Kalifo Haruno Al Rašido nutikimai - Istorija apie Hasaną Virvininką

— Viešpatie, mano vardas yra Hasanas, o savo kaimynų esu paprastai vadinamas Virvininku, nes aš veju virves ir iš to gyvenu. Mane turtingą padarė mano du bičiuliai. Saadas ir Saadis. Ir aš noriu apsakyti, kaip tai atsitiko.

Saadas ir Saadis niekados negalėjo susitarti, kas daro žmogų laimingą. Saadis, pats būdamas labai turtingas, visados gynė tą nuomonę, kad žmogus be didelio turto negali būti savarankiškas ir laimingas šiame pasaulyje. Saadas buvo priešingos nuomonės. Jis tvirtino, kad žmogų daro laimingą dorybės, kad jis neturi trokšti turėti daugiau, kaip reikia žmoniškai gyventi ir galėti kitiems padėti. Nors jų nuomonės skyrėsi, bet su viens kitu draugavo.

Vieną kartą, kaip aš sužinojau, jie vėl ginčijosi dėl to pačio dalyko, ir Saadis tarė:

—      Norėdamas tave įtikinti dėl turtų svarbumo, aš padarysiu bandymą, duosiu kokiam amatninkui pinigų.

Pasitaikė, kad jie tuo laiku ėjo pro mano krautuvę ir matė mane vejant virves. Rodydamas į mane, Saadas sakė:

—      Štai žmogus, jis veja virves daug metų ir gyvena vargingai. Gali daryti su juo bandymą, jis tikrai vertas tavo dosnumo.

Abudu draugai užėjo pas mane ir pasakė savo apsilankymo tikslą. Saadis ištraukė iš kišenės maišelį, ir, duodamas man, tarė:

—      Štai čia du šimtai auksinių. Tegu Alachas laimina ir suteikia savo malonę tuos pinigus suvartoti naudingai, kaip aš noriu. Mes abudu su savo draugu Saadu turėsim didelį džiaugsmą, jei jie tave pakels ir padarys laimingesnį, kaip dabar esi.

Aš padėkojau jiems, kaip pridera, ir kai jie, palinkėję man geros kloties, išėjo iš mano namų, aš grįžau prie savo darbo, džiaugdamasis mane ištikusia netikėta laime. Kartu pradėjau sukti galvą, ką veikti su tais pinigais ir kur juos laikyti, nes savo namuose neturėjau rakinamos skrynios ar kito daikto, kur galėčiau taip paslėpti, kad niekas nerastų.

Kiek pagalvojęs, pasiėmiau dešimtį auksinių savo gyviems reikalams, o kitus visus užsiuvau į turbaną. Už paimtus pinigus prisipirkau kanapių virvėms ir dar paėmiau pietums mėsos, kurios mano šeima seniai nebuvo ragavusi.

Nešantis nupirktą mėsą namo, mane užpuolė išbadėjęs peslys ir būtų ją ištraukęs iš rankos, jei nebūčiau tvirtai laikęs. Bet ginantis nuo peslio, nukrito man turbanas žemėn.

Peslys bematant paleido mėsą, griebė su nagais už turbano ir pakilo aukštyn. Aš taip ėmiau rėkti, jog išgirdo kaimynai. Vyrai, moterys ir vaikai sujudę prisidėjo prie mano rėkimo, visi šaukė leliodami, bet peslys nieko neklausė ir nusinešė mano turbaną su pinigais. Aš dar mėginau vytis į tą pusę, bet grobuonis greit išnyko iš akių.

Sugrįžau namo baisiai nusiminęs. Iš likusių nuo kanapių pinigų turėjau dar nusipirkti naują turbaną. Beturėjau tiek mažai, jog nei svajoti negalėjau kiek su jais prasikurti.

Kol dar buvo truputis pinigų, mano šeima mito geriau, negu paprastai, bet netrukus užgulė mus tas pats vargas. Bet aš niekados nedejavau ir nesiskundžiau. Tik man sopėjo širdį, kai kaimynai netikėjo ir juokėsi iš mano žodžių, kad peslys man nunešė šimtą devyniasdešimt auksinių.

Maždaug po pusės metų abudu draugai vėl užėjo į mano krautuvę ir klausė, kaip aš apsiverčiau su duotais pinigais. Man buvo didelė gėda pasakoti, kaip jie žuvo. Saadis tarė:

—   Tu dumi tik akis, norėdamas, prieš mus išsimeluoti. Kam reikalingas pesliui tavo turbanas? Duok jam ką pasprogti, jei skrenda alkanas!

—    Tai gali parodyti mano kaimynai,— atsakiau aš nedrąsiai.

Bet aš atgavau kiek dvasią, išgirdęs Saadą laikant mano pusę. Jis papasakojo keletą visai panašių ir tikrų istorijų su pesliais, tada Saadis išsitraukė maišelį pinigų, atskaitė du šimtus auksinių ir padavė man, linkėdamas daugiau naudos iš jų gauti. Neturėdamas maišelio, aš susidėjau juos į kišenę ir pažadėjau geriau saugoti tą kilnią dovaną, už kurią labai žemai tariau dėkui. Atsisveikinę abudu draugai išėjo iš mano krautuvės.

Kai jie išėjo, aš tuojau mečiau darbą ir grįžau namo. Neradęs namie nei pačios, nei vaikų, išsiėmiau pinigus, dešimtį auksinių atsiskyriau, o kitus sudėjau į sėlenų puodą, stovėjusį kampe. Pati grįžo vėliau, bet jai nieko nesakiau apie pinigus ir išėjau į turgų pirkti kanapių.

Man išėjus iš namų, kaip tyčia pasitaikė tokia nelaimė, kad atvyko koks prekininkas ir pardavinėjo muilą, reikalingą moterims. Ir mano pati norėjo nusipirkti, bet neturėjo pinigų. Ji pagalvojo, kad tas puodas su sėlenomis riogso kampe be naudos, gal sutiks mainyti į muilą. Prekininkas sutiko ir už muilą išsinešė puodą.

Sugrįžęs iš turgaus, pirmiausia norėjau pažiūrėti pinigų. Aš dirstelėjau į tą kampą ir neberadau puodo, kur buvau paslėpęs auksą. Trūksta žodžių išreikšti jausmui, apėmusiam tuokart mano širdį. Tuojau paklausiau pačios, kur pasidėjo sėlenų puodas. Pati atsakė, kad puodą išmainiusi į kąsnelį muilo. Aš kaip beprotis sušukau:

—      O tu, neregėta kvaiša! Tu pražudei mane ir savo vaikus! Tu su puodu atidavei krūvą auksinių pinigų!

Ir jai papasakojau, iš ko buvau gavęs pinigus ir kur juos paslėpęs. Tai sužinojusi, ji baisiai išsigando, ėmė balsu raudoti, daužyti sau krūtinę ir plaukus rauti nuo galvos.

—      O, aš nelaiminga!—vaitojo ji.—Nebėr man gyvenimo! Kur aš berasiu tą prekininką mieste tarp daugybės žmonių? Anksčiau jo niekados nebuvau mačiusi! Bet kodėl tu, vyreli mielas, nieko nesakei man apie tokį svarbų daiktą?

—      Nusiramink, daugiau nebekeik riksmo! — pradėjau ją tildyti.— Išgirdę, kas atsitiko, kaimynai vietoj užjautos tik juoksis iš mūsų!

Po tokios nelaimės menkas buvo džiaugsmas sulaukti tų dviejų bičiulių apsilankymo. Tikrai, kai jie atėjo, aš nedrįsau tiesiai pažvelgti jiems į akis, tik nuleidęs galvą ir su dideliu širdies skausmu nupasakojau, kas man vėl atsitiko. Viską jie išklausė tylėdami. Savo liūdną istoriją aš pabaigiau šiais žodžiais:

—      Matyti, tokia yra nesuprantama viešpaties valia ir noras, kad aš nepraturtėčiau iš jūsų dosnumo, bet likčiau visą laiką toks vargšas. Bet aš jaučiuosi vienodai kaltas, lyg iš to būčiau tikrai prasikūręs.

Po tų žodžių aš nutilau. Kreipdamasis į savo draugą, Saadis tarė:

—      Dabar tu, Saadai, bandyk ir parodyk, kad be pinigų davimo yra kitas būdas padaryti vargšą turtingą. Tegu Hasanas būna tas vargšas. Mano nuomone, ką tu jam duotum, jis nebus turtingesnis, negu pasidarė su keturiais šimtais auksinių.

Saadas turėjo rankoj gabalą švino ir atsakė draugui:

—      Štai, Saadi, gabalas švino, mano rastas žemėj. Aš tą šviną duosiu Hasanui, ir tu pamatysi, ko jis bus vertas!

Saadis pasileido juoktis, paskui tarė:

—      Tas kąsnelis švino nevertas pusės skatiko! Pagaliau, ką gi Hasanas su juo veiks?

Saadas padavė jį man ir pasakė:

—      Imk jį, tegu Saadis juokiasi sau sveikas. Kada nors tu pasakysi, kokią jis atneš tau laimę.

Aš maniau, kad Saadas tik juokuoja, norėdamas kitus pasmaginti. Tačiau aš paėmiau šviną ir pasakiau jam dėkui. Abudu draugai nuėjo savo keliu, o aš vėl stojau prie darbo.

Vieną vakarą, man velkantis prieš gulant, iškrito iš kišenės tas švino gabalas, kurį buvau pamiršęs nuo to laiko, kaip gavau. Aš pakėliau jį ir padėjau patogesnėj vietoj arčiau savęs. Tą patį vakarą atsitiko, kad vienas žvejys, mano kaimynas, taisydamas tinklą, pasigedo vieno gabalo švino; buvo jau vėlyvas metas, krautuvės jau buvo uždarytos, niekur pirkti jis negalėjo, todėl liepė savo pačiai pasiteirauti, ar neturės kartais kuris kaimynas. Ji apėjo visą gatvę iš abiejų pusių, klausdama prie kiekvienų durų, bet niekas neturėjo, ir ji sugrįžusi pranešė vyrui niekur negavusi švino. Tada vyras ėmė klausinėti, ar ji nepraleido kieno namų ir ar buvo pas mane.

—    Ne,— atsakė pati,— tenai nebuvau, jo namai labai toli. Antra vertus, ar nuėjusi būčiau ką gavus? Aš žinau, jie niekados neturi, ko mums reikia.

—    Nesvarbu,— tarė žvejys,— vis tiek reikėjo nueiti. Nors šimtą kartų anksčiau nieko nebūtum gavusi, bet niekados nebus pro šalį dar kartą paklausti, kas mums dabar reikalinga.

Žvejo pati išėjo bambėdama, pabeldė į mano duris ir iškėlė mane iš miego.

—    Hasanai,— tarė ji,— mano vyrui reikia gabalo švino prie tinklo; jei turėtum, nepagailėk jam duoti.

Atsiminęs gabalą, gautą iš Saado, aš atsakiau kaimynei, kad turiu, tik prašiau jos lukterėti, kol mano pati jai išneš. Kaip ir aš, pati atbudo nuo beldimo, atsikėlė, pagrabinėjo patamsy toj vietoj, kur aš sakiau, rado šviną, pradarė duris ir atidavė žvejo pačiai. Ta labai apsidžiaugė ir pažadėjo už padarytą malonę jai ir jos vyrui atnešti visą žuvį, sugautą pirmą kartą užmetus tinklą.

Žvejys labai nudžiugo gavęs šviną iš ten, kur mažai tesitikėjo gauti, be žodžio patvirtino pačios pažadą ir pagyrė ją už jos sumatumą. Jis pabaigė taisyti tinklą ir išėjo žvejoti dvi valandas prieš dieną, kaip buvo įprasta. Pirmą kartą užmetęs tinklą, jis pagavo tik vieną žuvį apie jardą ilgumo ir atsakančiai drūtą. Nors jam visą laiką sekėsi gaudyti, bet nei viena paskiau sugauta žuvis nebuvo tokia didelė kaip pirmutinė.

Kitą rytą, pagal savo pačios pažadą, jis atėjo pas mane, laikydamas rankoj puikią žuvį, ir tarė:

—      Bičiuli, mano pati pažadėjo praeitą vakarą už tavo padarytą malonę atnešti visą žuvį, sugautą pirmą kartą užmetus tinklą. Alacho sprendimu iš pirmo metimo sugavau tą vieną žuvį ir ją tau atiduodu. Žinoma, man būtų kur kas didesnis malonumas, jei būčiau sugavęs daugiau žuvies.

—      Kaimyne,— atsiliepiau aš,— tas kąsnelis švino, kur aš tau perleidau, yra mažmožis, nevertas minėti: kaimynai turi kuo galėdami viens kitą šelpti. Aš padariau tau ne daugiau, kaip pats laukčiau iš tavo pusės padarant, jei atsitiktų panašus reikalas. Todėl aš atsisakyčiau nuo tos dovanos, jei nemanyčiau, kad tu duodi iš geros širdies ir savo atsisakymu įžeisčiau tave. Kaip tu nori, aš priimu žuvį, ir visas atsilyginimas už ją bus tik mano širdinga padėka.

Po tų žodžių aš paėmiau žuvį ir parnešiau namo pačiai. Ta pasakė, kad ji negalinti išvirti vienu kartu visos dėl neturėjimo užtektinai didelio indo.

—    Daryk, kaip tau geriau,— aš atsakiau jai.

Skrosdama žuvį, ji rado didelį kristalą, palaikė jį stiklo gabalėliu ir padavė mažiausiam vaikui pažaisti. Jis gražiai žibėjo, patiko ir kitiems vaikams, jo broliukams ir sesutėms, ir kiekvienas norėjo jį paimti.

Vakare, uždegus lempą, vaikai dar žaidė su tuo kristalu, ir jie pastebėjo, kad jis leidžia šviesą, kai motina, duodanti jiems vakarienę, atsistojo tarp jų ir lempos. Vaikai pradėjo tarp savęs rietis, kam jis turi tekti, ir aš paklausiau vyresniojo, dėl ko jie kelia tokį triukšmą. Jis man atsakė, kad dėl stiklo gabalo, šviečiančio patamsy. Norėdamas patikrinti, ar taip yra, kaip sako, aš užgesinau lempą ir pamačiau, kad jis sakė tiesą.

—   Žiūrėk,— tariau aš,— čia dar kita nauda iš to Saado švino gabalo: dabar mums nebereikės daugiau leisti pinigų žibalui.

Pamatę vietoj užpūstos lempos šviečiant tą kąsnelį stiklo, vaikai ėmė tiek šaukti ir kelti tokį triukšmą iš nustebimo, jog išbudino iš miego mūsų kaimyną, gyvenantį kitapus tvoros. Tas kaimynas buvo labai turtingas pirklys, prekiavęs brangiaisiais akmenimis. Kitą dieną atėjo jo pati pasiskųsti, kad jie visą naktį negalėję užmigti dėl triukšmo, ėjusio iš mūsų namų.

—    Miela kaimyne,— tarė mano pati,— labai atsiprašau už tą nemalonumą, padarytą mano vaikų. Juk žinomas daiktas, kad jie tuoj ima juoktis ir šaukti dėl kokio menkniekio. Prašom į vidų, aš parodysiu stiklo gabalą, dėl kurio jie vakar vakare visiems nedavė ramybės.

Paėmus į rankas, kaimynė tuojau pažino, kad čia deimantas, ir dar labai nepaprastas, nes ji gerai nusimanė apie brangiuosius akmenis. Atiduodama pačiai, ji pasakė:

—    Tikrai čia toks stiklas. Bet jis gražesnis už paprastą stiklą, o kaip aš turiu kitą tokį namie, galėčiau jį atpirkti, jei parduotumėt.

Vaikai, išgirdę kalbant apie jų žaisliuko pardavimą, visi sujudo šaukti ir prašyti motinos neparduoti. Norėdama juos nuraminti, motina prižadėjo niekam neduoti jų daikto.

Taip sutrukdyta vaikų gerai nupirkti deimantą, kaimynė išėjo, bet šnipštelėjo palydėjusiai mano pačiai niekam kitam jo nerodyti ir jai pranešti, jeigu kartais sugalvotumėm parduoti.

Sužinojęs apie tai, jos vyras tuojau atsiuntė ją vėl atgal, liepdamas kaip nors nupirkti tą stiklą. Kaimynė iš karto davė už jį dvidešimt auksinių. Bet mano pati atsisakė parduoti, nepasitarusi su manim. Kaip tik pasitaikė man tuo laiku sugrįžti namo ir išgirsti apie duodamą kainą už stiklą. Aš tylėjau ir galvojau, atsiminęs Saado žodžius, kad tas švino gabalas padarys mane turtingą, o kaimynė manė, kad aš nieko nesakau dėl kainos mažumo, todėl ji tarė:

—      Jei kaimynas nesutinki, aš duosiu penkiasdešimt auksinių. Matydamas ją staiga pakėlus kainą nuo dvidešimties iki penkių dešimčių auksinių, aš atsakiau, kad norėčiau kur kas daugiau.

—      Gerai,— tarė ji,— aš tau duosiu šimtą auksinių, bet čia yra tokie dideli pinigai, kad nežinau, ar sutiks mano vyras.

Iš to naujo kainos pakėlimo aš supratau, kad mano žibantis stiklas yra tikras deimantas, o deimantas yra baisiai brangus daiktas, todėl, kiek pasvarstęs, griežtai pasakiau:

—      Be šimto tūkstančių auksinių neatiduosiu. Jis vertas dar daugiau, bet kaip kaimynams atiduodu už tiek. Kad nenorit, aš parduosiu kam kitam ir gausiu dar nemaža viršaus.

Kaimynės užsispyrimas būtinai paimti tą deimantą padrąsino mane nenusileisti nuo savo pasakytos kainos. Aš nenusileidau ir tada, kai ji, nuolat keldama, priėjo prie penkiasdešimt tūkstančių auksinių.

—      Aš nebegaliu daugiau duoti,— pasakė ji,— be pasitarimo su savo vyru. Jis sugrįš namo vakare, prašom tuomet su juo tartis.

Kai vakare atėjo pats pirklys, aš taip pat nenusileidau. Nors jis labai derėjosi, aš netikau atiduoti už mažiau. Galop jis sutiko mokėti, kiek aš reikalavau. Dėl tikrumo tuojau paliko du maišelius pinigų po tūkstantį auksinių, žadėdamas visus sumokėti kitą dieną. Kitą dieną jis tikrai sumokėjo viską pagal sutartį, ir aš deimantą jam atidaviau.

Gavęs tiek pinigų, nusprendžiau neleisti jų kokiems niekniekiams. Pirmiausia aprūpinau pačią ir vaikus drabužiais ir kitais reikalingiausiais daiktais. Paskui nusipirkau namus ir gerai juos įrengiau. Savo darbo ne tik nemečiau, bet kiek galėdamas jį didinau. Šelpiau kitus virvininkus, kad jie daugiau gamintų ir imtų geriau gyventi, neišparduotus jų gaminius supirkinėjau ir brangiai už juos mokėjau. Palengva kiekvienoj Bagdado dalyje pristeigiau virvių pardavyklų ir turėjau nemažą pelną. Iš to pelno pasistačiau didelius ir puikius rūmus, kuriuos jūsų didybė teikėsi pastebėti. Didesnė tų rūmų pusė pavesta pramonės reikalams, o kitam gale įsitaisiau patogų kampelį sau su šeima gyventi.

Po kiek laiko Saadas ir Saadis atkeliavo pažiūrėti, kaip man einasi, ir turėjo nemaža nustebti, išgirdę, kad aš tapau dideliu verslininku ir pasistačiau geriausioj gatvėj rūmus kaip kokį palocių. Iš širdies jie mane sveikino ir labai džiaugėsi mano pasisekimais. Aš kaip mokėdamas jiems dėkojau už visą gerą, jų padarytą man. Kai mes su svečiais susėdome mano namuose, Saadis paklausė:

—    Hasanai, pasakyk man, kaip tu pasidarei su tais keturiais šimtais auksinių, kuriuos aš tau daviau, toks didelis pramonininkas?

Saadas atsiliepė, prabildamas:

—    Ar tu dar netiki mūsų draugu? Tegu jis pats pasako, kieno dėka jis įgijo tuos turtus.

Po tos abiejų draugų kalbos aš apsakiau jiems, nieko nepraleisdamas, visą savo pralobimo istoriją, kurią jūsų didybė jau girdėjai.

Mano žodžiai buvo per silpni įtikinti Saadį, jis vis laikėsi tos nuomonės, kad aš pasidariau turtingas tik iš jo geros rankos. Pasibaigus šnekoms, jau buvo vėlu, ir svečiai ruošėsi išeiti. Bet aš sulaikiau juos, sakydamas:

—    Bičiuliai, aš prašyčiau jūsų padaryti man garbę nepaniekinti mano kvietimo šiandien pavakarieniauti kartu su manim ir pergulėti mano namuose, o rytoj nuvykti į nedidelį mano vasarnamį, pastatytą gražioj vietoj, kur galėsime pakvėpuoti grynu laukų oru. Keliausim į ten su laiveliu, grįšim važiuoti su ratais tą pačią dieną, turiu gerus arklius.

Jie mielai sutiko. Taisant vakarienę, aš aprodžiau jiems visus savo namus ir daržą. Svečiai gyrė viską, ką matė, bet labiausiai gėrėjosi, atėję į valgomąjį kambarį, kur nieko nebuvo pamiršta padaryti dėl jų malonumo.

Kitą rytą, kaip buvom sutarę anksčiausiai ištrūkti į gryną orą, mes nukeliavome prie upės dar saulei tekant ir susėdom į puikų laivelį, išklotą patiesalais. Per pusantros valandos su šešiais gerais yrėjais pavandeniui mes priplaukėm mano vasarnamį.

Aš aprodžiau svečiams tuos namus, paskui nusivedžiau juos į daržą, kurio gale buvo miškelis gražių medžių.

Mums susėdus pavėsy, mano du berniukai ėmė lakstyti po tą miškelį, tarp vieno aukšto medžio šakų pastebėjo kokio paukščio susineštą lizdą ir paprašė vergo jiems išimti. Prilipęs prie lizdo, vergas nustebo, kad jis buvo susuktas iš vieno turbano. Nučiaužęs žemėn, jis liepė berniukams nunešti jį man.

Gerai jį apžiūrėjęs, nustebintas aš tariau svečiams:

—    Bičiuliai, ar jūs neatsimenate turbano, kuriuo aš ryšėjau tą dieną, kada jūs padarėte man garbę, pirmą kartą prašnekinę mane.

—    Aš nemanau, — atsiliepė Saadas, — kad mano draugas ar aš būtumėm atkreipę akis į ji, bet jei rasime ten šimtą devyniasdešimt auksinių, tai negalėsim abejoti, kad ne tas pats.

—    Galvą guldau, kad tame turbane yra auksas,— tariau aš,— nes labai sunkus. Bet prieš išardant prašom užmesti akį, kaip jis pasikeitęs nuo oro; tai rodo, kad jis čia ilgą laiką buvo.

Aš išdrėskiau drobę, įsiūtą į turbano vidurį, ir ištraukiau maišelį, kurį Saadis tuojau pažino, kad tas pats jo duotas man. Aš išbėriau prieš juos ant patiesalo auksinius ir tariau:

—    Štai, bičiuliai, tie pinigai, prašom suskaityti, kiek yra.

Pasirodė, kad buvo lygiai šimtas devyniasdešimt auksinių. Saadis nebegalėjo prieštarauti prieš tokią aiškią tiesą, bet man tarė:

—   Aš sutinku, Hasanai, kad tie pinigai negalėjo tau padėti pralobti, bet galėjo tai padaryti kiti šimtas devyniasdešimt auksinių, kuriuos tu sakaisi buvęs paslėpęs į sėlenų puodą.

Aš atsakiau, kad taip nebuvo, bet toliau apie tai nieko nebekalbėjome. Paskui sugrįžom į vasarnamį ir papietavome. Vakare išvažiavome su arkliais į Bagdadą. Oras atvėso, švietė mėnesiena, keliauti buvo smagu.

Atsitiko, kad dėl tarnų apsileidimo mes pristigom arkliams grūdų, o javų sandėliai visur buvo jau uždaryti. Vienas mano vergas, ieškodamas kaimynystėj pašaro, užėjo vienoj krautuvėlėj puodą sėlenų. Nupirkęs sėlenas neturėjo kur jų išpilti, atsinešė jas su visu puodu, pažadėjęs savininkui jį grąžinti kitą dieną. Vergas išbėrė sėlenas ir, dalindamas jas arkliams su ranka, užčiupo sunkų daiktą, sumegztą į drobę. Jis atnešė tą sumegztą daiktą, nežiūrėdamas, kas ten yra, ir padavė man.

Aš tuojau pažinau jį ir nubėgęs sakau savo svečiams:

—    Žiūrėkite, čia kitas šimtas ir devyniasdešimt auksinių!

Atėjusi mano pati taip pat patvirtino, kad čia tas pats puodas, kadaise jos išmainytas į muilą. Tokios tiesos akivaizdoj Saadis nebegalėjo daugiau priešintis ir tarė savo draugui:

—   Aš tau nusileidžiu ir pripažįstu, kad pinigas ne visados gali žmogų padaryti turtingą.

Jis nei girdėti nenorėjo apie grąžinimą jam pinigų, todėl mes nusprendėm juos paaukoti labdarybės reikalams. Kai kitą dieną abu draugai Saadis ir Saadas turėjo atsisveikinti, mes, pasidavę rankas, prisiekėme tvirtai laikytis tarpusavy draugystės, kuri tebetrunka lig šiolei.

Kalifas pagyrė jų istorijas ir pasakė, kad tas brangus deimantas dabar esantis jo ižde, ir leido jiems atsivesti savo draugus pažiūrėti jo.

Po tų žodžių valdovas padėkojo Hasanui, Saidui ir Babai Abdalai už apsilankymą ir širdingai su jais atsisveikino.

3972 žodžiai (Skaitysite 22 min.)
  10 - 19 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU