Kodėl aš nieko neturiu?

Gyveno žmogus, toks jis vargšas buvo, jog

— Nieko neturėjo. Apsitaisė sykį kuo galėdamas ir išėjo į pasaulį. Sutiks kokį žmogų ir klausia:

—      Kodėl aš nieko neturiu?

—      Ar turi kokį nors darbą?

—      Ne, neturiu.

—      Kad neturi darbo,— sako jam žmogus,— iš kur tu ką turėsi?

Ir eina vargšas toliau, klausinėdamas, kodėl jis nieko neturįs. Taip atėjo į vieną miestą. Eina per miestą, žiūri — sodas, po tą sodą vaikščioja karalius su karaliene. Prieina jis prie karaliaus ir klausia:

—      Kodėl aš nieko neturiu?

—      Ar moki skaityti, rašyti arba šiaip kokį amatą?

—      Ne, nemoku.

—      Iš kurgi tu ką turėsi, kad nieko nemoki?

Eina vargšas toliau ir mato: prie rūmų durų karaliaus duktė sėdi. Prieina jis ir klausia:

—      Kodėl aš nieko neturiu?

—      Ar tu jau vedęs?

—      Ne, dar nevedęs.

—      Parvesk pačią ir turėsi,— atsakė karalaitė. Vargšas tik nusijuokė ir nuėjo sau.

Karalius matė, kaip jis juokės, ir užėjo jam noras patirti, ką jam karalaitė pasakė. Klausia jis karalaitės:

—      Ko tave tas žmogus klausinėjo?

—      Gi klausė, kodėl jis nieko neturįs.

—      O ką tu jam atsakei?

—      Nesakysiu.

Nors ją karalius kiek įmanydamas spyrė, kad pasakytų, bet niekaip prispirti negalėjo. Tada liepė suieškoti tą žmogų. Surado vargšą, atvedė pas karalių, ir klausia jo karalius:

—      Ko tu karalaitės klausei?

—      Klausiau, kodėl aš nieko neturiu.

—      O ką ji tau atsakė?

—      Parvesk pačią ir turėsi.

Kad užpyks karalius ant dukters!

—      Kaip tai parvesk pačią?! — sako.— Jis dar nevedęs taip vargingai gyvena, o kas bus, kai ves ir vaikų susilauks? Kad tu jam tokį patarimą davei, eik ir gyvenk su juo!

Ir išvarė karalius dukterį drauge su tuo vargšu žmogum.

Nuėjo juodu į kitą miestą, ir sako karalaitė vargšui:

—      Aš persitaisysiu kitais drabužiais, o tu nunešk mano karališkuosius drabužius pas tą pirklį, kur mano tėvas visados prekes ima, ir parduok už tiek ir tiek rublių, o kad klaus, kieno tie drabužiai, sakyk — tavo pačios.

Nunešė vargšas drabužius pas pirklį, pasakė kainą, o pirklys klausia:

—      Iš kur tuos drabužius gavai?

—      Tai mano pačios.

—      Tu juos pavogei!

—      Tai mano pačios,— vis sako vargšas.

Užpyko pirklys, atkvietė policiją ir liepė tą žmogų suimti.

—      Iš kur tu tuos drabužius gavai? — klausia policija.

—      Tai mano pačios.

—      Jei bus tavo pačios,— sako pirklys,— aš tau atiduosiu visą savo gėrybę.

Dabar vargšą suėmė, o pirklys pasirašė atiduosiąs visą savo gėrybę, jei tie drabužiai būsią jo pačios.

—      O kurgi yra ta tavo pati?

—      Gi už miesto, laukia manęs sugrįžtant.

Ir nuvedė juos pas karalaitę. Kai tik pamatė, tuojau visi ją pažino, o karalaitė sako:

—      Kam jūs varginate tą žmogų? Tai mano pats.

Nuleido nosį pirklys ir turėjo atiduoti vargšui visą savo gėrybę.

Ir persikėlė vargšas su karalaite į pirklio namus. Visko čia buvo pilna, tiktai reikėjo dar pinigų. Nuaudė karalaitė juostą, išsiuvo brangiais akmenimis ir liepė vargšui nešti ir parduoti. Prisirišo vargšas tą juostą ant žalgos (žinai, prastas žmogus) ir nešiojas po miestą. O tame mieste tiktai vienas pirklys teturėjo panašių juostų. Pamatęs jis tą žmogų klausia:

—      Iš kur gavai tą juostą?

—      Tai mano pačios.

— Prisipažink, kad pavogei!

—      Tai mano pačios.

Tuo tarpu prisirinko daugiau pirklių. O žinai, pirklys už pirklį visados užstoja: visi iš vieno sako, kad ta juosta vogta. O vargšas vis sako:

—      Tai mano pačios.

Sudėjo tada pirkliai po du tūkstančius ir sako:

— Jei ta juosta bus tavo pačios, šitie pinigai tegul bus tau!

O kad vargšas atvedė juos pas karalaitę, ta pradėjo ant pirklių bartis, kam jos vyrą be reikalo užkabinėja. Nusigando pirkliai, atidavė vargšui sudėtus pinigus ir sugrįžo namo it šunį lupę.

Dabar visko ganėjo: ir pinigų, ir šiaip jau visokių gėrybių. Gyvena sau vargšas su karalaite laimingai.

Po kiek laiko atsiunčia karalius savo tarnus į tuos pirklio namus, kad išduotų tiek ir tiek prekių.

—      Tegul pats karalius atvažiuoja,— sako karalaitė,— kitaip neišduosim.

Sugrįžo tarnai ir pasakė, kad taip ir taip: nenori pirklys išduoti prekių.

—      Tegul,— sako,— pats karalius atvažiuoja.

—      Kaip?! Ar „tegul pats karalius atvažiuoja"? Gerai, pakinkykit arklius.

Pakinkė arklius, ir karalius išvažiavo. O karalaitė žinojo, kad tėvas labai

supyks, dėl to pasivilko po apačia geležinius drabužius. Atvažiavo karalius, iššoko iš ratų — ir tiesiog prie karalaitės. Kad duos jai kardu per pečius! Bet kardas atšoko. Tada tiktai karalius atsikvošėjo ir pažino savo dukterį. Negalėjo jis atsistebėti.

—      Kaip tu čia,— sako,— patekai?

Karalaitė apsakė savo tėvui, kaip viskas atsitiko. Tada karalius užrašė jiems pusę karalystės ir dar tą patį vakarą pakėlė vestuves. Tose vestuvėse ir aš buvau: kuodelyje sėdėjau ir į vestuvininkus žiūrėjau, o ką girdėjau ir mačiau, žodis į žodį užrašiau.

1188 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU