Kalta uodega

Eina laputė per mišką ir atsargiai dairosi. tik staiga iš tankumyno iššoko trys šunys ir puolė prie laputės. - Palauk, palauk, palauk! - ambrijo visi trys. Bet laputė nė negalvojo laukti: šoko į šoną, kad net dulkės parūko, ir nuskuodė į paupį, kur jos ola buvo.

Vijos šunys, kiek tik jėgų turėdami, bet ne jiems miške lapę sugauti. Kai pribėgo prie olos, laputė jau sėdėjo viduje ir iš kvailų šunų juokėsi.

- Pagauti lapę panorote? Ne jūsų nosiai!

Suglostė kailiuką ir klausia akių:

- Akelės, mielosios, ką jūs darėte, kai aš nuo šunų sprukau?

- Mes dairėmės, kur geriausias kelias, kur bėgti, kad nuo jų toltum.

- Šaunuolės! - pagyrė jas laputė. - Na, o jūs, kojelės, ką veikėte?

- Skuodėme, kiek tik jėgų turėdamos, - atsakė kojos.

- Labai gerai, labai gerai! - gyrė jas lapė ir pagaliau kreipėsi į uodegą.

- O tu, uodegėle gražuole, ką tu veikei, kai šunys ant kulnų lipo?

- Aš gelbėjausi, kiek tik galėjau. Vis stengiausi, kad šunys pagriebtų tave, o ne mane.

- O, tu, bjaurybe, - užsirūstino lapė. - Užuot man padėjusi, tik trukdei. Tuojau atiduosiu tave šunims.

Ir iškišo uodegą iš olos.

O šunims to tik ir reikėjo: ištraukė iš olos ne tik uodegą, bet ir lapę.

267 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 21 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU