Lakštingalėlė

Kinų žemėje, kaip tau žinoma, pats imperatorius ir visi jo artimieji žmonės—kinai. Ta istorija atsitiko seniai, todėl vertėtų jos paklausyti, kol dar tebėra nepamiršta.

Niekur visame pasaulyje nebuvo tokių gražių rūmų, kaip kinų imperatoriaus: jie buvo statyti iš brangiausio porceliano, bet tokio trapaus, jog ir paliesti baisu būdavo. Sode augo puikiausios gėlės, ir prie gražesniųjų buvo priraišioti sidabriniai varpeliai, kad jų skambėjimas geriau galėtų atkreipti praeivių akis į gėles. Štai kaip gudriai buvo sugalvota! Sodas traukėsi toli toli, taip toli, jog ir pats sodininkas nežinojo, kur jo galas. Iš sodo galėjai pakliūti tiesiog j didelį tankų mišką; tame miške tvanksojo daugybė gilių ežerų, ir jis ėjo lig pat mėlynosios jūros. Aukšti medžiai, augusieji ant kranto, buvo palinkę į vandenį, ir po jais galėdavo pavažiuoti didžiausi laivai. Vieno tokio stovinčio prie kranto medžio šakose susinešė lizdą lakštingala. Ji giedojo labai gražiai, jos beklausydamas, net varguolis žvejys pamiršdavo ištraukti savo tinklą iš vandens. „Dieve, kaip gražiai gieda!"—sakydavo žvejys, bet paskui atsiminęs vėl eidavo prie savo darbo ir palikdavo lakštingalą. Kitą naktį, išgirdęs lakštingalą giedant, žvejys vėl pamesdavo darbą, vėl sustojęs klausydavo ir kartodavo, tuos pačius žodžius: „Dieve, kaip gražiai gieda!"

Iš visų pasaulio kraštų plaukdavo žmonės į imperatoriaus sostinę. Visi gražėjosi miesto namais, karaliaus puikiausiais rūmais ir dideliu sodu, bet, pasiklausę lakštingalos, sakydavo: „Lakštingala — gražiausias daiktas!"

Sugrįžę namo, jie pasakodavo apie visus matytus daiktus; mokslo vyrai rašydavo knygas apie sostinę, karaliaus rūmus ir sodą, bet niekados nepamiršdavo paminėti ir lakštingalos; ją net aukščiau už viską statydavo, ir poetai dėdavo gražiausias eiles sparnuotam dainiui, gyvenančiam miške, prie pat gilios jūros kranto.

Knygos pasklisdavo po visą pasaulį, ir kai kurios iš jų pakliūdavo pačiam imperatoriui. Jis, sėdėdamas savo aukso soste, skaitydavo tas knygas ir skaitydamas nuolat linksėdavo galvą — labai malonu jam buvo skaityti pagyrimus savo sostinei, rūmams ir sodui. „Bet lakštingala — gražiausias daiktas!" — buvo visose knygose parašyta.

— Kas čia gali būti? — tarė imperatorius. — Juk aš nieko nežinau apie tą lakštingalą! Kaip? Mano viešpatystėj ir net mano paties sode gyvena toks nuostabus paukštis, ir aš nieko apie jį nesu girdėjęs! Ir tiktai iš knygų gaunu apie jį žinoti!

Ir jis pasišaukė pas save artimiausią rūmų valdininką. Tas būdavo toks puikus, jei kas žemesnis už jį drįsdavo su juo kalbėti arba ko paklausti, jis atsakydavo tiktai: „pf", o tas žodis juk nieko nereiškia.

— Sako, čia pas mus esantis labai nuostabus paukštis, vadinamas lakštingala,—tarė imperatorius. — Ją laiko įdomiausiu mano viešpatystės daiktu. Kodėl niekados nieko nesakėt man apie ją?

— Ir aš nesu girdėjęs apie ją! — atsakė rūmų valdininkas.—Apie ją čia niekas nekalba.

— Aš noriu, kad ji būtų čia ir kad šiandien vakare man giedotų! — pasakė imperatorius. — Visas pasaulis žino, ką aš turiu, tik aš vienas nežinau!

— Aš ir girdėti negirdėjau apie tokį paukštį! — atkartojo artimiausias valdininkas. — Bet aš pasirūpinsiu jį surasti!

Lengva pasakyti! O kur ieškosi?

Artimiausias imperatoriaus valdininkas ėmė lakstyti laiptais aukštyn ir žemyn, bėgioti po sales ir koridorius, bet niekas negalėjo jam nieko apie lakštingalą pasakyti. Valdininkas sugrįžo ir pranešė imperatoriui, kad lakštingalos nėra, kad tai esanti pasaka, pramanyta tų, kurie knygas rašo.

— Jūsų didybe! — pridėjo jis, — prašom netikėti, ką knygos rašo: tai vis prasimanymai, taip sakant, juodoji magija!..

— Bet tą knygą man atsiuntė pats galingasis Japonų valdovas, ir joje negali būti parašyta netiesa! Aš noriu išgirsti lakštingalos. Ji turi čia būti šiandien vakare! Aš ją apdovanosiu savo aukščiausiomis malonėmis! Jeigu jos čia nebus paskirtu laiku, aš liepsiu po vakarienės visiems savo kiemo žmonėms duoti lazdų per pilvą!

— Tzing pė! — tarė artimiausias valdininkas ir vėl ėmė bėgioti laiptais aukštyn ir žemyn, lakstyti po sales ir koridorius. Su juo lakstė beveik visi kiemiškiai, nes niekas nenorėjo ragauti lazdų. Kiekvienas klausinėjo tos lakštingalos, apie kurią buvo girdėjęs visas pasaulis, o imperatoriaus rūmuose niekas.

Galų gale pavyko virtuvėje rasti vieną mažą mergaitę, ta atsakė:

— Dieve! Kaip nežinosi lakštingalos! Taip gražiai ji gieda! Vakarais aš nešu pietų likučius mano neturtingai, sergančiai motutei. Ji gyvena prie pat jūros, ir kada aš grįždama atsisėdu miške pasilsėti, kiekvieną kartą girdžiu lakštingalos giedojimą! Jos beklausant, ima man ašaros iš akių byrėti, ir širdis taip nudžiunga, lyg pati motutė mane bučiuotų!

— Mergyte!—tarė artimiausias imperatoriaus valdininkas. — Aš tau parūpinsiu nuolatinę prie virtuvės vietą ir leidimą pažiūrėti, kaip valgo imperatorius, jeigu mus nuvesi pas lakštingalą. Ji šiandien pakviesta į rūmus.

Ir jie visi kartu nuėjo į mišką, kur paprastai lakštingala giedodavo; ėjo ten beveik pusė imperatoriaus rūmų. Ėjo ėjo, ir staiga subaubė karvė.

—O!—tarė jaunieji Maniškiai. — Štai kur lakštingala! Toks mažas paukštelis, o koks didelis balsas! Bet, rodos, mes ir pirma buvom ne kartą girdėję ją giedant.

— Tai karvė baubia! — tarė mergaitė. — Lig tos vietos dar toli eiti.

Baloje sukurkė varlės.

— Kaip gražu! — tarė imperatoriaus rūmų kunigas. — Dabar aš tikrai girdžiu. Skamba kaip mūsų maldos namų varpeliai.

— Ne, tai varlės! — vėl tarė mergaitė. — Bet, rodos, nebetrukus ir ją pačią išgirsite.

Ir tuo tarpu sugiedojo lakštingala.

— Dabar tai lakštingala! — tarė mergaitė. — Klausykit, klausykit! Aure ir ji pati!

Ir mergaitė pirštu parodė mažą, pilką paukštelį, tupintį ant medžio šakelės.

— Ar gali būti? — tarė artimiausias imperatoriaus valdininkas. — Niekados nemaniau, kad ji tokia būtų! Visai negraži atrodo! Gal ji visa atsimainė, kai pamatė tokią daugybę garbingų žmonių!

— Lakštingalėle! — balsu sušuko mergaitė. — Mūsų maloningiausias imperatorius nori tavęs paklausyti!

— Su mielu noru! — tarė lakštingala ir ėmė giedoti taip gražiai, jog ir apsakyti sunku buvo.

— Skamba kaip stikliniai varpeliai, — tarė artimiausias imperatoriaus valdininkas. — Žiūrėkit, kaip dirba jos maža gerklytė! Nuostabu, kad mes jos anksčiau negirdėjome. Imperatoriaus rūmuose ji turės didelį pasisekimą.

— Gal imperatorius norėtų, kad aš dar kartą pagiedočiau? — paklausė lakštingala: ji manė, kad ateivių tarpe esantis pats imperatorius.

— Lakštingalėle! — tarė artimiausias imperatoriaus valdininkas.— Man pavesta pakviesti tave šiandien vakarą į rūmų šventę! Neabejoju, kad savo giedojimu tu sužavėsi jo didybę!

— Mane giedant geriausiai klausyti žaliajame miške! — tarė lakštingala.— Bet jei to nori imperatorius, mielai vyksiu su jumis.

Imperatoriaus rūmai dėl tos iškilmės buvo be galo gražiai išpuošti. Visur degė šimtai tūkstančių auksinių lempų, jų šviesoje įvairiausiomis spalvomis mirgėjo porceliano sienos ir aslos. Koridoriuose eilėmis stovėjo pastatytos gražiausios gėlės su varpeliais, tie varpeliai nuo nuolatinio bėgiojimo, trenksmo ir vėjo trauksmo skambėjo taip, jog negalėjai apsiklausyti.

Vidury didelės salės, kur sėdėjo imperatorius, buvo pastatyta lakštingalai atsitūpti aukso kartelė. Klausyti susirinko visi kiemiškiai ligi vieno; prie durų stovėti leido ir tai mažajai mergaitei, dabar turėjusiai rūmų virėjos vardą. Visi buvo apsitaisę ko gražiausiai ir nenuleisdami akių žiūrėjo į mažą pilką paukštelį, kuriam imperatorius maloningai linktelėjo galvą.

Ir lakštingala sugiedojo. Ji giedojo taip gražiai, jog imperatoriui net ašaros ištryško iš akių ir nuriedėjo per skruostus. Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė. Imperatorius labai džiaugėsi ir norėjo dovanoti lakštingalai savo aukso šlepetėlę, kad ji nešiotų ją ant kaklo, bet ši gražiai padėkojo ir atsakė, kad ji ir be to jau gausiai atlyginta.

— Imperatoriaus akyse aš mačiau ašaras — kokio atlyginimo man daugiau bereikia! Imperatoriaus ašaros turi didelę galybę! Tikrai, aš net per daug atlyginta!

Ir vėl suskambėjo jos gražus malonus balsas.

— Kaip ji dailiai moka koketuoti!—tarė rūmų ponios ir prisisėmę bumas vandens, kad, joms kalbant su kuo, jis gurguliuotų gerklėje. Tuo jos norėjo būti panašios į lakštingalą. Net lekajai ir kambarinės labai džiaugėsi lakštingala, o tas juk daug reiškia, nes žinoma, kad tokiems ponams sunkiausia įtikti. Vienu žodžiu, lakštingala turėjo didelį pasisekimą.

Ją paliko rūmuose, davė skyrium kambarį, leido jai du kartus per dieną ir vieną kartą naktį laisvai pasiskraidyti. Bet prie jos pastatė dvylika tarnų, tie visur ją lydėjo ir laikė kiekvienas už šilkų kaspino, pririšto prie jos kojos. Nedidelis malonumas jai bebuvo taip skraidyti!

Visas miestas vien apie tą nuostabųjį paukštelį tekalbėjo. Ir jei du pažįstami susitikdavo gatvėje, vienas tardavo: „lakštin", o antras baigdavo: „gala!" Supratę vienas antrą, abudu atsidusdavo.

Vienuolika pirklių dukterų gavo lakštingalos vardus, nors nei viena iš jų neturėjo jokio balso.

Vieną kartą imperatorius gavo didelį siuntinį su parašu: „Lakštingala".

— Matyti, bus dar viena knyga apie mūsų garsųjį paukštelį! — tarė imperatorius.

Bet tai ne knygos būta, o tik daili dėžutė, joje gulėjo dirbtinė lakštingala, panaši į tikrąją, ir dar visa apsagstyta briliantais, rubinais ir safyru. Reikėjo tik užsukti paukštį — ir jis giedojo vieną iš tų giesmelių, kurias čiulbėjo tikroji lakštingala. Negyvoji lakštingala giedodama taip pat kilojo aukštyn ir žemyn uodegą, tuomet žibėjusią auksu ir sidabru. Ant kaklo jai buvo parišta juostelė su parašu: „Japonų imperatoriaus lakštingala menkas tėra daiktas prieš kinų imperatoriaus lakštingalą."

— Koks gražumas! —sakė visi, o tas, kur atnešė nuo japonų imperatoriaus dirbtinę lakštingalą, gavo „vyriausiojo imperatoriaus lakštingalų statytojo" vardą.

— Dabar tegu jos sykiu pagieda, — tarė imperatorius: — bent bus duetas!

Bet niekas iš to neišėjo: tikroji lakštingala giedojo savaip, o dirbtinė vėl savaip.

— Tai ne jos kaltė! — tarė rūmų kapelmeisteris. — Ji taisyklingai laikosi takto ir gieda visai mano metodu; nieko jai negalima prikišti!

Dirbtinei lakštingalai davė giedoti vienai. Ji taip pat visiems patiko, kaip ir tikroji, bet buvo kur kas gražesnė: visa žėrėte žėrėjo brangiaisiais akmenėliais!

Tris dešimtis tris kartus atgiedojo jį tą pačią giesmelę ir nepailso. Kiti būtų mielai klausę dar sykį, tik imperatorius norėjo paklausyti giedant ir tikrosios lakštingalos. Bet kur ji dingo?

Niekas ir nepastebėjo, kaip ji išlėkė pro atvirą langą ir nuskrido į savo žaliąjį mišką.

— Kas gi čia būtų? — tarė imperatorius. Ir visas kiemas ėmė niekinti ir peikti lakštingalą, kad ji tokia nedėkinga buvusi.

— Vis dėlto geresnis mums paukštis liko, —sakė jie, ir dirbtinei lakštingalai teko giedoti tą pat trisdešimt ketvirtąjį sykį.

Bet niekas negalėjo išmokti tos melodijos: tokia sunki ji buvo! Kapelmeisteris be galo gyrė dirbtinį paukštį, tvirtindamas, kad jis kur kas vertesnis— ne tik savo briliantais ir kitais viršutiniais papuošalais, bet ir vidaus ypatybėmis.

— Niekados, jūsų didybė ir visi aukštieji ponai, — sakė kapelmeisteris,— negali iš anksto žinoti, ką giedos tikroji lakštingala, o čia viską pirma žinai! Galima net ją visą išardyti ir pamatyti, kaip ji sudėta, kiek ten račiukų, kaip jie sukasi — viską, viską!

— Ir aš esu tos nuomonės!— tvirtino kiekvienas, kas ten buvo, ir kapelmeisteris gavo leidimą kitą sekmadienį parodyti paukštį žmonėms.

— Tegu ir žmonės pasiklauso! — tarė imperatorius.

Žmonės klausė ir labai džiaugėsi; nuo lakštingalos giedojimo jie pasidarė smagūs, tartum arbatos prisigėrę.— tai visai kiniškai. Iš džiaugsmo visi vienu balsu šaukė: „O!", kilojo aukštyn smaližių pirštą ir kraipė galvas. Bet žvejai, anksčiau girdėję giedant tikrąją lakštingalą, sakė:

— Nei šio, nei to, panašu į lakštingalos giedojimą, bet vis dėlto ne tas! Kažko jos giesmei trūksta, bet ko trūksta — mes ir patys nežinome.

O tikrąją lakštingalą nusprendė visai ištremti iš tos žemės.

Dirbtiniam paukščiui pataisė vietą ant šilkinio pagalvio, prie imperatoriaus lovos. Aplinkui išdėstė visas jam dovanotas brangenybes. Dabar jį vadino „pirmuoju imperatoriaus iš kairės pusės giesmininku",— imperatorius laikė svarbesnę tą pusę, kur yra širdis, o širdis net imperatoriaus kairėje pusėje.

Kapelmeisteris parašė dvidešimt penkias apie dirbtinę lakštingalą knygas, pilnas mokslo ir visokių gudriausių kiniškų žodžių!

Bet kiemiškiai sakėsi jas skaitę ir viską supratę, kitaip juos būtų kvailiais išvadinę ir dar lazdų per pilvą davę.

Taip praslinko visi metai; imperatorius, kiemiškiai ir net visi žmonės atmintinai mokėjo kiekvieną gražiosios lakštingalos gaidelę. Dėl tos tai priežasties ir jos giedojimas jiems taip tiko: jie patys dabar galėjo jai padėti, pritarti. Gatvės vaikai rėkodavo: „Jurgiuk, Jurgiuk! Paplak, paplak!" Pats imperatorius tą pat dainuodavo. O, tai labai gražu būdavo!

Bet kartą vakare, begiedant dirbtiniam paukščiui prie gulinčio lovoje imperatoriaus, staiga kažin kas jo viduryje suterškė, sušlamėjo, rateliai apsisuko, ir muzika nutilo.

Imperatorius pašoko ir liepė pašaukti savo gydytoją. Bet ką čia jis galės padėti? Pašaukė laikrodininką; tas apvartė, apžiūrėjo, pataisė paukštį, bet pasakė, kad jį reikia labai saugoti, kad dantukai išdilę, o naujų įstatyti, kad taip pat gerai kaip pirma giedotų, negalima. Ar bereikia didesnės nelaimės? Vos vieną kartą per metus leido užsukti paukštį. Bet kapelmeisteris pasakė kalbą, kur trumpais ir gražiais žodžiais išrodė, kad paukštis visai neprastesnis likęs. Vadinas, taip ir turėjo būti.

Praslinko dar penkeri metai, ir visą šalį tikrai didelė nelaimė ištiko: kinai be galo mylėjo savo imperatorių, o jis sunkiai susirgo, niekas nebetikėjo, kad išgytų. Išrinko jau naują imperatorių, bet žmonės stovėjo gatvėse ir klausinėjo artimiausio rūmų valdininko apie savo senojo viešpaties sveikatą.

— Pf! — atsakinėjo artimiausias valdininkas ir kraipė galvą.

Išbalęs ir atšalęs gulėjo imperatorius savo puikioje lovoje; visi rūmų žmonės laikė jį mirusiu, ir kiekvienas skubino pasveikinti naująjį valdovą. Lekajai lakstė į visas puses, skelbdami vieni kitiems naujienas, o kambarinės maloniai leido laiką, šnekučiuodamos prie kavos puodelio. Visose salėse ir koridoriuose buvo patiesti divanai, kad nesigirdėtų vaikščiojant; rūmuose viešpatavo didžiausia tyla.

Bet imperatorius nebuvo dar miręs. Paslikas ir išblyškęs kaip drobė gulėjo jis savo puikioj lovoj po aksomo baldakimu su aukso spurgais. Pro atvirą langą žiūrėjo į imperatorių ir dirbtinę lakštingalą šviesusis mėnuo.

Nelaimingas imperatorius vos galėjo kvapą gaudyti; jam rodėsi, kad jo krūtinę kokia sunkenybė užgulusi. Jis pravėrė akis ir pamatė ant savo krūtinės giltinę gunksant. Ji buvo užsidėjusi sau ant galvos imperatoriaus karūną, vienoje rankoje turėjo aukso kalaviją, o antroje — gražią vėliavą. Aplinkui iš baldakimo raukšlių žiūrėjo kažin kokios keistos galvos: vienos — bjaurios ir piktos, kitos — geros ir malonios pažiūrėti. Tai buvo gerieji ir piktieji imperatoriaus darbai.

— Atmeni tą? — šnibždėjo galvos paskui viena kitos. — Atmeni šitą? — ir jos pasakojo jam tiek daug, jog šaltas prakaitas apipylė valdovo kaktą.

— Aš to ir žinoti nežinojau! — tarė imperatorius. — Muziką, duokit čia muziką! — ėmė šaukti imperatorius. — Muškit didžiausius kinų būgnus, kad negirdėčiau, ką jos kalba.

Bet galvos vis pasakojo, o giltinė, pritardama jų kalbai, kaip koks kinas lingavo galvą.

— Muziką čionai, muziką!—šaukė imperatorius. — Giedok nors tu, mielas mano aukso paukšteli! Aš tave apdovanojau auksu ir visokiomis brangenybėmis, aš pakabinau tau ant kaklo savo aukso šlepetėlę, giedok bent tu, giedok!

Bet paukštis tylėjo, — nebuvo kam jo užsukti, o neužsuktas jis nemoka giedoti. Giltinė vis žiūrėjo į imperatorių savo didelėmis, tuščiomis akių duobėmis. Kambaryje buvo tylu tylu.

Staiga už lango kažkas nuostabiai gražiai sugiedojo. Tai buvo gyvosios lakštingalos balsas. Sužinojusi apie imperatoriaus ligą, ji atskrido jo aplankyti ir paguosti. Ji giedojo, o šmėklos vis dilo, nyko, kraujas ėmė greičiau vaikščioti, ir imperatoriaus širdis smarkiau plakti; pati giltinė užsiklausė lakštingalos ir ėmė prašyti:

— Giedok, giedok dar, lakštingalėle!

— O tu atiduosi man už tai aukso kalaviją? Ar atiduosi gražiąją vėliavą? Ar atiduosi puikiąją karūną? — klausė lakštingala.

Ir giltinė už giesmes po viena kitos atidavė visas brangenybes. O lakštingala vis giedojo: ji giedojo apie kapų tylą, kur žydi baltosios rožės, kvepia alyvos ir gyvieji, verkdami mirusiųjų, savo ašaromis laisto jauną žolelę... Tada giltinė taip ėmė ilgėtis savo daržo, jog ji, pavirtusi baltu, šaltu rūku, išlėkė pro langą.

— Dėkui, dėkui tau, mielasis paukšteli! — tarė imperatorius. — Aš pažinau tave. Aš buvau tave išvaręs iš savo žemės, o tu nuvarei nuo mano lovos baisiąsias šmėklas, nuvarei pačią mirtį! Kuo aš tau atsilyginsiu?

— Tu jau atsilyginai man! — tarė lakštingala. — Aš mačiau tavo akyse ašaras, kaip pirmutini kartą tau giedojau, — to aš niekados nepamiršiu.

Ašaros — štai brangiausia dainiaus širdžiai dovana! Bet dabar mik ir pabusk sveikas ir linksmas! O aš tave liūliuosiu savo giesmėmis.

Ir lakštingala vėl giedojo, o imperatorius užmigo sveiku, saldžiu miegu.

Jam pabudus, pro langus švietė jau saulė. Nei vienas tarnas jo daugiau nebežiūrėjo, visi buvo manę, kad imperatorius jau miręs, tiktai lakštingala tupėjo pas langą ir giedojo.

— Lik ir visados būk pas mane!—tarė imperatorius lakštingalai.— Tu giedosi, kada pati panorėsi, o dirbtinį paukštį aš sudaužysiu į trupinius!

— Nereikia!—atsakė lakštingala. — Ji tiek yra davusi tau naudos, kiek galėjo! Tegu ji sau pas tave pasilieka. O aš negaliu gyventi rūmuose. Leisk tiktai man skraidyti pas tave, kada norėsiu. Tada aš kas vakaras atskrisiu ir giedosiu atsitūpus prie tavo lango; mano giesmės ir palinksmins tave, ir duos priežasties tau pamąstyti. Aš tau giedosiu apie laiminguosius ir nelaiminguosius, apie gerybę ir piktybę, kurių tu nematai aplink save. Mažas paukštelis lakioja visur: jis nuskrenda ir pas varguolius žvejus, jam tenka būti ir sodžiaus žmonių pastogėje, jis mato tuos, kur arti, ir tuos, kur toli nuo tavo rūmų gyvena. Aš myliu tave labiau už tavo širdį, negu už tavo karūną, aš skraidysiu pas tave ir giedosiu tau! Tiktai prižadėk man vieną daiktą!..

— Viską! — tarė imperatorius ir atsistojo visoje savo karališkoje didybėje; jis jau buvo apsivilkęs imperatoriaus drabužiais ir spaudė prie širdies savo sunkųjį aukso kalaviją.

— Vieno aš tavęs prašysiu, — tarė lakštingala: —nesakyk niekam, kad tu turi mažą paukštelį, kur tau viską pasako. Taip bus daug geriau!

Ir lakštingala išskrido.

Tarnai atėjo pažiūrėti mirusiojo imperatoriaus ir sustingo ant slenksčio. O imperatorius jiems tarė:

— Labą dieną!

3726 žodžiai (Skaitysite 21 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU