Keistuolis muzikantas

Buvo kitados toks keistuolis muzikantas. Eina jis kartą vienui vienas per girią ir galvoja sau ir apie šį, ir apie tą, o kai nebeliko apie ką galvoti, tarė sau:

– Ilgu jau man čia girioje darosi, reikėtų kokį gerą draugą prisišaukti.

Nusikabino nuo pečių smuikelį ir kad užgrieš, kad užčirpins, aidas nuskambėjo per visą girią. Neilgai trukus žiūri – per tankumynus atšlamščia vilkas.

– O, vilkas! Ne, ne, tik jau ne šitokio draugo aš geidavau, – tarė muzikantas.

Bet vilkas priėjo arčiau ir sako:

– Ak, mielasis muzikante, kaip gražiai tu grieži! Norėčiau ir aš išmokti.

– Nėra čia ko mokytis, – sako muzikantas, – daryk tik, kaip tau liepsiu, ir viskas.

– O, muzikante, – atsakė vilkas, – aš klausysiu tavęs kaip mokinys savo meistro.

Muzikantas liepė jam eiti kartu. Eina juodu, eina ir prieina seną ąžuolą, ąžuolas išdubęs, per vidurį

perskilęs.

– Žiūrėk, – sako muzikantas, – jeigu nori išmokti griežti, įkišk priekines letenas į šį plyšį.

Vilkas paklausė, o muzikantas greit čiupo akmenį ir taukšt vienu smūgiu taip tvirtai užpleišėjo jam abi letenas, kad vilkas nė iš vietos pajudėti negali.

– Palauk manęs čia, kol sugrįšiu, – tarė muzikantas ir nuėjo savo keliu.

Po kiek laiko ir vėl murma sau:

– Ilgu jau man darosi čia girioje, reikėtų kokį kitą draugą prisišaukti.

Nusikabino nuo pečių smuikelį ir vėl kad užgrieš – nuskambėjo per visą girią.

Neilgai trukus žiūri – pro medžius atsliūkina lapė.

– O, lapė! – sako muzikantas. – Ne, ne, tik jau ne šitokio draugo geidavau.

Lapė priėjo prie jo ir sako:

– Ak, mielasis muzikante, kaip gražiai tu grieži! Norėčiau ir aš išmokti.

– Nėra čia daug ko mokytis, – sako muzikantas, –

daryk tik, kaip tau liepsiu, ir viskas.

– O, muzikante, – atsakė lapė, – aš klausysiu tavęs kaip mokinys savo meistro.

– Eime su manim, – tarė muzikantas.

Eina juodu, eina ir prieina taką, iš abiejų pusių apaugusį aukštais krūmais. Muzikantas sustojo, iš vienos pusės palenkė lazdyną ir koja primynė viršūnę, paskui iš kitos pusės palenkė kitą ir sako:

– Na, lapute, jeigu nori ko išmokti, duok man savo kairę priekinę letenėlę.

Lapė paklausė, ir muzikantas pririšo ją prie kairiojo lazdyno.

– O dabar, lapute, duok man dešinę letenėlę. Šitą pririšo prie dešiniojo lazdyno, patikrino, ar

gerai užveržtas mazgas, ir paleido medelius. Tie tik švyst į viršų ir pakėlė lapę nuo žemės. Lapė pakibo ore ir spurda kojomis, žemės nesiekdama.

– Palauk manęs čia, kol sugrįšiu, – tarė muzikantas ir nuėjo savo keliu.

Eina ir vėl kalba pats sau:

– Jau man čia, toje girioje, ilgu darosi, reikėtų kokį kitą draugą prisišaukti.

Paėmė savo smuikelį, ir jo garsas nuaidėjo per visą girią. Ir tik žiūri – atbėga kiškis.

– O, kiškis! – sako muzikantas. – Ne, ne, tik jau ne šitokio draugo geidavau.

– Ak, mielasis muzikante, – sako kiškelis, – kaip gražiai tu grieži! Norėčiau ir aš išmokti.

– Nėra čia daug ko mokytis, – sako muzikantas, – daryk tik, kaip tau liepsiu, ir viskas.

– O, muzikante, – atsakė kiškelis, – aš klausysiu tavęs kaip mokinys savo meistro.

Paėjo juodu galiuką drauge, žiūri – progumėlė, o toje progumėlėje drebulė auga. Muzikantas paėmė ilgą virvutę, vieną jos galą apjuosė kiškeliui apie kaklą, o kitą pririšo prie medžio.

– Na, kiškeli, dabar apibėk man dvidešimt kartų aplink medį! – sušuko muzikantas.

Kiškelis klauso, apibėgo dvidešimt kartų aplink medį, o virvutė apsivyniojo dvidešimt kartų aplink kamieną ir pririšo jį prie medžio – kiškelis šen timpt, ten timpt, ir nė iš vietos, tik virvutė rėžiasi į minkštą kakliuką.

– O dabar palauk, kol sugrįšiu, – tarė muzikantas ir nuėjo toliau.

Vilkas tuo metu tąsėsi, daužėsi, dantimis graužė akmenį ir tol plūkėsi, kol galų gale išklibino pleištą ir ištraukė letenas iš plyšio. Baisiausiai įniršęs, įdūkęs šoko vytis muzikanto. Lapė, pamačiusi jį bėgantį, pradėjo aimanuoti, iš visos gerklės rypauti:

– Broleli vilke, gelbėk, muzikantas mane apgavo. Vilkas palenkė lazdynus, perkando raiščius ir paleido laputę. Bėga lapė kartu su vilku – atkeršys ir ji muzikantui. Bėgdami randa pririštą kiškelį, išvaduoja ir jį, ir dabar visi trys traukia savo skriaudėjo ieškoti.

O muzikantas, savo keliu eidamas, vėl užgriežė smuikeliu, ir šį sykį jam geriau pasisekė. Smuiko garsai pasiekė varguolio medkirčio ausis, tas nė pats nepajuto, kaip metė darbą ir, pasikišęs po pažastimi kirvį, atskubėjo pasiklausyti muzikos.

– Pagaliau štai ir ateina tikras draugas, – tarė muzikantas, – juk aš žmogaus ieškojau, o ne laukinių žvėrių.

Ir taip gražiai, taip žavingai užgrojo, jog vargšas žmogelis stovėjo kaip apkerėtas, ir širdis jam tirpo iš džiaugsmo. Stovi jis, klausosi, tik žiūri – beateiną vilkas, lapė ir kiškelis. Pamatęs juos, žmogus iškart suprato, kad jie ne su geru čia ateina. Todėl iškėlė savo blizgantį kirvį ir užstojo muzikantą, lyg sakydamas: „Kas drįs jį paliesti, tegu pasisaugo, nes turės susikibti su manim.“ Žvėrys išsigando ir pabėgo į girią, o muzikantas atsidėkodamas dar pagriežė

medkirčiui ir nuėjo toliau.

1055 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
Brolių Grimų pasaka
  10 - 18 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

gabriele 2014 m.
man labai patiko patiko nu tiesiog nuostabu

Tavo komentaras


MENIU