Karalaitė ant žirnio

Buvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios; bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės. Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvo daug, tik kiekvienai vis šio ar to trūko. Pagaliau, nieko nepešęs, sugrįžo jis namo nuliūdęs ir susisielojęs, nes labai troško turėti tikrą karalaitę.

Vieną vakarą buvo baisiai bjaurus oras: žaibavo, griaudė, lijo — net nosį baisu buvo iškišti! Tuo tarpu pabeldė kas į miesto vartus; atidaryti nuėjo pats karalius.

Prie vartų stovėjo karalaitė. Viešpatie! Į ką ji buvo panaši? Nuo galvos ir drabužių varvėjo vanduo tiesiai į kurpių užkulnius, o iš užkulnių vėl sunkėsi laukan. Tačiau ji sakėsi esanti tikra karalaitė.

„Tai mes tuojau pamatysim",— tarė sau karalienė, bet sakyti nieko nesakė, nuėjo į miegamąjį, nutraukė nuo lovos visus čiužinius ir pagalves ir padėjo ant lentų žirnį: ant žirnio užklojo dvidešimt čiužinių, o ant jų dar dvidešimt patalų.

Į tą lovą naktį paguldė karalaitę.

Rytą jos paklausė, kaip miegojusi.

— O, labai prastai! — atsakė karalaitė.— Beveik visą naktį nebuvau akių sudėjusi! Šunys žino, kas ten lovoj buvo! Kažkoks daiktas toks kietas gulėjo man pašonėj, dabar visas mano kūnas mėlynas! Tiesiog bjauru!

Iš to ir suprato, kad ji tikra karalaitė, ii pajuto žirnį per dvidešimt čiužinių ir dvidešimt patalų, ant vienas kito sukrautų. Tokio jautrumo tegalėjo būti viena karalaitė!

Ir karalaitis Ją vedė. Dabar jis gerai žinojo, kad ima tikriausią karalaitę. O tą žirnį nusiuntė į muziejų, ten jis ir šiandien tebeguli, jei kartais kas nepavogė.

Tik prašom nepamiršti, kad čia visai tikra istorija!

326 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
H. K. Andersenas
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

alfonsas Gruodžio 7 d.
cia didziausia nesamone

Tavo komentaras


MENIU