Kalifo Haruno Al Rašido nutikimai - Istorija apie keturiasdešimt kuprių

Aš gimiau Bagdade, nuo pat jaunystės jau turėjau nemažą tėvų paliktą turtą ir pradėjau prekiauti su įvairiais miestais.

Kartą buvau nukeliavęs į Basrą su aštuoniasdešimt kuprių, apkrautų visokiomis prekėmis. Pardavęs prekes, grįžau atgal. Grįždamas sutikau basą dervišą einant į Basrą ir išsikalbėjęs sėdau su juo pietauti.

Valgant man dervišas pasakė, kad jis žinantis visai netoli nuo tos vietos paslėptą tokį didelį lobį, jog mano aštuoniasdešimt kuprių, sunkiausiai apkrautų, negalėtų jo viso paimti.

Girdėdamas tai, aš labai apsidžiaugiau ir prašiau dervišo parodyti man tą vietą, o jis man atsakė:

— Aš sutinku parodyti, kur paslėptas lobis, jei man atiduosi pusę savo apkrautų kuprių, o sau pasiliksi kitą pusę. Paskui pasiimsim kiekvienas savo kuprius ir varysim, kur norėsim. Kaip matai, toks pasidalinimas yra visai teisingas; davęs man keturiasdešimt kuprių, galėsi už gautą turtą nusipirkti jų tūkstantį kartų po aštuoniasdešimt.

Nors iš godumo aš nebuvau linkęs jam ką užleisti, bet su dervišo sąlygomis turėjau sutikti. Tada jis mane nuvedė į tą vietą.

Tai buvo siauras slėnys tarp dviejų aukštų kalnų. Kai atvykome, dervišas liepė man sustatyti taip kuprius, kad patogiau būtų krauti, pats parinko sausų šakelių, sukūrė ugnį ir, kalbėdamas kokius žodžius, pabūrė. Tiršti dūmai pakilo nuo ugniakuro, o kai jie išsisklaidė, aš pastebėjau vienos olos šone atsivėrusias duris, pro kurias buvo matyti giliai kalne puikus palocius. Įėję i vidų, radom krūvas aukso ir brangiųjų akmenų.

Ilgai negaišdami, mes prisižėrėm pilnus maišus aukso ir kitų brangenybių. Tarp kitų daiktų dervišas iš sidabrinės indaujos paėmė aukso dėžutę su kažkokiu gardžiai kvepiančiu tepalu ir įsidėjo sau į kišenę. Apkrovus kuprius, jis vėl uždegė ugnį, sukalbėjo pašnibždomis kokią maldelę, ir uola vėl užsidarė.

Tada mes pasidalinome kupriais, kiekvienas gavom po keturiasdešimt ir, pajudėję iš to siauro slėnio, netrukus pasiekėme platų kelią. Čia mes širdingai atsisveikinome, palinkėję kits kitam ilgų dienų ir visokios laimės, ir patraukėme kiekvienas savo keliu — dervišas į Basrą, o aš į Bagdadą.

Pajojau truputį savo keliu, ir mano širdį apėmė pavydas, kaip kokia pikta dvasia, ir aš ėmiau gailėtis perleistų dervišui kuprių, ne tiek kuprių, kiek ant jų sukrauto turto. Aš galvojau, kad dervišui toks turtas nereikalingas, kad jam nėra kur jo dėti, ir panorėjau apkrautus kuprius nuo jo atgauti.

Aš jam surikau iš visos gerklės sustoti, duodamas suprasti, kad turiu ką svarbaus pasakyti, ir jis tuoj sustojo. Prijojęs tariau jam:

—    Broli, tik persiskyrus mums, man į galvą atėjo vienas daiktas, apie kurį nepamanėm pirma nei tu, nei aš. Tu esi atsiskyręs nuo žmonių vienuolis, trokšti tik ramybės, paniekinęs visus šio pasaulio rūpesčius ir atsidėjęs tarnauti tik vienam dievui. Gal nežinai, koks yra vargas šerti ir prižiūrėti tiek kuprių. Atiduok man dešimtį kuprių, tau užteks trijų dešimčių, ir tai turėsi užtektinai darbo su jų prižiūrėjimu. Paklausyk mano patarimo, aš čia didelį turiu patyrimą.

Dervišas rodėsi išsigandęs mano kalbos ir liepė man atsiskirti dešimtį iš jo keturių dešimčių. Aš tuoj atsiskyriau ir nusivariau prie savo keturių dešimčių. Aš stebėjausi, kad jis taip lengvai atidavė, ir mano godumas dar daugiau padidėjo. Aš tariau jam:

—    Broli, prižiūrėti trisdešimt kuprių bus didelis vargas, jei tu anksčiau nedirbai to darbo, todėl pamažink savo rūpesčius dar dešimčia kuprių.

Tų mano žodžių dervišas vėl paklausė ir be jokio prieštaravimo atidavė kitą dešimtį kuprių. Tokiu būdu jam bebuvo likę dvidešimt, o aš turėjau šešiasdešimt ir buvau turtingesnis už didžiausią karalių. Kiekvienas būtų galvojęs, kad jam to turto jau per akis gana, o aš dariausi vis godesnis ir norėjau išgauti dar likusius dvidešimt.

Aš dar įkyriau ėmiau prašyti dervišo man atiduoti dešimtį iš tos dvidešimties, ir jis be ilgų kalbų padarė man tą malonę. Padrąsintas jo gerumu, aš užsigeidžiau vėl daugiau, apkabinęs glosčiau jį, bučiavau jo kojas, maldaudamas padaryti mane amžinu jo kaltininku, atidavus paskutinius dešimtį kuprių, ir jis galop man juos atidavė. Bet man ir to neganėjo. Gal velnio pagundintas, aš ėmiau galvoti, kad ta maža dėžutė su tepalu, kur man rodė dervišas, gali būti brangesnė už visą mano įgytą didelį turtą, todėl panorėjau ją išvilioti ir tariau:

— Ką tu veiksi su ta dėžute ir su tuo tepalu? Tokio mažmožio neverta neštis. Padovanok geriau man. Toks daiktas niekur negali prasiversti dervišui, atsisakiusiam nuo šio pasaulio tuštybių.

Kokia būtų mano laimė, jei dangus būtų jam įkvėpęs neduoti man tos dėžutės! Bet jei jis būtų nepaklausęs, aš būčiau prievarta iš jo atėmęs, aš buvau stipresnis už jį. Mano buvo šėtoniškas troškimas, kad jam netektų nei mažiausia dalelytė turto.

Mano pakalbintas, dervišas nieko nesakydamas ištraukė dėžutę iš kišenės, padavė man į rankas ir tarė:

—      Imk, broli, ir džiaukis. Jei turėčiau ką daugiau, mielai atiduočiau, tau reikėtų tik paprašyti.

Gavęs dėžutę, aš atvožiau ją ir, žiūrėdamas į vidų, klausiau:

—      Jei buvai toks geras, gal malonėsi man paaiškinti, kam reikalingas tas tepalas.

—      Jis turi nuostabią galybę,— atsakė dervišas:—jei su juo patepsi kairę akį, tai tuojau galėsi regėti visus turtus, paslėptus žemėj, bet jei patepsi dešinę akį, tai bematant apaksi.

Mano paprašytas, dervišas patepė man kairę akį, ir pasirodė, kad jis sakė tikrą tiesą. Aš paregėjau baisybę turtų, ir norėjau juos visus suimti. Bet galvojau, kad dervišas nori ką paslėpti dar nuo manęs, gąsdindamas, kad aš, patepęs dešinę akį, turėsiu apakti, ir prašiau nors truputį patrinti aplink kitą akį.

—      Gerai atsimink,— tarė dervišas,— kad patrynus tu tuojau apaksi.

O aš vis tiek maniau, kad dervišas man taip sako tyčia ir nutyli kokį svarbų daiktą.

—      Broli,— aš atsakiau šypsodamas,— visai aišku, kad tu mane klaidini. Negalimas daiktas, kad tas pats tepalas vienai akiai duotų nuostabų regėjimą, o kitai amžiną tamsybę.

—      Bet vis dėlto taip yra,— tvirtino dervišas.

Tikrą tiesą sakė tas garbingas Alacho tarnas, o mane vis neėmė tikėjimas. Mano beprotiškas troškimas aprėpti viso pasaulio turtus buvo toks didelis, jog aš nenorėjau klausyti jokių išmintingų perspėjimų.

—     Padaryk man tą paskutinę malonę,— aš melste meldžiau.— Tegu kažkas būtų, aš tavęs nekaltinsiu, visą atsakymą imu pats sau.

Dervišas visaip atkalbinėjo ir kiek įmanydamas priešinosi, bet, matydamas, kad aš galiu verste jį priversti tai padaryti, jis paėmė truputėlį to pražūtingo tepalo ir patepė mano dešinę akį. Bet o dangau! Kai aš ją atmerkiau, nieko neberegėjau nei su dešine, nei su kaire akim ir tapau visai aklas, kaip mane dabar matai. Be galo išsigandęs, aš ėmiau šaukti:

—     Mano mielas dervišai, ką tu sakei, sakei tikriausią tiesą! Tas prakeiktas mano smalsumas ir nepasotinamas troškimas turtų amžinai pražudė mane! Bet tau žinomi visokie paslaptingi dalykai, pasigailėk manęs ir grąžink man sveikatą, aš tau atiduosiu tuos keturiasdešimt ir visus aštuoniasdešimt apkrautų kuprių!

—     Niekingas žmogeli! — atsiliepė dervišas.— Jei tu būtum paklausęs mano patarimų, būtum išvengęs tos tavo užtarnautos nelaimės. Proto apakimas buvo akių tamsybės priežastis. Dabar melsk didžiojo Alacho pagalbos, jis vienas tegali tau padėti. Jis buvo davęs tau turtus, kurių tu nebuvai vertas, paskui vėl atėmė ir per mano rankas atiduos tiems, kurie mokės būti jam dėkingi.

Po tų dervišo žodžių aš jaučiausi labai nelaimingas. Jis sustatė mano kuprius ir apgręžė joti keliu į Basrą.

Girdėdamas jį nutrinkant tolyn, aš balsu šaukiau nepalikti manęs vieno tokioj nelaimėj. Bet jis lyg kurčias negirdėjo mano maldavimo. Netekęs akių ir viso savo turto, aš būčiau miręs badu, jei kitą dieną karavanas, grįždamas iš Basros, nebūtų manęs pasigailėjęs ir parnešęs mane į Bagdadą. Paskui, nieko nebeturėdamas, aš pradėjau elgetauti. Bet, norėdamas išpirkti savo nuodėmę, aš užsidėjau sau bausmę iš kiekvieno, kur duoda man išmaldą, prašyti šerti man per veidą.

Taip baigė Baba Abdala savo istoriją. Išklausęs ją, kalifas tarė:

—      Baba Abdala, tavo nuodėmė didelė, tegu Alachas tavęs pasigaili. Tą istoriją pasakok kitiems žmonėms, kad niekas nesielgtų kaip tu. Savo duona tau nereikės toliau rūpintis. Iš mano iždo tu gausi tiek, kiek kasdien pragyvensi.

Išgirdęs tuos žodžius, Baba Abdala puolė veidu prieš kalifo sostą, labai dėkojo ir linkėjo jam sveikatos ir visokios laimės.

1803 žodžiai (Skaitysite 10 min.)
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU