Lakštingala ir žvirblis

Ko dainuoji, kaip piemuo ganydamas?

— paklausė senis žvirblis, sutikęs lakštingalą gale sodo.

— Pačią ir vaikus linksminu, — atsakė lakštingala.

— Aa! Gerai darai. Tai nepyk, kad taip šiurkščiai pasisveikinau, — tarė žvirblis, lipšniau sučirškėjęs. — Matai, aš šios vietos nuolatinis gyventojas, kaip ir šeimininkas. Gyvenu čionai žiemą ir vasarą. Viską apeinu, apžiūriu. Bet tavęs nei rudenį, nei žiemą nesu matęs, negirdėjęs. Kas tu per vienas, iš kur atvykęs?

— Kai jau šeimininku dediesi, galiu pasakyti, — sučiulbo lakštingala.

Ir sudainavo savo pasaką.

— Aš pas jus pavasarį ir vasarą tegyvenu. Atkeliavau, kai jūsų žolynai pražydo. Apsigyvenau pernykštėje savo vietoje. Mano žmonelė išperėjo šešetą gražių vaikelių. Aš jiems maisto rūpinu, meiliais žodeliais kalbinu. Per vasarą užaugs, sustiprės, ir keliausim visi į pietus, į šiltesnius kraštus.

— Tai ir javų kuliant nelauksi? — paklausė nustebęs žvirblis.

— Man grūdai nerūpi, — sučiulbo lakštingala, — mintu kirmėlėmis, vabalėliais. Kai javai ima nokti, aš nebedainuoju: gyvenu ramiai su savo šeimynėle, metuosi senąjį savo drabužėlį, taisausi naują, stipresnį, kad tolimai kelionei tesėtų. Oi, toli toli gaunam keliauti: per kalnus, per jūrą, šiltesnės vietos ieškodamiesi... Pavasarį vėl grįžtam pas jus. Nepyk, šeimininkėli, kad kartais naktį miegoti neduodu.

— Kas tai man, kas tai man, — sučirškė žvirblis. — Tik kad grūdų nemėgsti, tai juokai. Ir aš pro kirmėlę nepraeinu, tik kur grūdas, tai grūdas.

O kad žiemai išleki, tai gerai, tai gerai — ir mes, žvirbliai, tokie vyrai, tokie vyrai, per žiemą vos išmintam. Liūliuok savo vaikelius, ir aš lėksiu prie savo žvirblelių, nunešiu jiem riebią riebią kirmėlėlę.

Žvirblis nulėkė savais keliais, lakštingala toliau linksmino savo žmonelę ir vaikelius.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU