Katė, vėtyklė ir karnų pundelis

Buvo vienas pavargėlis žmogus, turėjo tris sūnus. Mirdamas vienam jis paliko katę, kitam — vėtyklę, trečiam — karnų pundelį.

Vyriausias sūnus pasiėmė katę į krepšį ir eina sau. Užėjo į tokį dvarą, kur žmonės negalėjo miegoti per peles ir žiurkes. Jis pasiprašė naktigulto, o tie žmonės sako:

— Mes gana leistume tave nakvoti, bet kad, matai, ir patys turime kitur nakvynės ieškotis.

— Na, tai jūs nebijokit nieko,— sako tas,— aš galėsiu čia nakvoti. Žmogus atsigulė minkštai į patalus, katę paleidęs iš krepšio, ir laukia,

kas gi čia bus. Kai tik saulė nusileido, žiurkės ir pelės kad pradės iš olų lįsti, kad pradės rinktis ir telktis — net baisu žiūrėti! Dabar kataitei gyvas balius! Kaip ėmė gaudyt, kaip pradėjo pjauti... Ką ėdė — suėdė, o kitas papjovus sukrovė į didelę krūvą; kurios dar liko gyvos, tos iš išgąsčio smuko ir į laukus išbėgiojo.

Rytą parvažiavo tie žmonės — manė, keleivio tik kaulelius berasią; ateina pažiūrėti. O jis, katę į krepšį įsidėjęs, sėdi sau ramiai — tik žiurkių ir pelių krūva prikrauta sulig pačių lubų! Klausia dabar tie žmonės:

— Kaip tu čia jas taip išpjovei? O jis sako:

— Aš turiu tokį gyvulėlį. Tie žmonės prašyt:

— Parodyk, kas per gyvulėlis.

Jis paleido iš krepšio katę, o žmonės klausia:

— Ko tu nori už ją?

— Aukso statinaitės.

Žmonės davė jam, ko prašė, ir nugabeno tenai, kur jis gyveno.

Taip vyresnysis brolis pralobo.

Eis dabar antras brolis į pasaulį su vėtykle. Beeidamas bekeliaudamas atėjo į tokią vietą, kur žmonės renka grūdus po vieną iš pelų arba pusto iš saujos. Sako jiems:

— Ką man duosite, bematant aš vienas išvalysiu visus javus.

Jis ėmęs duris uždarinėjo, sau vienas su vėtykle javus išvėtė, pelus atskyrė, grūdus sušlavė į krūvą, pašaukė žmones:

— Eikite grūdų atsiimt!

Tie klausia:

— Kaipgi tu taip greit išvalei?

Šis sako:

— Aš turiu tokį padarėlį.

— Tai parodyk!

Jis parodė vėtyklę, o žmonės prašo:

— Parduok ją mums!

— Galite pirkti. Duokite už ją dvi statinaites aukso.

Žmonės davė jam, ko norėjo, ir pristatė tenai, iš kur jis buvo.

Dabar jau pralobo abudu broliai, o trečiasis nieko neturi. Eisiąs ir jisai į pasaulį su karnų pundeliu.

Išėjo. Nuėjo į girią, prisirišo karnas prie medžio ir veja virvę. Kur buvęs, kur nebuvęs, atbėga velniukas.

— Ką gi tu čia veiki? — klausia.

— Virvę veju ir eisiu į pragarą, visus velnius iškarsiu.

Velniukas ėmė prašyti:

— Susimildamas, tik nevyk ir nekark! Aš tau duosiu, ko tik nori.

— Na, kad taip,— sako žmogus,— tai duosi man šitą kepurę pilną aukso pinigų, tada aš jūsų nekarsiu.

Velnias pradžiugo:

— Jau tik duosiu, duosiu,— ir nukūrė pinigų atnešti.

Dabar žmogus išpjovė kepurės dugną, iškasė viršun smailą duobę ir uždėjo ant duobės tą kepurę. Velnias atnešė maišą aukso, įpylė į kepurę — nė nematyt! Nuėjo, atnešė daugiau, įpylė — vis dar nematyt! Tai vėl nuėjo, sugramštė iš visur paskutinius pinigus, atnešė ir pripylė pilną kepurę.

Gaila dabar velniams pinigų. Siunčia Liucipierius vieną velnią pas žmogų, gal tuos pinigus kaip nors atgaus. Velniukas atbėgo ir vadina žmogų imtis. Šis sako:

— Ką tu, bjaurybe, eisi su manim imtis. Dar aš turiu senį prosenį, apžėlusį apsamanojusį, eik tu pirma su juo persiimt!

O tenai netoli laužyne baisaus meškino gulėta. Velnias nubėgęs užkabino jį: tas meškinas kad šoks iš migio, kad pagaus velniuką trainiot! Sumalė jam ir kaulus, pusgyvis namo parsivilko. Paršleivojęs skundžiasi:

— Ką tu čia jį priveiksi! Bandžiau su jo proseniu imtis, tai mane visą sulamdė!

Antrą dieną siunčia Liucipierius antrą velniuką. Tas atidūlino ir vadina žmogų lenktynių eiti.

Žmogus sako:

— Tu nusmurgėli, ar tu užsimanei su manim lenktynių eiti? Aš turiu trijų dienų vaiką — eik tu pirma su juo lenktynių!

— O kur jis?

— Gi antai pakalnėj guli.

— O kuo jis vardu?

— Marčiukas.

O tenai pakalnėj zuikio gulėta. Velnias nukuduliavo pas jį, o zuikis, pamatęs velnią, pasibaidė — ir liuoksėti

Velnias šaukia:

— Palauk gi, Marčiuk, susilyginsim!

Bet kur tau zuikis lauks — nukūrė į girią.

Žmogus dabar suriko:

— Ką tu su manim eisi lenktynių, kad tu mažo vaiko nepralenki!

Velnias pardūlino namo ir pasakoja:

— Ką tu čia jį pralenksi! Su jo sūnum buvau bandęs lenktynių eiti, tai kur kas mane paliko!

Trečią dieną siunčia kitą velnią, kad vadintų žmogų nešti kumelę apie ežerą. Velnias atėjo ir sako:

— Eime nešti kumelę apie ežerą.

— Eime!

Velnias, pagriebęs kumelę, nusinešė prie ežero ir išsižiojęs timpino aplinkui tris sykius. O žmogus sako:

— Bepigu tau, užsidėjus ant pečių, nešti. O aš, įsisprendęs į tarpkojį, apnešiu šešis sykius.

Žmogus užsisėdo ant kumelės ir apjojo apie ežerą šešis sykius. Velnias nusiminė. Pardūlina namo ir sako:

— Ką tu jam padarysi? Aš apnešiau tris sykius, ant sprando užsidėjęs, o jis — šešis sykius, į tarpkojį įsisprendęs!

Ką dabar veikti? Rytojaus dieną siunčia Liucipierius pas žmogų dar vieną velnią su savo lazda.

Velnias atbėgęs sako:

— Katras aukščiau išmesim lazdą?

Velnias išmetė tą velnišką lazdą iki debesų; kaip puolė, į žemę įstrigo, kad žmogus ir pajudinti nebūtų galėjęs. Ištraukė velnias lazdą iš žemės ir atnešęs pastatė ties žmogum. Tas dabar žiūri ilgą valandą aukštyn, o buvo apsiniaukę. Velnias klausia:

— Ko tu taip žiūri?

O žmogus sako:

— Debesyse yra mano brolis kalvis, jis dabar pristigo geležies. Kad aš

jam mesčiau ir įmesčiau šitą geležinę lazdą tiesiog į kalvę, tai jis turėtų geležies nors kirviams.

Velnias, tai išgirdęs, tik strakt! — kaip stvers savo lazdą ir kurte nukūrė. O bėgdamas šneka:

— Mūsų pinigų pas tave tiek liko, o tu dar nori ir mūsų lazdą prapuldyti. Mes kur eidami paskui jau neturėtume nė kuo pasiramsčiuoti! Taip pralobo ir trečiasis brolis — jam atliko visi tie velnių pinigai.

1202 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 18 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU