Karalaitė gulbė

Seniau pakrašty vienos girios gyveno miško sargas su savo motina. Prie pat trobelės buvo kūdra, kur vis atskrisdavo trys gulbės. Kai tik jos nusileisdavo, tuoj padėdavo savo plunksnas ir virsdavo labai gražiomis mergaitėmis.

Kartą miško sargas, eidamas iš girios, pamatė šitas mergaites, ir viena jų, pati jaunė, labai jam patiko. Parėjęs namo, jis pasisakė savo motinai, kad norėtų paimti jaunę mergaitę sau už pačią. Motina liepė jam iškasti šalia kūdros gilią duobę, viršų apdėti žaliomis velėnomis ir toje duobėje pačiam atsisėsti.

Sūnus viską taip padarė ir, aptaisęs duobę, atsisėdo joje, laukdamas gulbių atskrendant. Atskrido trys baltos gulbės ir pavirto mergaitėmis. Jaunė truputį atsitolino nuo kitų ir, kai tik užėjo ant velėnų, tuoj šmukšt ir įlėkė duobėn.

Miško sargas parsivedė ją namo, o jos plunksnas surišo į skarelę, įdėjo į skrynią ir užrakino. Skrynios raktus padavė motinai ir prisakė, kad niekados nebeduotų mergaitei josios plunksnų.

Ta mergaitė pasisakė esanti vieno karaliaus duktė, o kitos dvi gulbės — jos seserys. Miško sargas netrukus ją vedė ir labai gražiai gyveno. Karalaitė turėjo tokį žiedą: kai jį pasuko ant piršto, vietoj senos trobelės tuoj atsirado gražiausias dvaras, o aplink jį puikūs sodai.

Metus jiems pagyvenus, gimė sūnus, kuris labai gražiai augo. Vienąkart, miško sargui išėjus į girią, karalaitė ėmė prašyti motinos, kad parodytų jai plunksnas: sakėsi labai pasiilgus ir norinti jas pamatyti. Senutė pagalvojo sau: „Dabar jau turi sūnų, gal niekur nebeskris",— ir padavė plunksnas. Karalaitė, paėmus plunksnas į rankas, tuoj pavirto gulbe, pakilo aukštyn ir nuskrido į savo tėvo karalystę.

Miško sargas, sugrįžęs namo, nieko neberado: nei pačios, nei dvaro, nei sodų su ja viskas prapuolė. Tada jis pasiėmė su savim sūnų ir išėjo pačios ieškoti. Ėjo ėjo ir užėjo pamiškėj dvėselieną, kurią buvo apstoję liūtas, kurtas, gripas ir skruzdėlė. Visi keturi niekaip negali tarpusavy šitos dvėselienos pasidalyti. Kai tik pamatė ateinant miško sargą, tuoj visi ėmė prašyti, kad tas jiems padalytų. Miško sargas paskyrė: skruzdėlei — smegenis, kurtui — jeknas ir plaučius, liūtui — priekį, o gripui — užpakalį. Žvėrys tokiu padalijimu labai džiaugės ir prižadėjo žmogui pagelbėti, jei kada prireiks.

Tada miško sargas pasisakė einąs ieškoti savo pačios. Gripas jam pasakė, kad jo pati esanti labai toli, už daugelio žemių ir marių, ir gyvenanti po stiklo kalnu.

Tuojau liūtas liepė miško sargui sėsti ant savo nugaros, skruzdėlė įsikibo jam į gaurus, ir visi leidos kelionėn. Kai priėjo marias, tai gripas paėmė visus ant savo pečių ir skrisdamas nešė.

Taip jie perkeliavo vieną karalystę ir ėmė klausinėti apie stiklinį kalną, bet tenai dar niekas apie tokį kalną nebuvo girdėjęs. Antroje karalystėje pasakė, kad girdėję apie tokį kalną, bet nežiną, kur jis yra. Trečioje karalystėje pasakė žiną stiklinį kalną, bet jis esąs taip toli, kad nei jie, nei jų vaikai ten nenueisią.

Miško sargas su žvėrimis ilgai dar keliavo, ir žvėrys pasimainydami vis jį nešė. Pagaliau priėjo ir tą kalną, bet jis buvo labai slidus, ant jo niekas negalėjo užlipti. Tada skruzdėlė, aplink apibėgus, rado mažutę skylelytę ir įlindo į vidų pažiūrėti, ar yra ten miško sargo pati. įlindus pamatė prie vartų gulint šunį su devyniom galvom, bet šuo jos nepastebėjo. Skruzdėlė įbėgo vidun į dvarą, viską apžiūrėjo ir sugrįžus kitiems pasakė. Tada gripas savo geležiniu snapu prakirto stikliniam kaine didesnę skylę, o liūtas su nagais taip ją išdraskė, kad visi sulindo. Žvėrys tuoj šoko ant devyngalvio šuns: gripas visų pirma iškapojo jam akis, o liūtas su kurtu jį suplėšė.

Dabar suėjo visi į dvarą. Miško sargas pasiuntė skruzdėlę, kad pavadintų jo pačią. Skruzdėlė įlindus rado karaliaus šeimyną valgant pietus, užlipo karalaitei ant kojos ir įkando. Karalaitė išbėgo laukan ir čia pamatė savo vyrą su sūnum. Labai nustebusi, ėmė klausinėti, kaip jie čia atkeliavo ir kaip devyngalvis jų nesudraskė. Miško sargas ją nuvedė prie vartų ir parodė tą devyngalvį suplėšytą.

Karalaitė sugrįžo į vidų ir sako savo tėvui:

—      Jei mano vyras ateitų, ką mes jam darytume?

Atsakė karalius:

—      Jeigu jis būtų toks stiprus, kad galėtų čia ateiti, mes jį labai meiliai priimtume. Bet jis čia negalės ateiti: devyngalvis jį tuoj suplėšytų.

Bet duktė, vis norėdama tėvą ištirti, palūkėjus vėl klausia:

—      Iš tiesų, tėve, kaip jį reiktų nužudyti?

Karalius vėl atsakė:

— Kam gi žudyti? Kad ateitų, tai linksmintumės, ir tu liktum jo pati. Kad tik mums užmušti kaip nors devyngalvis šuo, kuris mus prislėgė su stikliniu kalnu ir pavertė tave ir tavo seseris gulbėmis.

Tada karalaitė atidarė duris ir įleido savo vyrą su sūnum. Kokia buvo visų linksmybė, kai sužinojo, kad devyngalvis nebegyvas. Tuoj iškėlė didelę puotą ir linksminos kelias dienas. Po to miško sargas apsigyveno pas savo uošvį ir liko karalium.

979 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU