Kaziukas sodžiuje

Kaziuko tėvai gyveno dideliame mieste. Vaikas tik vasarą sekmadieniais gaudavo išvažiuot iš miesto į artimiausius vasarnamius. Pavaikščioja miškelio žvynuotais takeliais, pasigėri gražiais vasarnamių darželiais, pakvėpuoja sveikesniu oru, kartais gauna išsimaudyti ir vėl grįžta į miestą.

Vieną vasarą tėvai sumanė išsiųsti Kaziuką į sodžių pas gimines, kad su jais susipažintų, laukų oru pakvėpuotų. Vaikas džiaugėsi gausiąs iš miesto išsprukti. Žinojo, jog ras tenai savo amžiaus vaikų, turės su kuo pasišnekėti, pažaisti, pabėgioti, pasimaudyti, gal ir raitas pajodinėti.

Sutartą dieną pasodino Kaziuką į vagoną, pasakė, kurioje stotyje reikės išlipti, kas atvažiuos jo pasitikti.

Traukinys sušvilpė, nudundėjo. Kaziukas pavakare jau buvo sodžiuje.

Sutiko svečią vaikai, klausinėjo, kada išvažiavęs iš namų, kaip važiavęs, kaip mieste žmonės gyvena, kaip kas tenai įtaisyta.

Kaziukas netylėjo, pasakojo. Vaikai klausėsi, kartas nuo karto vienas į kitą pasižiūrėdami. Tik vėlai, visiems jau sumigus, vaikai nuėjo gulti.

Kaziukas, kelionėje nuvargęs, tuojau užmigo. Namiškiai dar ilgokai šnibždėjosi:

— Ko tas Kaziukas nėra matęs! Ko jis nežino! Nebebūtų mieste augęs!

Ir visi pripažino, kad Kaziukas labai gudrus, už juos daug gudresnis.

Ilgokai pamiegoję, vėlai papusryčiavę, vaikai nusivedė svečią į sodą.

— Ar mėgsti agrastus? — klausia Kaziuką.

— Labai mėgstu.

— Tai eisim pasiraškyti.

Kaziukas nebuvo agrastų raškęs, pagaliau agrastų krūmo nebuvo matęs. Nedrąsiai apie krūmelį sukinėjosi, rankas susibadė. Vaikai turėjo jam padėti geresnių uogų pasirinkti.

Kaziukui sodžius labai patiko: kasdien vis ką nauja gaudavo pamatyti, patirti.

Vaikai pamatė, jog sodžiuje Kaziukui daug kas buvo naujiena. Iš pradžių tylomis apie tai šnibždėdavosi, paskui, geriau susipažinę, ėmė ir juokus taisyti.

Kartą išsirengė į žirnius.

— Ar valgai, Kaziuk, žalius žirnius? — klausia.

— Valgau.

— Tai eisim į žirnius.

Ir vedasi Kaziuką.

Prieina prie žirnių rėžio, eina pro šalį ir žiūri, ar pažins. Kaziukas eina po lauką sau dairydamasis.

— O kur žirniai, Kaziuk? — klausia jį staiga.

Kaziukas pasisakė žirnių augančių nematęs, nepažįstąs.

— Gi štai, skabyk! — sušuko vaikai.

— Nesijuokit iš manęs, — teisinosi Kaziukas. — Aš mieste augęs, nei agrastų, nei žirnių augančių nebuvau matęs. Beveik visa, kas lauke auga, pirmą kartą matau. Čionai, sodžiuje, daug ko išmoksiu, tik rodykit man viską ir aiškinkit.

— Gerai, — sutiko vaikai, — tu mums apie miesto gudrybes papasakosi, o mes tau rodysim, kaip pas mus kas auga, papasakosim, kaip sėja, sodina, kaip laukus valo, iš ko ką daro.

Kaziukas, iš sodžiaus į miestą parvažiavęs, gyrėsi daug gudresnis sugrįžęs, nekaip išvažiavęs.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU