Lakštingala ir varlės

Vieną šiltą pavasario dieną krūmeliuose lakštingala giedojo, savo žmonelę, vaikelius linksmino. Čia pat kūdroje varlės nardė, knibždėjo, nuolat iš vandens galvas kaišiojo.

— Kum, kum, kaimynėlės, ar girdit, kaip tas paukštpalaikis šūkauja, turbūt kad naktigony vyrai neužmigtų? — prabilo senė varlė į savųjų būrį.

— Kum, kum! O ką, kad ir mes užtrauktume, visos kartu, sutartinę! — sušuko visos.

Ir uždainavo, užkurkė: vienos paliauna, kitos traukia. Skamba visas slėnis.

Lakštingala dar kartą sučiulbo ir nutilo — ką čia su varlėmis lenktynes varys.

Varlės kurkusios pailsėti sustojo.

— Ką, nutilo rėksnys? — atsiliepė senė varlė. — Mūsų viršus, mūsų viršus! Užtraukime dar, kad vėl neimtų klykauti!

Ir užtraukė iš naujo.

Tik staiga suklegėjo gandras ant kraigo, kažin ką pasapnavęs.

Varlės šmakšt ir dingo vandenyje.