Kaulinis senis ant geležinio kalno

Vieną kartą žvirblis su pele sušnekėjo sėti du miežio grudus: žvirblis buvo akėtojas, pelė — artojas. Kai pasėjo, užaugo dvi varpos. Žvirblis su pele jas nuėmė ir iškūlė, grūdus lygiai pasidalino, bet dar vienas atliekamas grūdas liko.

Žvirblis sako:

—         Šitas grūdas man priklauso viršaus, aš esu akėtojas — mano darbas sunkesnis.

Pelė sako:

—         Ne tau, o man priklauso, nes mano darbas sunkesnis kaip tavo,— aš artojas.

Ir juodu negali to grūdo pasidalinti. Žvirblis mato, kad nieko nebus, sako pelei:

—         Tu įsikąsk grūdą, ir eisim keliu. Ką sutiksim, tas išspręs mums bylą pagal darbo sunkumą.

Pelė įsikando grūdą, ir abu eina keliu. Beeidami priėjo girią ir rado sakalą tupint.

Žvirblis sako:

—          Sakale, būk mums teisėjas. Aš buvau akėtojas, o ji artojas, ir sėjom du miežio grūdus. Iš jų užaugo dvi varpos. Kai nunoko, jas nuėmėm ir iškūlėm, grūdus lygiai pasidalinom, ir dar vienas grūdas liko, tai priteisk jį mums pagal darbo sunkumą.

Pelė tuoj atsiliepė:

—         Tas grūdas man priklauso, nes artojo darbas sunkesnis.

Sakalas sako:

—          Iš teisybės, tau tas grūdas turėtų priklausyti, nes artojo darbas visados sunkus.

Kai tik sakalas ištarė tą žodį, tuoj pelė trakštelėjo grūdą ir suėdė. Žvirblis, pralaimėjęs bylą, supyko ir, lėkdamas pro šalį, sakalui gūžį perplėšė.

Jau neturi sakalas ką daryti — pasikėlęs nulėkė netoli kaimo ir atsitūpė ant trobos stogo. Anksti rytą išėjo iš tos trobos žmogus pažiūrėti, kaip saulė teka, ir pamatė ant stogo tupint paukštį. Sugrįžęs vėl į vidų, išsinešė šaudyklę, priėjo artyn ir taiko šauti į tą sakalą. Sakalas prašneko žmogaus balsu:

- Nešauk manęs, geriau atsinešk siūlelį su adata, susiūk man gūžį, paimk mane gyvą ir penėk trejus metus — paskui aš tau atmokėsiu.

Sakalas nulėkė žemyn, žmogus susiuvo jam gūžį, pasiėmė ir įsinešė į vidų. Kasmet jis sakalui supenėdavo dvidešimt jaučių ir dešimt statinių alaus išgirdydavo.

Kai suėjo lygiai treji metai, išėjo sakalas laukan, liepė sėstis ant nugaros tam žmogui ir lėkė tolyn per girias ir kalnus į svetimas šalis neregėtas. Belėkdami prilėkė tokią trobą. Sakalas sako žmogui:

- Eik į vidų, aš tavęs čia palauksiu. Čionai gyvena mano vyriausia sesuo. Kai nueisi, ji klaus: „Iš kur?41 Pasisakyk, iš kur esi, o kai paklaus: „Kad iš ten, ar nematei mano užkeikto brolio, lekiojančio sakalu?" — atsakyk: „Mačiau, ir kad norėtum, dabar galėčiau parodyti, tik už parodymą turėtum duoti šitą žiedą, kur ant piršto turi". Kaip ji sakys, išėjęs man pasakysi, Įėjo žmogus į trobą, rado sakalo seserį. Ji tuoj paklausė:

— Iš kur?

Žmogus pasisakė, iš kur yra, o ji vėl klausia:

—                Kad iš ten, ar neteko matyti mano brolio, lekiojančio sakalu?

- Mačiau, ir kad norėtum, dabar galėčiau parodyti, tik už parodymą turėtum duoti šitą žiedą, kur ant piršto turi.

Sakalo sesuo atsakė:

—            Brolio gaila, žiedo dar gailiau.

Apsisukęs išėjo žmogus laukan ir pasakė sakalui, kad jo sesuo atsakiusi: „Brolio gaila, žiedo dar gailiau".

Sakalas liepė jam sėstis ant nugaros, uždegė tą trobą ir nulėkė toliau. Po kiek laiko prilėkė antrą trobą. Sustojo sakalas ir sako žmogui:

—           Čionai mano vidutinė sesuo gyvena. Eik į vidų ir, kai klaus, pasakyk, iš kur esi. Tada ji vėl klaus: „Kad iš ten, ar neteko matyti mano brolio, sakalu lekiojančio?“ Tu atsakyk, kad matei ir, jei nori, dabar gali parodyti, tik už parodymą turėtų duoti tą rankšluostį, kur ant sienos kabo. Ką ji sakys, išėjęs ir man pasakysi.

Taip Žmogus ir padarė. Įėjo j tą trobą, rado sakalo seserį sėdint. Ji paklausė:

—       Iš kur esi?

Jis pasakė iš kurios šalies. Tada ji vėl klausia:

—        Kad iš ten, ar neregėjai mano brolio, lėkiojančio sakalu?

—       Mačiau ir, jei nori dabar galiu tau parodyti tik už parodymą turėtum

duoti šitą rankšluostį, kur ant sienos kabo.

Ji atsakė:

—        Brolio gaila, rankšluosčio dar gailiau.

Išėjo žmogus laukan ir persakė sakalui jo sesers žodžius. Sakalas liepė sėstis jam ant nugaros ir, uždegęs trobą, nulėkė toliau. Belėkdami prilėkė trečią trobą. Sakalas tarė žmogui:

—        Eik į vidų, rasi mano jauniausią seserį. Kai paklaus, iš kur esi, atsakyk. Paskui klaus, ar nematei brolio sakalo, tai sakyk, kad matei ir, jei norėtų, galėtum jai parodyti, tik už parodymą turėtų duoti tą skrynutę, kur po lova guli. Ką ji sakys, išėjęs man pasakysi.

Taip šis ir padarė. Įėjo į vidų, rado jauniausią sakalo seserį. Ji paklausė:

—        Iš kur?

Jis pasakė, o ji vėl klausia:

—        Kad iš ten, ar nematei mano brolio sakalo?

—        Matyti mačiau ir, kad nori, dabar galiu parodyti, tik už parodymą turėtum duoti šitą skrynutę, kur po lova guli.

Sesuo atsakė:

—        Skrynutės gaila, brolio dar gailiau.

Išėjo žmogus laukan, pasakė sakalui, ką iš jo sesers girdėjo. Tuoj sakalas įėjo į trobą, nusikratė plunksnas, atvirto žmogum ir pasisveikino su savo seseria. Paskui tą žmogelį gerai privalgydino, pridėjo jam pinigų, atidavė skrynutę ir išleido laimingai keliauti, prisakę tos skrynutės neatidaryti, kol namo nepareis.

Ilgai žmogelis ėjo keliavo, jau ir visus pinigus išleido. Atėjęs į girią, atsisėdo pasilsėti. Galvodamas, kad toj skrynutėj ras pinigų, ėmė ją ir atidarė. Tik kad pradėjo kareiviai pulkais verstis iš skrynutės, eina ir eina be paliovos — jau pilna giria priėjo, net baisu žmogeliui pasidarė. Norėtų jis skrynutę uždaryti, bet kareiviai rėkia: „Spaudi!" Žiū, beateinąs toks senis ir kad užriks:

—        Vaike, kam paleidai savo šeimyną į mano girią? Greičiau atsiimk!

Žmogus ginasi negalįs kareivių atgal į skrynutę suvaryti, tada senis sako:

—        Jei duosi man tą, ko namie nepalikai, aš juos suvarysiu.

O tasai galvoja: pačią, vaikus — viską paliko, ėmė tad ir prižadėjo seniui atiduoti, ko namie nepalikęs.

Senis liepė mažiuką pirštą įsipjauti ir pasirašyti. Žmogus įsipjovė, pasirašė ant luobo savo krauju ir padavė seniui, o tas, suvaręs į skrynutę kareivius, uždarė ją, atidavė žmogui ir pasakė:

—         Kai pareisi, pasakyk tam, ko namie nepalikai, tegu ateina ant Geležinio kalno pas Kaulinį senį.

Vėl ilgai tas žmogus ėjo keliavo, o kai namo parkeliavo, rado sūnų gimusį ir jau sulaukusį dvidešimties metų. Baisiai žmogelis nusigando, kad sūnų užrašė Kauliniam seniui ant Geležinio kalno. O sūnus, tai sužinojęs, greit apsirengė ir be jokios baimės išėjo ieškoti, kur Kaulinis senis ant Geležinio kalno. Per tyrus laukus beeidamas bekeliaudamas, priėjo tokią pirkelę, joje rado senutę sėdint ir paklausė:

—           Močiute, ar nežinai Kaulinio senio ant Geležinio kalno?

—          Vaikeli, aš tai nežinau, bet gal mano šeimyna žino, nes aš esu visų žvėrių motina.

Atidarė senutė langą, švilptelėjo — ir subėgo visokių žvėrių per girias, per krūmus, kad net krūmai braška! Paklausė, ar kuris nežino Kaulinio senio ant Geležinio kalno, ir visi žvėrys atsakė vienu balsu:

—           Nežinom!

Nėr ką daryti — padėkojęs senutei už rūpestį, vaikinas iškeliavo tolyn. Ėjo ėjo ir priėjo tokius kalnus, juose rado antrą pirkelę. Įėjęs į vidų, pamatė vėl sėdint senutę ir paklausė:

—           Močiute, ar nežinai Kaulinio senio ant Geležinio kalno?

—          Aš nežinau, vaikeli, bet gal mano šeimyna žino, nes aš esu visų paukščių motina.

Atidarė ji langą, švilptelėjo — ir sulėkė paukščių visokių per girią, kad net medžiai linksta! Senutė paklausė:

—           Ar nežinot Kaulinio senio ant Geležinio kalno?

Visi paukščiai vienu balsu atsišaukė:

—           Nežinom!

Vaikinas vėl padėkojo senutei už rūpestį ir iškeliavo tolyn. Beeidamas bekeliaudamas per girias, per kalnus, priėjo trečią pirkelę, joje rado sėdint senutę ir paklausė:

—           Močiute, ar nežinai Kaulinio senio ant Geležinio kalno?

—           Vaikeli, aš nežinau, bet duosiu tau patarimą. Tu nueik prie to ežero, kur matyti,— vidudienį ten atlekia dvylika gulbių maudytis. Kai jos nusimeta savo plunksnas, stoja tokios gražios ir skaisčios mergelės, kad negali atsižiūrėti. Nuėjęs įsidėmėk, kur jauniausia plunksnas pasidės, paimk jas ir tol neduok, kol pasakys, kur Kaulinis senis ant Geležinio kalno. Tik žiūrėk — vyriausios sergėkis, nepaimk jos plunksnų, nes ji iš tavęs atims ir dar išpers tau kailį.

Padėkojo vaikinas senutei už gerą patarimą ir nuėjo prie ežero, kur buvo jam sakyta. Atsisėdo krūmuose ant kranto ir laukia atlekiant tų gulbių. Jau saulė atėjo beveik į pietus — ir atlėkė gulbės prie ežero. Nusirengė plunksnas, pasidėjo kiekviena sau, ir stojo tokios gražios mergelės, kad negali atsižiūrėti. Kai visos sulipo į ežerą maudytis, vaikinas ėmęs ir paėmė vyriausios plunksnas. Išsimaudžiusios mergelės apsirengė kiekviena savo plunksnomis, o vyriausioji pamatė vaikiną turint josios plunksnas, atėmė iš jo, dar kailį jam išdirbo ir nulėkė sau. Parėjo vaikinas namo pas senutę ir pasakė, kad jam atsitiko vyriausios mergelės plunksnas paimti.

— Kai pamatė,— sako,— kad aš turiu jos plunksnas, atėmė, ir dar gavau mušti.

—        Matai, aš tau sakiau, kad neimk vyriausios plunksnų, nes gausi mušti, ir ji plunksnas atims. O jei būtum jauniausios paėmęs, kad būtum jai nedavęs, būtų ji tau pasakius, kur Kaulinis senis ant Geležinio kalno. Žiūrėk, kai rytoj nueisi, tik nepaimk vėl vyriausios plunksnų.

Pernakvojo vaikinas pas senutę, o rytą vėl nuėjo prie to ežero, atsisėdo ir laukia. Neilgai trukus atlėkė ir gulbės, nusimetė plunksnas, vėl pavirto mergelėmis ir įbrido į ežerą maudytis. Dabar vaikinas gerai įsižiūrėjo, kur jauniausioji pasidėjo savo plunksnas, prislinko ir nemačiom jas paėmė. Kai mergelės išsimaudė, apsirengė kiekviena savo plunksnomis ir vėl pavirto gulbėmis — žiūri, kad jauniausia jų sesuo dar neapsirengus, tai visos ir nulėkė, o jauniausiąją paliko. Ši užtiko vaikiną turint jos plunksnas, pradėjo prašyti, kad atiduotų, bet tas sako:

—        Pasakyk, kur Kaulinis senis ant Geležinio kalno, tai atiduosiu.

—        Tai mano tėvas,— atsakė mergelė,— bet kai pas jį nueisi, vis tiek ne- išliksi gyvas, nes jis yra velnių karalius. Tik aš tave prisiimsiu už patį, tada mudu šiaip taip išsigelbėsim.

Vaikinas atidavė plunksnas, mergelė jomis apsirengė, pavirto gulbe, liepė jam sėstis ant nugaros ir lėkė per kalnus į savo tėvo dvarą. Kai prilėkė Geležinį kalną, ji sako:

—        Eik dabar pėsčias pas mano tėvą. Kad aš tave visai nunešiu, man bus gėda prieš tėvą ir seseris: sakys — jaunikį parsinešė.

Gulbė nulėkė sau, o jis nuėjo pėsčias. Kai tik įžengė pro duris, Kaulinis senis suriko:

—        Gerai, vaike, kad atėjai, jau aš tavęs seniai laukiu. Pirmai pradžiai rytoj man padarysi tokį darbą: nueisi girion, iškirsi medžius, į ketvirtis sukaposi; skynimą išarsi, išakėsi, kviečių pasėsi; kviečiai per dieną užaugs, juos nukirsi, iš- kulsi, sumalsi, pakepsi pyragą ir parneši man vakarienės.

Vaikinas labai nusiminė, viską apsakė savo mergaitei, o ta jam sako:

—        Nebijok nieko! Tik tu, kai nueisi į girią, nepradėk dirbti, kol aš ateisiu.

Taip ir padarė. Nuėjo į pagirį, atsisėdo ir laukia. Belaukdamas užmigo, o

kai pabudo, pamatė ateinant mergelę ir atnešant pusryčių. Atėjo, padavė jam valgyti, o pati pasiėmė kirvį, apsisuko aplinkui, švilptelėjo — ir viskas jau iškirsta, į ketvirtis sukapota. Vėl pasiėmė žambį, apsisuko aplinkui, švilptelėjo — visas skynimas išartas, išakėtas; pasėjo — ir auga kviečiai! Eidama namo, pasakė jam, kad vėl nepradėtų dirbti, kol ji ateis. Vaikinas, ten likęs, atsisėdo ir užsnūdo. Pramigęs truputį, pabudo — žiūri, kad saulė jau beveik pietuose, ir ateina jo mergaitė, atneša valgyti. Kol jis pietavo, ji, pasiėmus dalgį, apsisuko aplink, švilptelėjo — ir kviečiai nukirsti; vėl švilptelėjo — viskas jau iškulta ir sumalta. Pakepė pyragą prieš saulę ir pasakė:

—         Dabar aš einu namo, o tu čia pabūk, tegu kepa pyragas prieš saulę. Kai saulė nusileis — pareik ir parnešk pyragą.

Saulei nusileidus, parėjo ir jis namo ir padavė Kauliniam seniui pyragą.

Kaulinis senis sako:

—          Vaike, kad tu šitą darbą padarei, tai būsi mano žentas — išsirinksi iš mano dukterų, kurią norėsi, ir galėsi sau eiti namo. Tik rytoj dar vieną darbą padarysi: nueisi prie jūros, nusineši rėtį, išliesi visą vandenį, pririnksi nei didelių, nei mažų žuvų ir parneši man vakarienės.

Vaikinas nusiminęs pasakė savo mergelei, kad Kaulinis senis dar liepė iš jūros vandenį išlieti su rėčiu, pririnkti nei didelių, nei mažų žuvų ir parnešti vakarienės, o kai tą darbą atliksiąs, galėsiąs išsirinkti sau mergaitę, kurią norėsiąs, ir eiti sau namo.

—          Nebijok! — atsakė ji.— Kai rytoj nueisi prie jūros, nieko nepradėk dirbti, kol aš ateisiu.

Rytą vaikinas atsikėlė, pasiėmė rėtį, nuėjo prie jūros ir atsisėdęs laukia savo mergelės. Netrukus ji atnešė pusryčių; kol jis pusryčiavo, ji, pasiėmus rėtį, šen ten pašvystavo — ir išūžė visas vanduo, tik liko dugne vienos žuvys.

—          Dabar vakare, kai eisi namo,— pasakė ji,— prirink nei didelių, nei mažų žuvų, parnešk tėvui vakarienės.

Saulei nusileidus, vaikinas pririnko nei didelių, nei mažų žuvų ir parnešė Kauliniam seniui.

—          Gerai, žente,— sako Kaulinis senis,— kad šitą darbą padarei. Pramankštinsi dar rytoj mano eržilą ir galėsi eiti namo. Antai kur du akmenys ant kalno guli, kad vieno akmens ketvertas nepavežtų, tai nusirisi juos į kalvę ir nusikalsi lazdą eržilui pamušti.

Vaikinas nusiminęs pasakė savo mergaitei, kad liepė dar Kaulinis senis eržilą pramankštinti, o tuodu akmenis, kur ant kalno guli, liepė nusiristi į kalvę ir nusikalti akmeninę lazdą eržilui pamušti.

—          Dabar tai vargas! — atsakė mergaitė.— Ne eržilą, tik jį patį teks pramankštinti. Bet ką darysi — vis išgelbėsiu. Tik mudu turime apsimainyti drabužiais.

Apsimainė jie drabužiais, senio duktė tuoj nusirito abu akmenis į kalvę, nusikalė akmeninę lazdą ir pareina švytuodama. O Kaulinis senis, pasivertęs eržilu, jau stovi tvarte. Ji įėjo, išsivedė eržilą laukan, užsisėdo ir joja, o eržilas vis aukštyn keliasi, nori jojiką numesti ir užmušti. Bet ji duoda su ta lazda vis į galvą, neleidžia pakilti. Kai sušilo eržilas, pradėjo putoti, parjojo ji namo, į tvartą pastatė ir eina sau. O eržilas, vėl atsivertęs į Kaulinį senį, beateinąs priešais. Jo duktė, vaikino drabužiais apsirengusi, paklausė:

—         O ką, uošvi, ar gerai išmankštinau eržilą?

—           Gerai, gerai, žente,— atsakė Kaulinis senis,— nereikia nė žiūrėti, aš žinau, kad gerai!

Po kiek laiko Kaulinis senis sako vaikinui:

—         Žente, išsirink sau mergaitę iš mano dukterų, kurią nori.

Tas pasakė išsirinkęs jauniausią jo dukterį.

—          Dabar,— sako Kaulinis senis,— aš jas visas paversiu kuosomis ir su

šauksiu pro langą. Jei atminsi, kuri tavo mergaitė, tai bus tavo, o kad neatminsi — nebus.

Vaikinas viską pasakė savo mergaitei, o ta jam sako:

—          Kai sušauks mus visas kuosomis pro langą, aš truputį atsiskirsiu nuo kitų, o paskui nulėksiu ant karties — nuo krosnies pirmutinė būsiu.

Kaulinis senis pavertė savo dukteris kuosomis ir sušaukė pro langą. Viena kuosa truputį atsiskyrė, nulėkė ant karties ir atsitūpė. Klausia dabar Kaulinis senis to vaikino:

—         Kuri tavo mergaitė?

—               Ogi toji,— atsakė jis,— kuri ant karties, nuo krosnies pirmutinė. Kaulinis senis tarė:

—         Gerai, žente, atminei! Šiąnakt dar pergulėkit, o rytoj galėsit sau namo keliauti. Tik išeidami ateikit su manim atsisveikinti.

Kuosos vėl išlėkė pro langą laukan ir atvirto mergaitėmis. Vaikinas pasakė savajai, kad Kaulinis senis liepė šiąnakt pergulėti, o rytojaus dieną eiti namo, tik pirmiau dar su juo atsisveikinti.

—          Dabar turim bėgti,— atsakė mergaitė,— nes kai nueisi atsisveikinti, jis tau galvą nukirs.

Ji prispjovė seilių prie lovos, pas slenkstį ir už slenksčio — ir abu išbėgo. Rytą ateina Kaulinis senis ir šaukia:

—               Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės prie lovos:

—         Čia čia čia!

Tuojau liepė senis riestauodegiams kasti, sako:

—         Čia jau prie lovos į žemę įlindo!

Riestauodegiai akimirksniu iškasė didelę duobę — nerado nieko. Kaulinis senis vėl klausia:

—               Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės pas slenkstį:

—         Čia čia čia!

Ir vėl Kaulinis senis liepė kasti riestauodegiams po slenksčiu, sako:

—               Jau lenda, nori bėgti. Riestauodegiai iškasė — nieko nerado. Vėl Kaulinis senis klausia:

—                Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės už slenksčio:

—         Čia čia čia!

Dabar Kaulinis senis paleido šešis riestauodegius ir liepė jiems:

—         Jau bėga, vykitės!

Mergaitė pamatė, kad atsiveja šeši riestauodegiai, tuoj pasivertė į kviečius, o vaikiną pavertė į senį su ilgu botagu ir liepė nuo kviečių žvirblius baidyti. Atbėgo šeši riestauodegiai ir pralėkė pro šalį: kas jiems kviečiai ir senis su

botagu. Nieko nepaviję, sugrįžo namo, o Kaulinis senis juos klausia:

—          Ką, ar pavijot?

Riestauodegiai atsakė:

—          Nepavijom.

— O užtikot ką?

—          Senį su ilgu botagu nuo kviečių žvirblius baidant.

Kaulinis senis sako:

—         O jūs paikiai, reikėjo senį imti, o kviečiai būtų patys parėję. Dabar eikit devyni: ką užtiksit — imkit!

Vėl mergaitė pamatė atsivejant devynis riestauodegius, pati pasivertė į erškėčio kamieną, o vaikiną pavertė į dyglius.

Atbėgo riestauodegiai, bandė paimti erškėtį už kamieno, bet tik snukius susibadė. Nieko negalėdami padaryti, nukuduliavo namo. Klausia juos Kaulinis senis:

—          Ką užtikot?

Riestauodegiai atsakė:

—          Užtikom erškėtį. Mes jį ėmėm ėmėm, beimdami snukius susibadėm, bet negalėjom paimti ir parbėgom namo.

—          Vai jūs visi kvailiai! — sako Kaulinis senis.— Šakas reikėjo imti, o kamienas būtų pats parėjęs. Dabar eikit dvylika: ką užtiksit — imkit!

Pamačiusi dvylika riestauodegių atsivejant, mergaitė pasivertė į bažnyčią, o vaikiną pavertė į kunigą ir liepė nieko daugiau nešnekėti, tik „tėve mūsų".

Atbėgo dvylika riestauodegių ir šnekina tą kunigą, neišsitikėdami, ar tikras, ar ne. Kunigas nieko daugiau neprašnekėjo, tik kalbėjo „tėve mūsų", tai jo neėmė ir nubėgo. Kaulinis senis klausia:

—          Ką užtikot?

—          Užtikom,— sako,— bažnyčią, o bažnyčioj kunigas musnoja. Mes neišsitikėjom, ar tikras, ar ne, tai neėmėm.

Kaulinis senis baisiai perpyko:

Kad jūs kur skradžiai! Reikėjo kunigą imti, o bažnyčia būtų pati parėjus. Jau matau, kad jūs nieko nepadarysit, reikia man pačiam bėgti.

Ir nusivijo bėglius pats Kaulinis senis. Mergaitė atsigręžė, pamatė, kad tėvas atsiveja, brūkšt skepetaitę patiesė, žiedą užmetė — ir stojo ežeras. Ji pasivertė antaite, vaikiną pavertė gaigaliuku, ir plauko abudu po ežerą. Atbėgo Kaulinis senis ir taiko šauti į gaigaliuką, bet antaitė uždeda ant jo sparnelį, ir nevalia tėvui šauti į savo tikrą dukterį. Perpyko Kaulinis senis ant dukters ir užkeikė:

—          Kad tu man taip darai, plaukiosi šiame ežere trejus metus.

Kaulinis senis nubėgo namo, o gaigaliukas atvirto žmogum ir išėjo iš ežero.

Antaitė jam sako:

—           Dabar tu eik namo — čia jau netoli. Parėjęs nevesk trejus metus, kol aš pareisiu: turiu plaukioti šiame ežere tiek metų, kad mane užkeikė antaite.

Vaikinas parėjo namo, išlaukė trejus metus — dar nepareina. Galvodamas, kad jau negyva, nori kitą vesti. Prirengė puotą, jau kels vestuves — gi pareina anoji mergaitė.

-  Ar tu taip manęs klausai? — sako.— Aš tave išgelbėjau nuo tiek nelaimių ir mirties!

Jaunikis tuoj ją paėmė už pačią, ir abu gyveno laimingai. Paskui numirė to vaikino tėvai, o jiems liko toji skrynutė su kareiviais — užkariavo visą karalystę, kur ir šiandien tebegyvena.

4412 žodžiai (Skaitysite 25 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU