Kalifas ir agurkai

Vieną rytą kalifas Ben Zaidas išjojo medžioti su būriu savo linksmų draugų. Jojant per girią, kalifas pamatė elnią ir ėmė vytis. Elnias labai greitai bėgo, kalifas vis vijo ir toli paliko savo draugus.

Netrukus elnias dingo kalifui iš akių, tada jis sustabdė arklį ir nulipo žemėn. Buvo graži saulėta diena, ir jis atsisėdo po medžiu. Jis buvo visas dulkinas, drabužį susidraskęs į medžių šakas, bet nieko to nepaisė: niūniavo sau smagią dainelę ir gėrėjosi gražia gamta — ne kasdien jis galėjo būti taip vienas.

Kiek pabuvęs, išgirdo lapsint asilo kanopas keliuku, einančiu per mišką į jo palocių. Netrukus jis išvydo laukininką ir jo asilą, apkrautą pintinėmis su agurkais. Kalifas prasijuokė.

—    Sveikas gyvas, bičiuli,— tarė jis,— kurgi taip keliauji su tais agurkais?

—    Parduoti juos kalifui,— atsakė didžiuodamasis laukininkas.

—    O kur tu gavai tuos agurkus dabar? — klausė kalifas: — Agurkai šiuo metu labai retas daiktas!

—     Tikrai retas,— tarė laukininkas.— Matai, aš keliauju iš Kuzo krašto, kur, kaip gali pats žinoti, sausra didelė vargino žmones dvejus metus. Bet šiais metais pradėjo lyti, ir aš tuojau pasėjau agurkus. Per kelias savaites jie užaugo! Prisiraškiau, kiek gali panešti mano asilas, ir dabar keliauju juos parduoti kalifui.

—    Ir kodėl gi kalifui?

—     Dėl dviejų priežasčių,—sakė laukininkas.—Viena, tik kalifas Ben Zaidas geriausiai pažįsta naujų daržovių skonį, antra, kaip žmonės kalba, jis nelabai spaudžiasi su pinigais!

Kalifas išdidžiai pakalė galvą ir tarė:

—    Ir kiek manai iš jo prašyti už tuos agurkus?

—    Tūkstantį dinarų,— atsakė laukininkas.

Kalifas jam tarė:

—    Ir negalvok apie tūkstantį dinarų! Tai baisūs pinigai! Valdovas tikrai nesutiks tau tiek mokėti!

—    Tada prašysiu penkių šimtų,— atsiliepė laukininkas.

—    Neduos tau nei penkių šimtų!

—    Gal tris šimtus.

— Nesitikėk nei trijų šimtų.

—    Du šimtus.

—    Bet ir tai dar daug,— sakė kalifas, purtydamas galvą.

—    O šimtas jau tikrai nedaug! — aiškino laukininkas.

Vargšas nusiminė ir, sunkiai atsidusęs, tarė:

—    Ar sveikas iš tiesų galvoji, kad šimtas daug? Tada aš nusileisčiau gal už penkiasdešimt.

—    Galimas daiktas, jis atsisakys mokėti ir penkiasdešimt.

—    Tada aš būsiu labai nelaimingas,— pasakė laukininkas,— ir turėsiu nusileisti už trisdešimt.

—    O jei kalifas nenorės mokėti nei trisdešimt dinarų?

Laukininkas nuo tų žodžių įtūžo:

—    Tuo kartu... aš... aš... nuvesiu savo asilą prie jo sosto. Štai kas bus! Kalifas, kurs negali užmokėti trisdešimt dinarų už agurkus šiuo metu, yra niekam tikęs!

Tai girdėdamas, kalifas vos neplyšo juokais.

—    Nesikarščiuok taip, bičiuli,— šoko valdovas jį raminti,— gal kalifas brangiai tau užmokės, ir viskas pasibaigs gerai.

Pamažu laukininkui pyktis praėjo, ir jis vėl pasidarė smagesnis.

—    Tie agurkai gražūs,— tarė jis,— ir šiuo laiku retas daiktas! Antra vertus, visi žino, koks mūsų kalifas yra dosnus!

—    Laimingos kelionės,— atsiliepė kalifas,— ir gero pasisekimo!

Sulig tais žodžiais sėdo jis ant savo arklio ir nulėkė kaip vėjas, vos spėjęs ženklu atsisveikinti su laukininku. Atvykęs į palocių, tuojau pradėjo rengtis. Nusiprausė ir apsivilko karališkus drabužius. Paskui atsisėdo ant savo sosto.

Jis pasišaukė vizirį ir tarė jam:

—    Jei čia pasirodys laukininkas su dviem pintinėm agurkų, tuojau man jį atvesk.

Netrukus laukininkas buvo didžiojoj priėmimo salėj. Jis nepažino, kad kalifas buvo tas jo sutiktas miške medžioklis, ir tarė:

—     Žinodamas, kaip maloningas valdovas mėgsti agurkus, ypač šiuo laiku, aš padariau ilgą kelionę nuo Kuzo lig čia ir atgabenau geriausių savo žemės daržovių.

Kalifas liepė viziriui paimti paragauti vieną jo agurką.

Laukininkas padavė agurką viziriui, o tas nunešė jį kalifui. Valdovas atkando, paragavo ir klausia:

—     Kiek už tuos agurkus tu nori, geras žmogeli?

—     Tūkstantį dinarų, viešpatie maloningas,— atsakė laukininkas.

—     Tūkstantį dinarų? Negirdėtas daiktas! Neškis juos sau atgal!

—     Ar nesiteiktų tavo didybė duoti penkis šimtus? — tarė laukininkas.

—     Žinoma, ne! Aš negaliu išmesti tiek pinigų už agurkus, nors jie būtų tokie ankstyvi!

—     O jei aš prašyčiau taip tris šimtus?

—     Ne, dar per daug! — sakė kalifas.

—     Prašom leisti, šviesiausias valdove,— tarė laukininkas,— priminti, kad mes turėjom dvejus sausros metus Kuzo krašte, kad čia yra pirmos daržovės, gautos per dvejus metus. Ar negalėtum išmesti bent du šimtelius dinarų?

—     Ar čia agurkų pardavimas, ar labdarybė? — klausė kalifas.— Aš nesu linkęs duoti du šimtus dinarų už paprastus agurkus.

—     Tada bent šimtą,— nedrąsiai beprašė laukininkas.— Prašom atsiminti, kad aš atgabenau juos tiek kelio!

—     Ar aš turiu apmokėti tavo kelionę ar tavo agurkus? — kalbėjo kalifas.— Ne, ir šimtas dar per daug.

—     Tegu būna jau penkiasdešimt.

—     Ne, nei penkiasdešimt, net nei trisdešimt,— sušuko kalifas.

—     Net nei trisdešimt? — Staiga laukininkas suprato, kas buvo kalifas.— Tokiu būdu,— tarė jis paraudonavęs,— mano asilas kieme, tvirtai pririštas...

Kalifas prapliupo juokais ir baisiai juokėsi, kartu su juo juokėsi visa salė, galop ėmė juoktis pats laukininkas, ir jų juokas buvo toks didelis, net asilas, pririštas prie žiedo kieme, pradėjo garsiai žvengti.

Kada galop nustojo juoktis, kalifas tarė:

—     Aš pirksiu iš tavęs agurkus, bičiuli, ir duosiu lygiai tiek, kiek tu prašei.

Paskui tarė viziriui:

— Išmokėk tam žmogui tūkstantį ir penkis šimtus, tris šimtus ir du šimtus, šimtą ir penkiasdešimt, ir dar trisdešimt dinarų!

Viziris bematant atskaitė tuos pinigus. Vadinas, jis išmokėjo laukininkui du tūkstančius šimtą aštuoniasdešimt aukso dinarų.

Laukininkas grįžo namo turtingas žmogus, o kalifas valgė iš jo nupirktus agurkus dešimtį dienų.

1269 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU