Lapės gyvenimas ir mirtis

LAPĖ MOKO VILKĄ DREBULE MAITINTIS

Lapė, krūmuose godžiai ėsdama zuikį, išgirdo begurgždant sniegą ir, kilstelėjusi galvą, pamatė atsprūdinantį vilką. Gudruolei nereikėjo pasakoti, ko tas čia nori. Nedaug trukusi, ji vienus zuikio likučius prarijo, o ko nespėjo,— užkasė į sniegą atokiai po egle. Paskui, sugrįžusi atgal, užgulė sukruvintą vietą.

—       Labadien, lapute! — netrukus prakalbino vilkas pūkuotuodegę.

—       Labadien, kaimynėli! — atsakė ta. — O kur taip tamstą dievuliai neša? Kur taip skubini? — pridėjo lapė, pamačiusi, jog vilkas sustojęs žiūri atsidėjęs į ją.

—       Pas tave, kaimynėle! Pas tave! — atsiliepė tas, nesirengdamas skubintis šalin nuo lapės.— šarkos man nupasakojo, kad tau dievas šiandien gražų laimikį davė, suteikdamas zuikutį. Aš jau seniai dantyse nieko neturėjau. Pilvas prie strėnų pridžiūvo. Ar neduosi ir man kokio kąsnelio arba nors kaulelių pagraužti?

—       Ir tu, kaimyne, klausai tų tuščiakalbių šarkų? — atšovė lapė.— Kada jos čia matė kokį nors laimikį?

—       Ugi kai tu, zuikį ėsdama, šarką dar už uodegos norėjai nusitverti.

—       Ar aš ją? Na tai ir melagės gi tos šarkos! — net užriko meiliakalbė lapė.— Tikėki tu dabar jomis! Ne aš ją, tiktai ji mane prisėlinusi kirto iš pasalų į uodegą.

—        Vai ką gi tu čia tada veikei? — paklausė šiepdamasis vilkas ir slinkdamas iš lėto artyn prie lapės.

—       Ugi matai ką! — dabar iš po šiekšto rodė kūmutė zuikio apgraužtas drebulės šakutes.— Zuikis mane išmokė žievėmis maitintis; dėkui jam, dabar aš jau bado nematau.

—       O kraujai iš kur čia atsirado? — paklausė, aiškiai jau širsdamas, vilkas.

—       Tai matai, kaimyne! Tu prie kiekvieno nieko tik tykai kabintis! — taikiai atsiliepė lapė.— Pabandyk ir tu graužti medį, ir tau taip bus iš pradžių, kaip man kad buvo. Aš išsilaužiau dantj, kol pramokau drebulę graužti, kol supratau, jog gardi ir minkšta tiktai drebulės žievė. O pati drebulė...

—       Ugi ar iš tikro ji gardi? — paklausė išbadėjęs vilkas.

—       Gardumas iš sykio prastas, bet, matai, vis tiktai maistas, vis nors badu dvėsti nereikia. O kai pripranti, tai visai pusėtinai atrodo,— postringavo lapė, atsargiai slėpdamasi už šiekšto.

Vilkas beviltiškai dėbtelėjo akimis j lapę, pakasė kojomis kruviną sniegą ir vienoje, ir kitoje vietoje, vis sėlindamas prie lapės, kol ta krūmuose jam iš akių išnyko. Galų gale pilkasermėgis stvėrėsi iš bado ir drebulės. Stipriai dantimis sukramtė gana storą šaką, sutriuškino smulkiai ir bandė praryti. Rijo, vargšas, rijo, kol užspringo; užspringęs ėmė kosėti. Kosėjo kosėjo ir vos tik iškosėjo šakutę.

—       O kad tave ir šunys, kaimynėle, su tavo maistu! — sukeikė vilkas ir nucimpi- no toliau.

Lapė, palūkėjusi truputį, sugrįžo atgal ir sušveitė zuikio likučius.

LAPĖ IR VILKAS AVIDĖJE

Praslinko kelios dienos, ir judri lapė išalko, niekur nerasdama sau jokio maisto. Bandė ji kaime prie žąsų prisitaikyti, bet vos tik išnešė nuo šunų kudašių. Bandė dvare vištą nutverti, bet čia dar kone prasčiau išėjo — kulka nugarą gudruolei užgavo. Tačiau ir tai dar būtų nieko;

bjauru buvo, kad šunys iš visų pusių apstojo. Tuo ji tiktai ir išsigelbėjo, kad įlindo į nesandarią pono avi dę ir išbuvo ten, kol ponas ir šunys nurimo, nepastebėję, kur buvo dingusi gudruolė.

Tupi ji avidėje po ėdžiomis, o avinai bando ją pasiekti ragais: muša, daužo jie ėdžias.

„Ot, kad aš taip būčiau vilkas!" — mąsto sau lapė, žiūrėdama į širstančius avinus, ir seiles ryja.

Po valandos, pamačiusi, kad visur aptilo, lapė išlindo pro avidės pamatą, pasidairė po kiemą, ar nebus ko pasipelnyti, ir neradusi nusprūdino į girią. Pagiryje jau laukė jos vilkas: jisai, išgirdęs šunis labai lojant, pamanė ar neatklys nors vienas iš jų į pagirį ir ar nepasiseks jam mėsutės įgyti.

— Ei kumuti, kaimynėli! — tarė lapė vilkui dar iš tolo.— Kokių aš riebių avinų mačiau šiandien ir kokią daugybę! Kad taip aš būčiau vilkas, tai būtų šiandien puota!

—       Kurgi, kūmute? Kurgi, širdele? — klausinėjo vilkas, net seiles rydamas.

Lapė be klastos išpasakojo vilkui visus savo nuotykius: ir kaip ją gaudė, ir kaip šunimis pjudė. Užmiršo tiktai pasakyti, kaip kulka nugarą jai nudrėskė.

—       O į avidę landa iš lauko,— baigė viliokė.— Gali pro pamatą iš avidės visas avis išvilkti, nė vienas šuo nesulos...

Beklausant vilkui net širdis apsalo.

—       Veski, kūmute! Ką pelnysiu — viskas bus pusiau,— maldavo vilkas.

Lapės nereikėjo ilgai prašyti. Iš pradžių ji bėgo prieky; netoli dvaro jau ji žengė su vilku greta, o ties dvaru ir visai vilko užpakalyje atsiliko.

—        Tik, kaimyne, tykiai! Tik, kaimyne, atsargiai! — kurstė dabar ji ir tvarkė, paskui eidama.

Landa vilkui pasirodė esanti per maža; tačiau tai nesutramdė draugų. Landą vilkas praplatino bematant, jlįsti j avidę ir parmušti vieną iš avių buvo tik akimirkos darbas. Treška vilko dantyse sprandikauliai, treška galva. Išbadėjęs vilkas smulkina su mėsa ir mentės kaulą, ir šonkaulius. O laputė, neužsipuldama pirmagalio mėsos, paėdėja čia vienos pasturgalio kulšelės, čia kitos.

—         Tai kai dantj išsilaužiau j drebulę begrauždama, tai nuo to laiko, kūmuti, iki šiol dar vis negaliu kietesnio dalykėlio sukramtyti,— skundėsi dabar ji vilkui.— Ot, avies kauleliai tartum ir minkšti, bet ką padarysi? Tu tai, kūmai, laimingas! Triuškini sau gardžius kaulelius.

Išbadėjęs vilkas mažai gal klausė lapės pasakų. Jisai graužė ir kramtė ir mėsas, ir kaulus. Tačiau ir dviese viso avino negalėjo suėsti. Liko ragai.

—        Kūmute! Pasipjaukime dar kelias avutes,— šnekino dabar jau vilkas lapę.

—         Niekus, kūmai, kalbi! — nesutiko lapė.— Papjaut papjausi, o papjovęs kaip pro pamatą išvilksi? Jeigu papjovęs tvarte paliksi, tai ateis žmogus ir pažins, kieno čia darbas. O pažinęs paims šunis, paims šaudyklę ir, atsekęs j girią pėdsaku, nubildins tave. Žinai ką? — kalbėjo toliau lapė.— Veskimės verčiau mudu vieną gyvą aviną namo j girią. Mudu ant jo galėsime ir jodinėti, o veislei palikę, kitai žiemai turėsime maisto.

Vilkas neprieštaravo — jis buvo sotus. Ir vienas iš avinų, nors ir muistėsi, tačiau vis dėlto turėjo pats lįsti lauk pro pamatą, skatinamas vilko dantų. O jau j girią tai net mikčiodamas bėgo, tiktai tu- tursu kepersu, tutursu kepersu!

AVINĖLI UŽMUŠEI!

Pakentėjo dar dieną badaudami draugai, o po dienos ryžosi keliauti visai j kitą girios kraštą, kur dar apie juodu menkai žinojo. Vienas varsnas ant avino jojo vilkas, antras — laputė.

—        Kūmute, kad tu žinotum, kaip man badas dantis pagalando, tai net dyvai. Vienu krimstelėjimu avinui sprandą nulaužčiau,— kalbėjo vilkas, godžiai šnairuodamas į riebų aviną.— Ir jau ėsčiau, tai ėsčiau! Vargiai bau ir ragai liktų!

„Suės visą! — rūpinosi sau nusigandusi lapė.— Nepaliks man, bjaurybę, nė kąsnelio."

—       Ar žinai ką? — tarė ji garsiai vilkui.— Man rodos, kad geriau būtų palūkėjus truput] ir dar nepjovus. Avinas dar liesas, ties šieno kūgiu jisai atsiganytų. O mudu syk] ir kitą nors be vargo žygį atliktume, pajodinėtume ant avino.

—       O kiek to jojimo, kūma? — atkirto vilkas.— Pusę joji, pusę pėsčias eini.

—       O kas dėl to kaltas, kūmai? Pasidaryki rogutes, ir važinėsime kaip bajorai. Ot ir dabar bėki namo, paimki kirvį, tai pasidarysime rogutes, ir pats pamatysi, kaip smagiai nučiuošime j kaimą.

Vilkas, visą amžių pėsčias vaikštinėjęs, užsimanė pabandyti nors syk], ar smagu važinėti, ir pasileido bėgti namo kirvio.

Kai tik vilkas iš akių išnyko, tai lapė tuojau drykt nuo avino žemyn ir — už

gerklės jį. Papjovus praplėšė avino pilvą ir išėdė visus vidurius, prikimšo samanų ir smulkių šakučių, o kad neparvirstų, parėmė šakomis. Taip padarius, atsigulė šalia kaip niekur nieko ir ėmė laižytis, kad vilkas nieko nepastebėtų.

Po valandėlės atbėgo iš namų vilkas su kirviu ir stvėrėsi rogių daryti.

—       Tau, kūma, dabar pakinkyti! — paragino vilkas lapę, kada jau rogės buvo padarytos.— Aš savo amžiuje niekad nė nemačiau, kaip kinko.

Lapė to ir laukė. Privežusi rogutes artyn avino, ėmė ji kinkyti atsargiai, kad neparvirstų, ir pakinkė. Pakinkiusi padavė vilkui vadeles j ranką, j antrą jkišo gerą vėzdą ir liepė važiuoti.

—       škiur! škiur! — suriko vilkas, mosuodamas vėzdu, kada susėdo abu j rogutes.

Avinas — nė nekrust.

—       Škiur! škiur! — kartojo vilkas, dar smarkiau mostelėjęs vėzdu, o tas — nė iš vietos.

—       Škiur! Škiur! — užriko pykdamas vilkas ir kaip kirs vėzdu avinui per šoną, tas tik vekeriokšt ir parvirto.

—       Avinėlį užmušei! — suriko lapė.— Vai tu dievuli, kuo dabar mes važiuosime! — gailavo ta, akis kumščiais trindama, kad išspaustų iš jų nors porą ašarų.

—       Na, ką dabar daryti, kūma? Ak, aš jo visai nenorėjau užmušti! — teisinosi vilkas.— Aš tiktai ji pavaryti norėjau...

—       Matai! Užmušei! — prikaišiojo toji-— Aš maniau, aš tikėjausi nors truputį duot kojoms pailsėti...

—      Ką jau dabar, kūma, padarysi! štai, užuot aimanavę ir baręsi, verčiau užkąskime.

—      Ar tai tu manai, kad tokioj nelaimėj man kąsnis lįs į burną? Dabar man ne valgis rūpi tokiame gailesty.

Vilkas ryžosi nors vienas papietauti avino. Tačiau nemažai nusistebėjo, pamatęs, jog avinas tik iš vienos odos ir kaulų.

—      Kas tai būtų? — paklausė jisai lapę.

—      Ugi ar aš tau nesakiau, kad dar jisai liesas,— atšovė lapė.

—      O kodėl pilve samanos?

—      šienas, kuriuo aviną šėrėm, samanotas buvo. šienas ėjo avinui, kaip matai, į naudą, o samanos taip sau liko.

„Galbūt!" — pamanė vilkas ir ėmė toliau graužti avino kaulelius.

Iš varlės nebuvo ir nebus gegužės.

2182 žodžiai (Skaitysite 12 min.)
V. Piefaris
  10 - 30 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Saule Lapkričio 10 d.
Visai fainiai.

Tavo komentaras


MENIU