Kaip žvėrys nuo žiemos bėgo

Vieno pikto ir apsileidusio šeimininko sodyboje gyveno jautis. Darbštus, daug visokių darbų nudirbdavo, tačiau laikė ji šaltame tvarte pusbadžiu.

Stojo šalta žiema: šaltis, badas.

—      Mesiu šeimininką, eisiu kur akys mato... Blogiau nebus.

Ir išėjo iš sodybos.

Eina, eina, žiūri — priešais avinas.

—      Kur eini? — klausia jautis.

—      Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau,— porina avinas.

—      Eime drauge, linksmiau bus.

Ir patraukė abu. Eina, eina, žiūri — kiaulė per pusnis brenda kriuksėdama.

—      Kur, nulėpause, klemšioji?

—      Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau,— atsakė kiaulė.

—      Eime drauge, bus linksmiau. Traukia visi toliau ir sutinka žąsį.

Eina žąsis krypuodama, pati su savim šnekėdama.

—      Kur, žąsie, eini? — klausia jautis.

—      Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau,— atsakė žąsis.

—      Tai eime drauge, linksmiau bus.

Ir nuėjo žąsis su jais. Eina jie, eina,

o priešais — skardžiabalsis auksaskiauterėlis gaidelis žengia, savo kakarieku traukdamas.

—      Kur, gaideli, eini?

—      Nuo žiemos bėgu, vasaros ieškau! — užgiedojo gaidelis.

—      Eime drauge, linksmiau bus.

Ir nuėjo visi drauge. Sutemo, šaltis kąste kanda. Jautįs ir sako:

—      Ieškokim, broliai, trobos!

—      Kam man troba — mano kailiniai šilti,— sako avinas.

—      Ir aš šalčio nebijau — j žemę įsiknisiu!—pritarė kiaulė.

—      O mus pūkai šildys! — nutarė žąsis su gaidžiu.

Ir liko jautis vienas. Klaidžiojo klaidžiojo po mišką, staiga žiūri — stovi troba, o šalia jos — ir šieno kupeta. Ir ėmė jaučiui sektis. Šilta, gera — gyvenk ir norėk!

'Kartą rytą girdi jautis — kažkas beldžiasi. Atidaro, o už durų — avinas.

—     {leisk, brolau, šalta.

—     Juk sakei, kailiniai šilti... Neleisiu!

—     Neleisi — sieną ragais išgriausiu — sušalsi!

Pagalvojo jautis, įleido.

Po valandėlės ir kiaulė atėjo.

—     Leisk, brolau, pasišildyti!

—     Ne, neleisiu! Tu gi į žemę sakei įsiknisi!

—     Neleisi — pamatus išrausiu! Pažiūrėsim, kaip tada tau bus tavo troboje!

Ką daryti? Gaila jaučiui trobos, įleido kiaulę.

Nespėjo apsiprasti, beldžiasi pas jautį kaip kokie elgetos žąsis su gaidžiu.

—     Leisk, brolau, sušilti!

—     Neleisiu. Jus pūkai šildo.

—     Neleisi — samanas tarp rąstųišpešiosiu! — pagrasino žąsis.

—     O aš,— sako gaidys,— šiaudus nuo stogo nupešiosiu!

—     Nepagyvensi savo troboje, sušalsi!

Norom nenorom suleido jautis visus.

Ir ėmė gyventi visi drauge.

Bėgo kartą pro šalį medžiodama lapė. Girdi — gaidys gieda. Ir panoro laputė gaidienos, tik kaip jos gavus? Griebėsi gudrybės. Nudūmė pas šleivakojį lokį ir vilką pilkąjį, siūlo:

—            Apėjau jums, mieli bičiuliai, gerą kąsnelį. Tau, loky,— jautį, tau, vilkeli,— aviną. O sau — gaidį.

—            Dėkui, kūmute,— tarė tuodu,— kol gyvi nepamiršime!

Nuvedė lapė žvėris prie trobos. Lokys ir sako vilkui:

—                 Eik pirmas! O vilkas atsako:

—            Ne, šleivakoji, tu stipresnis, tu turi eiti pirmas!

—                Na, gerai,— sutiko lokys. Pažiūrėjo jautis pro langą, mato: prie

durų žvėrys.

Išsigando avinas, išsigando kiaulė, išsigando žąsis su gaidžiu... Ką veiksi? O jautis ir sako:

—            Nebijokit, bičiuliai, nieko. Gyvename gerai — šilumoj, sotūs! Ir tai todėl, kad visi gražiai sutariame, viens kitam padedame, iš bėdos gelbstime. Tad ir nuo priešų vieningai — kaip draugai — ginkimės!

— Gerai! Ginkimės! — sutiko visi. Pasakyta — padaryta.

Vos prisiartino lokys su vilku prie durų, jautis, avinas, kiaulė ir žąsis kad puls iš trobos! Nesuspėjo lokys piestu atsistoti, kaip jautis prirėmė jį ragais prie sienos, o avinas įsibėgėjęs kad trenks iš visų jėgų į šoną! Kiaulė, daug negalvojusi, ėmė draskyti lokį iltimis, o žąsis taip pat laiko veltui neleidžia: žnybia ir peša lokį stipriu savo snapu.

Gaidys užskrido ant durų ir kad paleis gerklę:

„Kakarieku!"

Vilkui pasigirdo, kad šis šaukia: „Galas vilkui!" Išsigando vilkas ir — į kojas. O lapė pirmoji lekia.

Vargais negalais ištrūko lokys, vos ne vos išnešė kailį.

O jautis, avinas, kiaulė ir žąsis su gaidžiu laimingai ir smagiai gyvena savo troboje.

994 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
Ukrainiečių liaudies pasaka
  10 - 12 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU