Kalifo Haruno Al Rašido nutikimai - Istorija apie Saidą Numaną

Toliau kalifas liepė jaunam vyrui apsakyti, kodėl jis jodamas taip nežmoniškai mušė savo kumelę. Tas papasakojo tokią istoriją.

— Viešpatie, aš vadinuosi Saidas Numanas, ir mano istorija tikrai nepaprasta. Aš vedžiau gražią moterį, vardu Aminą, jos keistas būdas padarė mane nelaimingą.

Yra mūsų paprotys vesti nemačius tos, kurią vedam, todėl vyras turi džiaugtis, jei jam išrinkta pati nėra baisiai bjauri ir jei jos protas ir elgimasis išlygina menkus kūno trūkumus.

Kai pirmą kartą pamačiau savo pačią be veido apdangalo, ji man labai patiko, ir mes abudu lygiai viens kitu gėrėjomės. Mano pati nieko daugiau nevalgė, tik truputį ryžių, rijo juos mesdama į burną po vieną grūdą su sidabrine yla. Žinodamas, kad to maisto toli gražu neužtenka gyvam būti, aš pradėjau ją įtarti ir sekti. Naktį aš gulėjau, bet nemiegojau, tikėdamasis išaiškinti tą paslaptį, ir galop man pasisekė.

Vieną naktį, galvodama, kad aš kietai miegu, ji patylomis atsikėlė iš lovos, atsargiai apsivilko ir negirdint išslinko iš kambario. Kai ji išėjo, aš tuoj pašokęs užsimečiau apsiaustą ant pečių ir ėmiau sekti iš paskos. Netrukus pamačiau ją įeinant į kapus, buvusius netoli nuo mūsų namų. Ten ji susitiko su vampyru ir prisidėjo prie bjaurios puotos. Paėmė mane toks baisumas, sugrįžau namo ir virtau į savo lovą kaip apsvaigęs. Po kiek laiko ji parėjo taip atsargiai, kaip išėjo. Man pasidarė bjauru su ja būti po vienu stogu.

Kitą dieną anksti išėjau iš namų ir grįžau tik vakare. Kai padavė pietus, ji valgė tik ryžius savo paprastu būdu su yla. Negalėdamas ilgiau kęsti, aš jai tariau:

—     Ar mano valgymai ne tokie gardūs kaip vampyrų?

Išgirdusi, ką pasakiau, Aminą visa užsidegė ir lyg pasiutusi sušuko:

—     Niekšai, tu už savo smalsumą turi būti nubaustas ir paverstas į šunį!

Tik ištarė ji tuos žodžius, aš tuojau pavirtau į šunį. Mano pati pagavo lazdą ir negailestingai pradėjo mane daužyti. Pridaužiusi, kiek jai ganėjo, ji atidarė duris, ir aš pasileidau bėgti gatve. Visas pulkas šunų mane vijo iš užpakalio ir baisiai kando. Norėdamas ištrūkti nuo jų, įlėkiau į kažkokią krautuvę ir ten pralindėjau, kol jie išbėgiojo. Paskui iš bado turėjau meilintis prie kitų šunų, kad gaučiau kaip misti. Vieną kartą įsmukau į kepyklos krautuvę, kur šeimininkas ne tik nevijo manęs laukan, bet dar pamalonėjo ir leido pas jį likti.

Man bebūnant pas tą kepėją, kartą atėjo į krautuvę pirkti duonos viena moteris ir davė šeimininkui su kitais pinigais vieną netikrą. Šeimininkas prašė tą pinigą pakeisti kitu. Moteris atsisakė keisti, tvirtindama, kad jis geras. Kepėjas kalbėjo priešingai ir, besiginčydamas su moterim, pasakė, kad pinigo netikrumas taip aiškus, jog net jo šuva galėtų atskirti. Pašaukęs mane, jis tarė:

—    Žiūrėk ir man pasakyk, kuris iš tų pinigų netikras!

Aš pažiūrėjau į visus tuos pinigus, uždėjau koją ant to, kuris buvo netikęs, atskyriau jį nuo kitų pinigų, ir pažvelgiau šeimininkui į akis, lyg rodyte jį rodydamas.

Kepėjas labai stebėjosi mano gudrumu, ir garsas apie mane taip greitai toli paplito, jog jo krautuvė visados buvo pilna pirkėjų. Vieną dieną atėjo į krautuvę tokia moteris ir, išsiklausinėjusi apie mano gudrumą, pašaukė mane sekti paskui ją namo. Aš supratau jos norą ir ėmiau kartu bėgti. Prie savo namų ji liepė man eiti į vidų ir nuvedė pas savo dukterį, o ta buvo burtininkė.

—    Dukrele,— tarė ji,— čia yra tas garsus šuva, aš manau, jis bus paverstas iš žmogaus. Ar aš teisingai manau?

—    Visai teisingai,— atsakė duktė,— ir aš bematant pašalinsiu kerus.

Duktė atsistojo nuo suolo, panėrė ranką į tokį indą su vandeniu, ir, šlakstydama mane tuo vandeniu, kalbėjo:

—    Jei tu gimęs šuniu, tai ir lik šuniu, o jei tu gimęs žmogum, tai to vandens galybe vėl atvirsk į žmogų.

Sulig tais žodžiais mano kerai išnyko, ir aš vėl tapau, koks buvau pirma.

Aš gražiai padėkojau savo išvaduotojai ir norėjau jau eiti, tik ji sulaikė mane ir tarė:

—    Pasiimk to vandens, sugrįžęs namo, apliek savo žiauriąją pačią, sakydamas: „Atsiimk savo atpildą už savo prakeiktą darbą!"

Aš padariau, kaip ji liepė, ir Aminą pavirto į kumelę — tą pačią, kur aš jojau vakar. Taip aš ją baudžiau už jos nedorybę. Štai ir visa mano istorija.

Baigus Saidui savo istoriją, kalifas pagalvojo ir tarė:

—    Tavo pati tikrai verta tos bausmės, bet aš norėčiau, kad tu susitaikintum su ja. Ji jau užtektinai gavo, aš tikiu, ji pames savo piktą kelią.

Taręs tuos žodžius, kalifas liepė apsakyti savo istoriją Hasanui. Tas pradėjo ir apsakė šią gražią istoriją.

944 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU