Lapkritys

Vieną gražią rudens dieną vaikai nubėgo į miškelį. Pageltę lapai byrėjo nuo medžių šlamėdami: „Žiema eina, žiema eina”. Mindžiodami braškančius lapus, vaikai gaudė, rinko kur gražesnius. Mažiausioji, Julytė, supratusi lapų šlamėjimą, pagavo rykštelę ir ėmė juos plakti bardama:

— Kam jūs žiemą šaukiant, kam žiemą šaukiat!

— Ne mes šaukiam, pati ateina, — dar smarkiau sušlamėjo lapai, vėjeliui pakilus. — Mes vasaros darbą atlikom, dabar prie kito skubinamės.

Julytė negalėjo suprast, kokį darbą lapai dirbti galėjo.

— Mes medžiams maistą gaminome, — sušlamėjo lapai. — Ką šaknys per kamieną iš žemės atsiųsdavo, mes iš oro uždaro pridėdavome, gardžiai užvirdavome viralą, siųsdavome pažieviu per visą medžio liemenį. Gardžiai, sočiai valgydinome medžius per vasarą, o dabar jau saulutė šilumos per mažai beduoda; taigi virtuvę uždarę, skubinamės žemyn medžio sėklų apkloti, kad šaltis nepagadintų.

Julytei pagailo, kad medžiai per žiemą nemitę bus.

— Ištūrės, ištūrės, — ramino lapai, — pavasarį naujais lapais apsidengs, per vasarą vėl atsivalgys visai žiemai. Taip buvo, taip ir bus — medžiai nepražus.

Gražiausių lapų pluoštus prisirinkę, vaikai raudonskruosčiai namolio parbėgo.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU