Kuršiukas

Viename karališkame mieste, šalia karaliaus pilies, buvo ežeras. Į tą ežerą dažnai ateidavo žvejoti netoli miesto gyvenąs Kuršys ir atsivesdavo savo sūnų, kad jam padėtų. Tas Kuršiukas buvo labai gražus, ir karaliaus duktė, dažnai jį matydama, pamėgo. Todėl ji Kuršį, to vaiko tėvą, prikalbino, kad savo sūnų atleistų į karaliaus pilį. O kai jis atėjo, karalaitė sako:

—      Aš tave pamėgau, tu turi mano vyru būti.

Kuršiukas dėl to nemenkai nusigando ir nežinojo, ką sakyti. Bet karalaitė jį tokiais meiliais ir gražiais žodžiais kalbino, kad jis pagaliau išdrįso jai atsiliepti ir pasisakė esąs visai prastas žmogus, nemokąs nei rašyti, nei skaičiuoti ir šiaip nieko neišmanąs, tik su tėvu žvejoti.

Karalaitė sako:

—      Tai nieko, aš tave leisiu į visokias mokyklas, tu išsimokysi visokių gudrybių, o valgydinsiu aš tave kaip karalaitį.

Tokios kalbos Kuršiukui patiko, ir jis liko pilyje. Dabar karalaitė tuojau liepė jį karališkai aprengti ir po to leido į mokyklą. Kuršiukas buvo geros galvos, labai greitai ir gerai mokėsi, visi mokytojai juo džiaugėsi, o karalaitė dar labiau jį mylėjo.

Kai jau visas mokyklas buvo perėjęs, jau vyriškų metų sulaukęs ir labai gudrus pasidaręs, karalaitę jis vedė. Bet kas nutiko! Jungtuvių vakarą, kai šauni muzika trenkė ir visoki garbingi ir aukšti ponai linksminos, jis pradingo. Visa pilis dėl to atsitikimo veikiai sujudo, išsigando visa karališka giminė ir svečiai. Tuojau išsiuntė tarnus ir kareivius jo ieškoti, bet niekur nerado. Ir visas pilies džiaugsmas raudomis pavirto, nes nė vienas nežinojo, kur vedys dingęs.

O vedys pateko į vieną laivą. Su tuo laivininku jis buvo jau prieš vestuves sušnekėjęs, kad tą ir tą vakarą į laivą ateisiąs ir tuojau turėsią iškeliauti. Kai pilyje buvo didžiausias vestuvių trenksmas, Kuršiukas slapta iš jų pabėgo ir — tiesiog į aną laivą, o jam tik į laivą įlipus, laivininkas tuojau išplaukė į tolimas šalis, todėl jo niekur negalėjo rasti.

Kuršiukas pasidavė vienos šalies karaliui vergu. Apsimetė jis nebyliu, bet dėl jo gražumo visi jį gerbė. Toli ir plačiai pasklido kalbos apie gražųjį vergą, labai juo džiaugėsi ir karalius, jam tik gaila buvo, kad tas nebylys.

Po ilgo laiko karalius savo vergą taip pamėgo, kad priėmė jį prie vieno stalo valgyti, ir jau dabar iš viso jo būdo numanydamas, kad jis labai išmintingas vyras esąs, dar labiau jo gailėjos ir dažnai sakydavo: „Kad tas vyras nebūtų nebylys, aš jį už žentą priimčiau".

Tokią karaliaus kalbą girdėdami, tarnai galvojo, kaip tą žmogų galėtų prakalbinti. O vienas tarp karaliaus patarėjų buvo labai gudrus vyras; jis numanė, kad tas vergas negali būti nebylys. Atėjęs pas karalių, meldė jį, kad duotų jam tą nebylį vergą dvidešimt keturioms valandoms, tai jį taip pagydysiąs, kad tas kalbėti mokėsiąs. Karalius labai nudžiugo ir leido jam vergą dvidešimt keturioms valandoms į namus pasiimti: jei pasisektų jį prakalbinti, tai liksiąs laimingas, o jei to nepadarysiąs, tai būsiąs nužudytas.

Patarėjas tą vergą namo parsivedė ir visaip jį pradėjo kalbinti, bet tas nešnekėjo. Ir šiaip, ir taip bandė, ir baugino, kad jei nešnekėsiąs, tai jį skaudžiai sumušiąs, nes karalius jį atidavęs ir jis galįs su juo daryti, ką norįs, bet tai nieko negelbėjo. Galiausiai, kai visi bandymai nieko nepadėjo, patarėjas taip baisiai vergą sumušė, kad tas vos pusgyvis liko, o vis vien nešnekėjo. Kai jau dabar patarėjas matė visą savo darbą esant perniek, numovė dar tam vergui nuo piršto žiedą, kurį jam pati jungtuvėms buvo davusi, ant savo piršto užsimovė ir po to nakčia pabėgo, kad nebūtų nužudytas.

Jis pateko į vieną laivą, o tas laivas plaukė į tą žemę ir į tą patį miestą, iš kur anas vergas buvo. Į miestą atkeliavęs, jis nežinojo, ką pradėti ir kaip ilgesnį laiką išsimaitinti, tai pasiskelbė muzikantu, nes mokėjo šiek tiek griežti. Taip jis dabar, per žmones eidamas, užėjo ir pas karalaitę, kurios vyras pabėgęs buvo, ir kai jai griežė, tai ji pastebėjo tą žiedą ant jo piršto. Baigus jam griežti, karalaitė sako:

—      Muzikante, gal būtum toks geras ir man savo žiedą parodytum.

Jis, pagarbiai nusilenkęs, atsakė:

—      Labai mielai.

Tuoj numovęs padavė jai žiedą. Karalaitė, jį apžiūrėdama, rado savo vardo raides, kurias auksakalys liedamas buvo įliejęs, ir tuoj pažino, kad tai jos žiedas, duotas jaunikiui per jungtuves. Tada karalaitė paklausė, ar jis nenorėtų to žiedo parduoti. Jis atsakė:

—      Aš labai mielai parduočiau, kad tik kas nupirktų: aš vargingas žmogus ir neįmanau, kaip išsimaitinti.

Karalaitė žiedą nupirko ir išklausinėjo muzikantą, iš kur jis esąs ir kokiais keliais čionai atkeliavęs; tas jai viską gražiai papasakojo. Paskui karalaitė į tą tolimą šalį iškeliavo, pateko ir į tą miestą, kur karalius gyveno ir kur visi jo vergai buvo. Apsimetusi siuvėja, ji atėjo pas karalienę ir labai meldė, kad siūti priimtų. Karalienė iš karto nenorėjo, bet kai toji vis prašė, o ir labai graži buvo, tai leido jai pasilikti. Pirmučiausia ji gavo tik prastus siuvinius siūti, bet kai karalienė pamatė, kad tie labai gražiai pasiūti, tai davė jai plonesnius, o paskui ji gavo siūti brangiausius šilkus ir šydus iš brangiausių audinių karališkuose rūmuose. Karalienė tokiu puikiu darbu stebėjosi ir didžiai džiaugėsi ją pasilikusi . O kadangi ji ir didžios išminties bei labai gražaus elgesio buvo, tai karalienė ir karalius ją taip gerbė, kad po kiek laiko ir ji prie karaliaus stalo drauge valgyti galėjo. Seniai jau čia būdama, gavo savo vyrą pamatyti, o jis ją irgi pamatė; kits kitą tuojau pažino, bet ji niekam nesakė, kad jis esąs jos vyras. Dabar, kai jau prie vieno stalo visi valgė, tai ji galvojo, bene pasiseks su juo vienu kur susieiti ir pasišnekėti, bet taip nepasitaikė. O kai karalius dar vis nerimastavo ir kartkartėmis dėl savo nebylio liūdėjo, tai ta siuvėja pasakė:

—      Aš apsiimu jį prašnekinti, jei su manim per naktį vienam kambary uždarytumėt.

Karalius tai leido, bet pasakė, kad jei nepasisektų nebylį prašnekinti, ji turėsianti būti gyva sudeginta. Ji to nepabijojo, sau viena galvodama: „Aš tikrai žinau, kad jis nėra nebylys, ir jį perkalbėsiu, kad turės šnekėti".

Vieną vakarą tą vergą atvedė pas siuvėją. Dabar ji šiaip ir taip jam kalbėjo, jį klausė, kodėl pabėgęs, o ją palikęs, kodėl taip toli keliavęs ir į tokius vargus pasidavęs, bet jis neprašneko. Tada ji pradėjo verkti ir maldauti, kad tik jis šnekėtų:

—      Žiūrėk, kaip aš tave mylėjau ir dar myliu ir dėl tavęs taip toli atkeliavau, kad tik dar kartą su tavim susitikčiau ar nors tave pamatyčiau. Ar tau viskas tik niekai, ar tu manęs visai nesigaili, kad aš iš meilės dėl tavęs tiek baimės ir vargų iškentėjau? Argi tu ir tada jokio gailesčio man nejaustum, kad aš dėl tavęs mirti turėčiau? Jei tu rytoj nešnekėsi, aš būsiu gyva sudeginta.

Bet visos tos kalbos, maldos ir ašaros buvo veltui: jis pasiliko nebylys.

Ryto metą karalius liepė vergą atvesti. Jis ir dabar nieko nešnekėjo, todėl, kaip sutarta buvo, turėjo tą siuvėją sudeginti. Tuojau paskirtoje vietoje malkų krūvą sukrovė, jos vidury paliko tuščią tarpą. Pirmučiausia prie krūvos pastatė nebylį, o po to atvedė siuvėją, juodai aprengtą. Daug žmonių suėjo, norėdami pamatyti, kas nutiks. Šalia malkų krūvos vienas karaliaus tarnas aiškiu balsu paskaitė mirties dekretą, tada siuvėjai reikėjo pro ankštą angą įlįsti į krūvos vidurį. Bet kai tik ji prie angos priėjo, nebylys sušuko skardžiu balsu:

—      Nedarykit jai jokios skriaudos, tai mano pati!

Visi žmonės sujudo suūžė, baisiai nustebę, ir pradėjo rankomis ploti, džiaugdamiesi, kad tokia graži moteriškė dabar gyva išliks. Vienas iš tarnų nubėgo pas karalių ir jam tą visą atsitikimą pranešė. Karalius nenorėjo tikėti ir liepė tuojau abudu pas save atvesti, o kai juos nuvedė, tai karalius gana stebėjosi, kad jo mylimas vergas kalbėti moka. Bet jis tos visos paslapties negalėjo išmanyti, ir juodu abudu visą tą keistą nuotykį turėjo jam papasakoti. Paskui karalius dar norėjo žinoti, dėl ko jis pabėgęs.

— Aš visai iš menkos giminės ir prastas žmogus buvau,— sakė Kuršiukas,— tai maniau, kad karališkos giminės ir visų kitų aukštų ponų būsiu peikiamas ir per nieką laikomas, todėl ir pabėgau. O kadangi dabar taip atsitiko, kad aš savo pačią iš didžios nelaimės ir nuo mirties išgelbėjau, o ji taip pat patyrė vargo, tai dabar manęs niekados nepapeiks, ir aš vėl mielai noriu jos vyru būti.

Karalius ir karalienė didžiai džiaugėsi ir, juodu turtingai apdovanoję, liepė su savo laivais namo pargabenti. Jiems grįžus į savo tėviškę, toks džiaugsmas radosi, kad lygaus jam niekad nebuvo. Po karaliaus galvos tas jo žentas pats visos šalies karaliumi liko.

1785 žodžiai (Skaitysite 10 min.)
  10 - 29 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU