kitą — generolui. Kai tik užmovė, jie abu pradėjo degti ir sudegė į pelenus. Dabar jis grįžo pas savo mylimą pačią ir toliau ramiai sau gyveno.

2593 žodžiai (Skaitysite 14 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

SAMANTA Spalio 4 d.
LABAI ILGA PASAKA

Tavo komentaras


MENIU