Karaliūnas ir varinis vilkas

Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų. Kartą tas jo sūnus išėjo į sodą pasivaikščioti, tuo metu atlėkė paukštis gripas, pagriebė ir nunešė į salą vidury marių.

—      Čia būsi trejus metus,— pasakė gripas.— o kai sueis treji metai, aš tave vėl parnešiu į tėvo karalystę.

Vaikščioja karaliūnas po salą, užėjo tokią trobelę, o trobelėje rado senutę. Ji klausia:

—      Iš kur tu čia atsiradai, berneli?

—      Aš esu karaliaus sūnus, mane toks paukštis čia atnešė, žadėjo po trejų metų vėl parnešti į tėvo karalystę.

Senutė sako:

—      Tai gerai, galėsi pas mane tuos trejus metus būti.

Ir apsigyveno karaliūnas pas senutę — padėdavo jai trobelę aptvarkyti, visus sunkesnius darbus nudirbti.

Kai praėjo treji metai, jis sako:

—      Jau aš eisiu laukti to paukščio.

Senutė jam davė tokį krepšelį.

—      Tu man gerai tarnavai, tai imk šitą krepšelį. Tik nežiūrėk į vidų, kol namo pareisi, nes turėsi bėdą.

Bet jam rūpi pažiūrėti, kas gi tame krepšyje yra. Vos tik jį atrišo, tuoj iššoko trys arkliai: vienas sidabro, antras aukso, trečias deimanto. Laksto aplinkui, o atgal į krepšį neina.

„Kas dabar bus? — galvoja karaliūnas.— Atlėks tas paukštis, o arklius aš turėsiu palikti."

Taip jam besigraužiant, atbėga varinis vilkas ir sako:

—      Ką tu man duosi? Pasirašyk savo krauju, kad nevesi, kol gyvas, tai

aš tau arklius suvarysiu atgal į krepšį.

Karaliūnui taip patiko arkliai, jog jis, daug negalvojęs, įsipjovė pirštą ir pasirašė. Tada varinis vilkas paėmė krepšelį ir lengvai suvarė į jį arklius.

Netrukus atskrido gripas, pastvėrė karaliūną ir per marias parnešė į tėvo karalystę. Visame dvare kilo didelis džiaugsmas, nes jau niekas nebesitikėjo karaliaus sūnaus gyvo pamatyti.

Po kiek laiko karalius sako:

—      Jau laikas tau vesti, sūnau.

—      Negaliu aš vesti,— atsakė karaliūnas: — pasirašiau tokiam variniam vilkui nevesti, kol gyvas.

—      Tai nieko,— nuramino karalius,— pastatysim sargybą per dvylika mylių — vilką užmuš.

—      Na, gerai.

Tuoj aprinko jam į pačias karalaitę, ir jau bus vestuvės. Pastatė sargus per dvylika mylių aplink visą dvarą, kad neprileistų artyn vilko. Bet varinis vilkas kaip ėjo, taip ir praėjo pro visus sargus: nei iš šaudyklių galėjo nušauti, nei ietimis subadyti.

Mato karaliūnas, kad vilkas jau netoli, kad bus blogai. Nieko nebelaukęs, šoko ant arklio ir leidosi bėgti.

Visą dieną jojęs, prijojo tokią trobelę, o joje rado senutę.

—      Kur joji? — klausiai senutė.

—      Bėgu nuo varinio vilko.

—      Tai gali čia nakvoti: aš turiu tokią kalaitę, ji suuodžia vilką už devynių mylių. Kai sulos kalaitė, galėsi toliau joti.

Ar jis ten migo, ar nemigo — sulojo kalaitė. Žadina jį senutė:

—      Kelkis, vilkas atsiveja, jau jisai už devynių mylių.

Karaliūnas vėl jojo visą dieną, prijojo kitą trobelę ir rado senutę.

—      Kur joji? — klausia senutė.

—      Bėgu nuo varinio vilko.

—      Tai nakvok čia: aš turiu kalaitę, ji suuodžia vilką už šešių mylių. Kai kalaitė sulos, galėsi toliau joti.

Dar jis nespėjo nė akių sudėti — ėmė loti kalaitė. Senutė sako:

—      Jau vilkas už šešių mylių, kelkis ir jok.

Vėl visą dieną jojo ir prijojo trečią trobelę, o ten rado senutę.

—      Kur joji?

—      Bėgu nuo varinio vilko.

—      Tai gali čia nakvoti: aš turiu kalaitę, ji suuodžia vilką už trijų mylių. Kai kalaitė sulos, galėsi toliau joti.

Gal jis tą naktį miegojo, gal nemiegojo — ėmė loti kalaitė. Senutė žadina:

—      Kelkis ir jok, vilkas jau už trijų mylių.

Davė jam senutė du kamuoliukus ir sako:

—      Netrukus prijosi tokį tiltą. Kai tik užjosi ant tilto, negalėsi tverti miegu.

Tavo arklys užmigs, tai tu jį palik, o pats stenkis pereiti į kitą pusę. Perėjęs tiltą, mesk žemėn tuos kamuoliukus.

Paėmė karaliūnas kamuoliukus ir išjojo. Kai tik prijojo tiltą, taip jį apmarino miegas, kad negali tverti. Arklys ant tilto tuoj užmigo, o jis pats vargais negalais perėjo į kitą pusę. Kaip metė žemėn kamuoliukus, iš jų iššoko du balti kurtai. Eina karaliūnas toliau pėsčias, o kurtai iš paskos seka.

Ėjo ėjo, priėjo tokią trobelę. Toje trobelėje gyveno pikta laumė ragana, varinio vilko sesuo. Vos tik karaliūnas su kurtais įėjo, ragana ėmė aimanuoti:

—      Oi, kaip aš sergu! Ar negalėtum, berneli, man padėti? Čia netoliese yra malūnas su devyniom durim, ten prikepta baltų pyragų. Kad tu nueitum į malūną ir parneštum man pyragų, tai aš pasveikčiau.

Pagailo karaliūnui senės, ir jis nuėjo į malūną, o kurtai iš paskos nusekė. Radęs pyragų, paėmė ir nešasi. Bet kai tik išėjo iš malūno, visos durys taukšt užsidarė ir užsirakino devyniomis spynomis, o kurtai viduje pasiliko.

Mato karaliūnas, kad čia jau negerai, mėgina duris išlaužti, bet nepajėgia, tik girdi, kaip kurtai iš vidaus jas graužia. Tuo metu atlekia baltas karvelis, duoda jam tokią dūdelę ir sako:

—      Kai pareisi, rasi jau vilką laukiant. Jis norės tave suėsti, bet tu prašyk, kad pirmiau dar leistų nusimaudyti. Kai įlįsi į vandenį, tai greit neišlipk, o kai jau išlipsi, tai dar prašyk padūduoti. Prie kūdros stovi liepa, tu įlipk į tą liepą ir dūduok.

Pareina jis į trobelę, jau vilkas laukia.

—      Na, dabar tu mano,— sako vilkas,— aš tave suėsiu.

—      Gerai, aš tavo, bet pirmiau leisk man šioje kūdroje nusimaudyti, tai bus gardesnė mėsa.

—      Gali maudytis.

Karaliūnas įlindo į vandenį ir pliuškenasi, o kurtai jau baigia malūno duris graužti.

—      Na, gana tau praustis,— liepia vilkas,— lįsk laukan!

Išlipo karaliūnas iš kūdros ir prašo:

—      Leisk man dar įlipti į liepą ir padūduoti.

Vilkas pagalvojo, kad tas niekur nepabėgs, ir leido.

Įlipo karaliūnas į liepą ir ėmė dūduoti. Uždūdavo vienąsyk — išgirdo kurtai ir dar smarkiau ėmė duris graužti. Uždūdavo antrąsyk — kurtai visai duris pragraužė ir išbėgo iš malūno. O vilkas jau nekantrauja, žiūri aukštyn į karaliūną ir liepia lipti žemėn. Bet tas uždūdavo trečią syk — parlėkė kurtai, puolė iš nežinių vilką ir perpus perplėšė.

Dabar karaliūnas nuėjo į trobelę pas raganą, įskėlė trinką, užspraudė raganos plaukus, ir tol kurtai ją draskė, kol visai sudraskė.

Karaliūnas su kurtais sugrįžo ant tilto, rado savo arklį ir laimingai parjojo į tėvo dvarą.

1388 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 25 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU