Kareivis velnių karčemoj

Vienas kareivis tarnavo karaliui apie dvidešimt penkerius metus; pabaigęs tarnystę — neturi nė kiek pinigų kelionei. Sudėjo jam draugai tris auksinus, ir eina jis savo keliais. Beeidamas sugalvojo: „turiu tris auksinus — kas iš to; geriau būtų, kad gaučiau kokį arklį nusipirkti, tai pailsėjęs pajojėčiau ir namo parsivesčiau". Užėjo pas vieną žmogų ir klausia:

—      Ar neturit arklio parduoti?

—      Turiu,— sako tas,— tik kad tu būtum kiek anksčiau atėjęs — jau labai senas buvo, tai liepiau į girią išvesti ant savo duonos. Vaikai, eikit ir parveskit jam arklį, tegu joja sau.

Tuojau nuėję parvedė; jis atidavė už tą kuiną tris auksinus ir iškeliavo toliau. Jojo jojo, prijojo karčemą, įėjo į vidų — niekur nieko nėra, nė gyvos dvasios! Nuvedė arklį į tvartą, pastatė, žiūri — geldoj pripilta avižų. Grįžo atgal į karčemą — ant stalo pridėta jam gerti ir valgyti. Pasistiprino ir vaikščioja sau. Atėjo vakaras — jis toj karčemoj ir nakvoja. Kai tik gerai sutemo, klauso — atitrinksi, atvažiuoja su viesulu, su riksmais; sustojo ties karčema, įėjo į vidų daugybė visokių ponų, ir vienas tarp jų toks kreivas su šleivom kojom. Kreivys, tuojau priėjęs prie kareivio, sako:

—      O tu ko čionai? Kad man tuojau iš čia pranyktum!

—      Kai ateis man laikas,— sako kareivis,— aš pats išjosiu ir nevarytas.

Nebijo jis jų, o tie groja ir šokdina tokią juodą merginą. Šoko iki gaidystės;

gaidys užgiedojo — visi prapuolė, o tas kareivis po visų muzikų sau lengvai užmigo. Kada pabudo, žiūri — stovi pas jį mergina, visa juoda, tik kojos baltos. Sako jam:

—      Na, šiąnakt išlaikei, o jeigu dar dvi naktis išlaikysi, tai aš būsiu laiminga ir tu, o jei pabėgsi, tai prapulsim abudu.

Ir ta mergina akies mirksniu išnyko. Jis žiūri — ant stalo pridėta valgio, gėrimo. Pasisotinęs nuėjo į tvartą — arkliui pripilta avižų, ėda tas su kupinu snukiu, o jis sau vaikštinėja ir laukia vakaro. Jau vėl pradėjo temti; klauso — vėl su viesulais atvažiuoja, atsitranko. Atėjo tas šlubis ir sako:

—      Na, ar tu dar čionai? Aš tau sakiau vakar, kad pranyktum iš čia!

—      Kai man bus laikas,—sako kareivis,—aš pats nevarytas išeisiu. Nelabieji, pasitrankę iki gaidžių, vėl pragaišo, o kareivis nuilsęs užmigo.

Pabudęs iš miego, žiūri, kad vėl stovi mergina prieš jį, tik jau iki pusės balta.

—      Dabar jau išlaikei dvi naktis,— sako ji. — Kad išlaikysi trečią naktį, tai abudu būsim laimingi, bet šiąnakt labai tave baidys — tik tu nesibaugink!

Žiūri kareivis — ant stalo vėl jam visokių valgymų ir gėrimų. Pasistiprinęs išėjo į kaimą ir nusipirko vištą. Sugrįžęs į tą karčemą, išlaukė vėl visą dieną. Kai tik vakaras sutemo, jau vėl atvažiuoja tie velniai. Priėjo šlubis prie kareivio ir sako:

—      Dar tu vis čionai? Ar aš tau vakar nesakiau, kad tavęs čia nebūtų?!

—      Kai man bus laikas, aš ir pats išeisiu.

—      Bet aš tau dar kartą sakau, kad išeitum, nes bus negerai.

—      Na, tai galėsiu eiti, tik duok man dar vištą nusipešti ir išsikepti.

—      Gali sau keptis.

Kareivis ėmė pešti vištą iš lengvo, neskubėdamas, o tas velnias ragina:

—      Pešk greičiau!

—      Aš negaliu greičiau; jei nori, tu man padėk. Velnias ėmė pešti su visa mėsa, o kareivis sako:

—      Kam tu peši su mėsa?

—      Ką aš darysiu, kad mano pirštai per ilgi?

—      Tai duok šen,— sako kareivis,— aš tau nupjausiu pirštų galus, ir bus tokie, kaip mano.

—      Nagi, pjauk!

—      Aš negaliu taip pjauti; įkišk pirštus per sieną, tai tau bus ne taip baisu. Tuojau suieškojo grąžtą ir kylį, išgręžė skylę sienoje. Velnias per sieną įkišo

pirštus, kareivis kaip ėmė kylį varyti, tai to velnio tik smala pasiliejo, o mergina dabar jau visa balta pasidarė. Parkeliavo kareivis į savo tėviškę, vedė tą merginą ir po tėvo galvos liko ūkininku.