Kareivis, aukso paukštė ir marių mergelė

Vieno karaliaus sūnus užsimanė vesti. Važinėjo po visas žemes, bet niekur nerado sau gražios merginos. Sykį užėjo į smuklę ir įsižiūrėjo smuklininko augintinę. Karaliūnui ji labai patiko, o ta nė žiūrėt į jį nenori. Mato karaliūnas, kad su juo nešneka, siunčia savo generolus, ar tie jos neprikalbės už jo tekėti. Bet mergina sako:

—      Karaliūnas turi sau iš karališkos giminės, o mane jis tik išjuoks ir pames, aš neturėsiu kur pasidėti.

Dabar galvoja karaliūnas, ką čia daryti. Vaikščioja po savo rūmus ir šneka

sau:

—      Kažin ką duočiau, kad ją gaučiau.

O po rūmų langais eina sargybą kareivis ir vienas sau kalba:

—      Karaliūnas jos negauna už pačią, o kad aš būčiau turtingesnis, tai gaučiau.

Išgirdo karaliūnas tokią kareivio kalbą, pasišaukė jį ir klausia:

—      Ar tu galėtum ją paimti už pačią?

—      Kad tik turėčiau pinigų, paimčiau.

Karaliūnas nusivedė tą kareivį ir parodė jam krūvas pinigų.

—      Semkis, kiek nori, bet žiūrėk, kad tu ją gautum už pačią, o jei negausi, tai galvą tau nukirsiu. Aš tave paleidžiu trims mėnesiams.

Kareivis prisisėmė aukso pilną kuprinę, pilnas kišenes prisipylė — ir išėjo. Nuėjo tiesiog į tą smuklę. Smuklininkas sako:

—      Ko tu čia atėjai? Pas mane ateina tik karaliai, generolai ir dideli ponai, o tau aš neturiu ką duoti.

Kareivis sako:

—      Atnešk man čia visko gerti ir valgyti!

—      O kuo tu užmokėsi?

Kareivis tuoj pasisėmė iš kišenės vieną saują auksinių pinigų? kitą saują, papylė ant stalo. Smuklininkas pamatė tokią daugybę pinigų, tuoj prinešė visko gerti ir valgyti. Kareivis sau geria, valgo ir vis galvoja, kaip čia su ta mergina pašnekėti. Šaukiasi ją prie savo stalo:

—      Eik šen pas mane, nors po stiklą vyno išgersim.

Mergina atėjo ir atsisėdo. Jie ten išgėrė, pradėjo šnekėtis. Kai daugiau įsišneko, kareivis klausia:

—      Rasi, tu eitum už manęs?

—      Eičiau, kad tik mane smuklininkas leistų — jis man kaip ir tėvas, aš čia gyvenu jau dvidešimt metų.

Kitą rytą mergina sako smuklininkui:

—      Aš norėčiau eiti už šito kareivio.

—      Kodėl tu nėjai už karaliūno, o dabar nori tekėti už tokio kareivio?

—      Karaliūnas gali sau imti iš karališkos giminės. Jis mane tik apjuoktų, o kur aš paskui pasidėčiau?

—      Na, kad taip nori, gali tekėti.

Ir tuoj vedė kareivis tą merginą. Po vestuvių jis tarnauja smuklininkui: malkas kerta, vandenį neša, arklius šeria. Bet jau praėjo trys mėnesiai, ir sako jis pačiai:

—      Aš dar neatitarnavau karaliui, turiu eiti baigt tarnauti.

—      Kad tu eisi, tai ir aš neliksiu,— sako pati.

Atėjo jis vėl ant senos duonos. Klausia karaliūnas:

—      Na ką, ar vedei tą merginą?

—      Vedžiau.

Dabar karaliūnui tos merginos pagailo, tariasi su generolais, kaip kareivį pražudyti. Vienas generolas sako:

—      Tokioj ir tokioj karalystėj turi karaliaus vežėjas aukso paukštės plunksną: kabo ji ant sienos ir šviečia kaip saulė, niekad žiburio naktį nereikia. Tegu jis eina parnešti tos plunksnos, o kad neparneš, liepsi jam galvą nukirsti.

Pašaukė karaliūnas tą kareivį ir liepia jam parnešti tokią plunksną.

—      O jei neparneši,— sako,— tau galvą nukirsiu.

Parėjo kareivis pas savo pačią ir verkia, užsikniaubęs ant stalo, o pati klausia:

—      Ko tu verki?

—      Kaip aš neverksiu: karaliūnas liepė eiti į tokią ir tokią karalystę, parnešti iš karaliaus vežėjo šviečiančią plunksną, o jei neparnešiu, tai man galvą kirs.

—      Tylėk, neverk, eisim rytoj pas smuklininką, gal jis kokį patarimą duos.

Rytą eina abudu pas smuklininką. Nusisakė jam savo bėdą, prašo padėti.

— Matai, o kodėl nėjai už karaliūno? Dabar jis tavo vyrui jau mirtį rengia. Na, bet dar pažiūrėsim, kur yra ta plunksna.

Tuoj atsivertė knygas, skaitė skaitė ir rado, kurioj karalystėj yra tokia plunksna. Sako tam kareiviui:

—      Aš tau duosiu eržilą ir tokį apsiaustuką. Kai užsėsi ant eržilo, jis tave nuneš, kur ta plunksna. Bet kai nujosi, eržilą pririšk prie tvoros nuošaly, o pats apsivilk tuo apsiaustu, tai tavęs niekas nematys. Vakare eis vežėjas į tvartą, ir tu paskui įeik, o kai jis užmigs, nusikabink tą plunksną, tyliai išeik, sėsk ant eržilo, ir jis parneš namo.

Apsivilko kareivis tuo apsiaustuku, sėdo ant eržilo, ir tas bematant nunešė į tą karalystę. Eržilą pririšo prie sodo tvoros, o pats nuėjo prie tvarto ir laukia vežėjo.

Atėjo vežėjas į tvartą, o jis — iš paskos, nes jo niekas nemato. Kai tik vežėjas užmigo, jis nusikabino plunksną, išėjęs sėdo ant eržilo, ir tas bematant parnešė jį namo. Atidavė plunksną karaliūnui, o tas sako:

—      Matai, kai paketinau galvą kirsti, kaipmat parnešei.

Po kelių dienų suėjo vėl generolai ir šneka:

—      Kad jis parnešė plunksną, tegu eina ir tos paukštės parnešti.

Pašaukė kareivį karaliūnas ir sako:

—      Parnešei plunksną, eik parnešk ir tą paukštę, o kad neparneši, tai tau galvą nukirsiu.

Kareivis parėjo pas savo pačią, verkdamas išsipasakojo, ką jam karaliūnas prisakė.

—      Neverk, eisim vėl pas smuklininką.

Atėjo pas smuklininką, tas klausia:

—      Ar jau vėl kokia bėda?

—      Karaliūnas prisakė parnešti paukštę, kurios ta plunksna.

—      Matai, nėjai už karaliūno, o dabar kokia bėda! Tą paukštę apie pietus išleidžia pro langą į sodą palakstyti. Aš tau duosiu,— sako smuklininkas kareiviui,— tokią pintinėlę su uogom. Nusinešk tas uogas į sodą, o kai išleis tą paukštę, ji tuoj suuos uogas ir atlėks jų lesti, tada tu ją pagriebsi.

Davė jam tą apsiaustuką ir pintinėlę su uogom. Jis sėdo ant eržilo, tas bematant jį nunešė į karalystę, kur ta paukštė. Nuėjo ten į sodą ir laukia, kada paukštę išleis. Išlėkė paukštė pro langą, o jis stovi su pintinėle. Paukštei pakvipo uogos, ji lakstė lakstė, atlėkė ir lesa. Kai tik ėmė lesti, kareivis kapt ir pagavo, tuoj po apsiaustuku, sėdo ant eržilo, parnešė namo ir atidavė karaliūnui.

—      Na, matai, kai paketinau galvą kirsti, tuoj parnešei.

Bet toji paukštė nieko nelesa ir negieda. Sako karaliūnas savo generolui:

—      Kas čia bus: ji nustips nelesus.

—      Kaip ji les ar giedos, kad neturi narvo; jei turėtų narvą, tai lestų ir giedotų.

Pašaukė karaliūnas tą kareivį ir sako:

—      Eik parnešk tos paukštės narvą, o kad neparneši, aš tau galvą nukirsiu.

Verkia kareivis, parėjęs pas savo pačią, o pati sako:

—      Neverk, eisim rytoj pas smuklininką, gal jis vėl duos kokį patarimą.

Nuėjo pas smuklininką, vėl prašo gelbėti. Tas sako kareiviui:

—      Apsivilk apsiaustuku ir sėsk ant eržilo. Kai nujosi, saugok, kada išeis karalienė žiūrėti, ar neatlekia paukštė, o kai ji eis į tą kambarį, kur narvas, tu irgi eik, atsisėsk ir lauk nakties. Kada karalienė užmigs, tu pasiimk narvą, tyliai išeik, kad kas nepagautų, sėsk ir jok.

Kareivis užsėdo ant eržilo, bematant nujojo į tą karalystę. Stovi ten, apsiaustuku apsivilkęs, ir laukia. Išėjo karalienė, dairosi, ar neatlekia iš kur toji paukštė, bet paukštės nematyti. Eina atgal į kambarius, ir jis paskui seka. O kai karalienė vakare užmigo, jis narvą pamažu nusikabino, išsinešė, sėdo ant eržilo ir tuoj atsidūrė namie. Nunešė narvą karaliūnui, įleido į jį paukštę, ta ėmė tuoj lesti ir giedoti.

Dabar jau viskas gerai, jau tam kareiviui ramu. Bet netrukus karaliūnas suėjo su generolais ir vėl tariasi, kaip jam galą padaryti. Vienas generolas sako:

—      Tokioj ir tokioj karalystėj yra sala, toje saloje ištaisytas puikus dvaras ir gyvena ten mergina, gražiausia visam pasauly. Tegu jis ją parneša, o jei neparneš, tai jam galvą nukirsime.

Pašaukė karaliūnas kareivį ir liepia jam parnešti tą marių mergelę.

—      Jei neparneši,— sako,— liepsiu tau galvą nukirsti.

Parėjo jis pas savo pačią ir verkia:

—      Liepė parnešti mergaitę iš marių, o jei neparnešiu, man galvą nukirs.

—      Neverk, eisim pas smuklininką, gal jis vėl tau padės.

Nuėjo pas smuklininką, vėl prašo gelbėti. Smuklininkas sako kareiviui:

—      Te tau šitą diržą. Jei tik užmesi ant jos tą diržą ir tuoj sėsi ant arklio, tai parneši ją namo. Bet dar imkis pintinę obuolių ir nujojęs atsisėsk prie dvaro rūmų. Kai marių mergelė išeis, jai labai pakvips obuoliai, ir ji atsiųs tarnaitę pirkti, bet tu jai neparduok, sakyk: „Tegul ateina pati panaitė, tai aš jai parduosiu".

Paėmė kareivis pintinę obuolių ir tą diržą, sėdo ant eržilo ir nujojo tiesiai per marias į dvarą. Eržilą pririšo, o pats atsisėdo sode prie rūmų ir sėdi. Išėjo marių mergelė pasivaikščioti, jai labai pakvipo obuoliai. Žiūri, kad sėdi vienas nepažįstamas žmogus su pintine obuolių. Sako ji tarnaitei:

—      Eik nupirksi obuolių.

Toji atėjus prašo:

—      Parduok man obuolių.

—      Aš tau neparduosiu, tegul ateina pati panaitė.

Marių mergelei obuoliai taip pakvipo, kad ji negali tverti: eina pati pirkti. Kai tik ji pasilenkus ėmė obuolius, kareivis ją tuoj diržu apjuosė, užsimetė ant eržilo ir parnešė namo pas karaliūną. Karaliūnas džiaugiasi, kad mergaitė labai graži, bet ji vis liūdna, nieko nevalgo.

— Kaip aš būsiu linksma,— sako,— kad čia maisto neturiu: mano karvė su dvylika veršių liko mariose.

Karaliūnas, tai išgirdęs, tuojau pašaukė kareivį ir sako:

— Yra mariose karvė su dvylika veršių, tai tu man ją parvaryk, o jei neparvarysi, aš tau galvą nukirsiu.

Vėl eina jis su pačia pas smuklininką. Dabar sako smuklininkas:

— Šitas darbas bus sunkiausias, bet vis gal padarysim. Aš tau duosiu bulių, o tu sėsk ant eržilo ir jok, tai tas bulius bėgs su tavim. Kai nujosi į pamarį, bulius pradės baubti, o tu klausyk, kur mariose baubia. Išgirdęs netoli baubiant, jok kuo greičiausiai namo, o tą bulių palik: jis vienas pareis.

Nujojo kareivis į pamarį. Bulius tuoj ėmė baubti, žemes kasti, ir mariose ėmė baubti. Kai nuklausė, kad jau ne per toli baubia, apsuko jis eržilą ir namo parjojo, o bulius ir toji karvė su dvylika veršių iki pat karaliaus dvaro atsivijo.

Pamatė mergaitė, kad jau karvė parbėgo, išėjus sako:

— Muže mano, muže.

Karvė tuoj sustojo ir laižo rankas, o veršiai sugulė. Mergaitė jau linksma, dainuoja.

Prie karaliaus dvaro buvo didelis ežeras, tai įleido į jį karvę su veršiais. O karaliūnas vedė marių mergelę ir po tėvo galvos liko tos žemės karalium.

Kareivis atitarnavo, ir jį visai paleido. Abu su pačia nuėjo pas smuklininką ir ten laimingai sau gyveno.

2313 žodžiai (Skaitysite 13 min.)
  10 - 16 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU