Laukinės gulbės

Toli toli iš čia, ten, kur žiemą išskrenda kregždės, gyveno karalius. Jis turėjo vienuolika sūnų ir vieną dukterį, vardu Elzytę. Visi broliai buvo karalaičiai ir vaikščiojo į mokyklą su žvaigždėmis ant krūtinės ir kalavijais prie šono. Jie rašydavo deimanto gripeliais aukso lentutėse ir išmokdavo viską atmintinai taip gerai, jog pasakydavo kaip iš rašto. Iš visko matyti buvo, kad jie karalaičiai. Sesutė Elzytė sėdėdavo stiklo suolely ir skaitydavo su paveikslėliais knygą, pirktą už pusę karalystės.

Tikrai gera buvo vaikams gyventi; bet toks gyvenimas neilgai truko.

Jų tėvas, tos šalies karalius, vedė piktą karalienę, ta baisiai nepamėgo nelaimingų našlaičių. Jie tai patyrė jau nuo pirmos dienos: rūmuose buvo didelis pokylis, ir vaikai pradėjo ,,svečius" žaisti. Paprastai tam žaidimui vaikams duodavo saldžių tešlainių, keptų obuolių ir daug dar kitokių gardžių daiktų. Bet šį kartą karalienė jiems smėlio puodelį tedavė ir pasakė, kad iš jo galėsiantys jie taisytis visokius valgius.

Po savaitės ji atidavė mažąją Elzytę į sodžių auginti kažkokiems laukininkams, o paskui jos brolius labai priskundė karaliui, ir tas visai nustojo jais rūpintis.

— Lėkite, kur akys mato, ir ieškokit sau duonos patys!—tarė nedoroji karalienė.— Kad jūs pavirstumėt dideliais paukščiais ir neturėtumėt balso!

Bet vis dėlto jai nepavyko tiek pakenkti, kiek buvo norėjusi. Karalaičiai pavirto puikiausiomis laukinėmis gulbėmis. Kažkaip keistai surikę, išlėkė jie pro rūmų langus ir nuskrido tolyn per miškus ir girias.

Dar buvo labai anksti, ir Elzytė tebemiegojo, kai jie skrido pro tą vietą, kur laukininkų trobelėje ji gyveno. Ištiesę savo ilguosius kaklus, ilgai jie, plasnodami sparnais, suko aplink stogą. Bet niekas jų nematė ir negirdėjo. Nieko negavę, iškilo jie lig pat debesių ir nuskrido tolyn. Skrido jie, skrido ir galop atskrido į didelį, tamsų mišką, ėjusį lig pat jūros.

Nelaimingoji Elzytė, būdama laukininko trobelėje, žaisdavo pasiėmus žalią lapelį. Kitokių žaislų ji neturėjo. Ji prasidurdavo lape skylutę, žiūrėdavo pro ją į saulę, ir jai tuomet rodydavosi, kad ji matanti skaisčiąsias savo brolių akis. Ir kiekvienas šiltas saulės spindulys, pasiekęs jos skruostelius, jai primindavo meilius brolių pabučiavimus.

Slinko diena po dienos. Vėjas, lėkdamas rožių krūmais, augančiais prieš laukininko trobelę, šnabždėdavo rožėms: ,,Ar yra kas už jus gražesnis?" Rožės, linguodamos galvas, atsiliepdavo: ,,Elzytė gražesnė už mus!" Ir kai sena laukininke šventadieniais, atsisėdus ant triobelės slenksčio, skaitydavo savo maldaknygę, vėjas versdavo lapus ir sakydavo knygai: ,,Ar yra kas šventesnis už tave?"—„Elzytė!" atsakydavo maldų knyga. Ir rožės, ir maldaknygė sakė tikrą tiesą.

Elzytei sukako jau penkiolika metų, ir tėvas vėl ją atsiėmė į namus. Bet karalienė, pamačiusi, kokia ji graži, papyko ir dar labiau ėmė jos nekęsti. Mielai ji būtų mergaitę pavertusi laukine gulbe, kaip jos brolius, tik tuo tarpu nedrįso to daryti: ji bijojo karaliaus, labai pasiilgusio savo dukters.

Anksti rytą karalienė nuėjo į marmuro pirtį, išdėtą minkštais pagalviais ir išklotą divanais. Ji paėmė tris rupūžes, pabučiavo jas ir tarė vienai:

Kai ateis Elzytė į pirtį, šok jai ant galvos, kad ji liktų tokia pat kvaila, kaip ir tu! Šok jai ant kaktos,— tarė ji antrai,— kad ji taptų tokia bjauri, kaip tu, ir kad tėvas negalėtų jos pažinti! Šok jai ant krūtinės,— pašnypštė ji paskutinei,—kad ji būtų pikta ir niekur nerastų ramybės!

Paskui ji suleido rupūžes į tyrą vandenį, tas tuojau pasidarė žalias, pasišaukė Elzytę, nutaisė ją ir liepė lipti į vandenį. Tik Elzytė pasinėrė, viena rupūžė įkibo jai į plaukus, kita šoko ant kaktos, o trečia ant krūtinės. Bet Elzytė to ir stebėti nepastebėjo. Jai išlipus, ant vandens paviršiaus plaukė trys raudonos aguonos. Kad ne tie nuodai ir kad jas nebūtų pabučiavusi ragana, tos rupūžės būtų pavirtę raudonomis rožėmis. Bet gėlėmis vis dėlto jos pavirto, nes buvo prie Elzytės širdies ir galvos. Mergaitė buvo tokia šventa ir nekalta, ir kerai nieko negalėjo padaryti.

Pamačiusi tai, piktoji karalienė ištrynė Elzytę graikinio riešuto sultimis, ir jos oda pasidarė tamsiai rausva. Paskui jos gražų veidą ji ištepė dvokiančiu tepalu ir suvėlė jos puikiuosius plaukus. Nebegalėjai ir pažinti anos gražiosios Elzytės.

Tėvas, pamatęs ją, išsigando ir sakė, kad tai ne jo duktė esanti. Niekas kitas karalaitės daugiau nepažino, tik šuo sargas ir kregždės. Bet kam galvoj buvo, kad tie gyvulėliai žinojo tiesą!

Apsiverkė Elzytė ir atsiminė savo visus kažkur dingusius brolius. Paskui nuliūdusi išėjo iš rūmų ir kiaurą dieną klaidžiojo po laukus ir balas, kol priėjo didelį mišką. Ji pati nežinojo, kur eiti; bet jai buvo labai graudu, ir norėjo pamatyti savo brolių, kurie gal kaip ji vargo be pastogės. Ir Elzytė nusprendė jų ieškoti ir rasti, kad ir kažkaip sunku būtų.

Bebūnant Elzytei miške, užėjo naktis. Sutemus ji iškrypo iš kelio ir paklydo. Nebegalėdama pareiti namo, gavo nakvoti miške; sukalbėjo poterius ir atsigulė po kelmu ant minkštų samanų. Miške buvo didžiausia tyla. Oras buvo minkštas, o aplinkui žolėje ir samanose žybčiojo lyg žalios ugnelės šimtai žibančių kirmėlėlių. Elzytė su viena ranka truputį pajudino šakelę, ir šviesiosios kirmėlėlės tartum krintančios žvaigždelės nubiro žemėn.

Visą naktį ji sapnavo brolius: jie vėl su ja žaidę kaip seniau, kai vaikais tebebuvo, rašę aukso lentelėse deimanto gripeliukais ir vartę gražią su paveikslėliais knygą, atsiėjusią pusę karalystės. Bet lentelėse rašę nebe ratelius ir lazdeles kaip seniau, bet garsius jų padarytus darbus ir visus nutikimus, kuriuos jie buvo matę ir girdėję. O tos knygos paveikslai buvę gyvi: paukščiai giedoję, žmonės ėję iš knygos ir kalbėję su Elzyte ir jos broliais. Jai verčiant kitą lapą, jie vėl šokę atgal į savo vietas, kad nesuardytų tvarkos.

Kai Elzytė pabudo, saulė jau buvo aukštai. Ji, tiesa, jos negalėjo matyti: dideli medžiai savo sužėlusiomis šakomis buvo ją visai užstoję. Medžių lapai nuo saulės spindulių mirgėjo kaip koks aukso tinklas. Nuo žalios žolės žiedų sklido gardus kvapas, o paukščiai suko aplinkui ties Elzyte ir beveik tupėsi jai ant pečių. Kiek tolėliau ūžė vanduo: tai buvo daugybė upelių, tekančių į vieną ežerą labai gražiu smėlio dugnu. Aplink tą ežerą augo tankūs krūmai. Bet vienoj vietoj elniai pramynė taką, ir juo Elzytė priėjo prie ežero. Jo vanduo buvo neapsakytai giedras; jei vėjas nebūtų judinęs krūmų šakelių, tai būtum galėjęs pasakyti, kad jie dugne nupiešti: taip aiškiai buvo atsimušęs vandeny kiekvienas lapelis,— ir saulės nušviestas, ir tas, kur paunksny buvo.

Elzytė pamatė atsimušusį vandeny savo veidą ir baisiai išsigando: jis buvo toks juodas ir bjaurus. Bet vos, pasisėmus rieškutėmis vandens, pašlapino sau kaktą ir akis, ji vėl paliko balta ir skaisti. Tada ji visai nusivilko ir įėjo į vandenį. Visame pasaulyje nebūtum radęs gražesnės karalaitės!

Apsivilkusi ir susipynusi savo ilguosius plaukus, ji priėjo prie verdančio šaltinio, rieškutėmis pasisėmė vandens, atsigėrė ir nuėjo toliau per mišką, pati nežinodama kur. Ji galvojo apie savo brolius ir tikėjo, kad dievas jos neapleis. Dievas prisodino laukinių obelių alkstantiems pasotinti. Jis ir jai parodė vieną tokį medį, jo šakos lūžo vaisiais. Elzytė jų pavalgė, šakas paramstė pėdelėmis ir nulindo gilyn į miško tankynę. Čia buvo taip tylu, jog ji girdėjo savo žingsnius ir kiekvieno po kojų paminto lapelio čiužėjimą. Jokio paukščio nematyti čia buvo, joks saulės spindulys negalėjo prasimušti pro tankias, sužėlusias medžių šakas. Elzytė pirmą kartą buvo tokioj didelėj girioj: medžiai augo aukšti, drūti ir tokie tankūs, jog liemuo liemenį plakė.

Sutemo tamsi naktis. Jokia kirmėlėlė nežibėjo samanose. Elzytė nuliūdusi atsigulė ant žolės. Čia jai pasirodė, kad medžių šakos ties ja prasiskyrusios ir atsivėręs dangus, ir į ją pažvelgęs savo geromis akimis pats viešpats dievas, o pro jo galvą ir rankas žiūrėję maži angelėliai.

Pakilusi ryto metą, ji pati nežinojo, ar čia sapnas buvęs, ar ne.

Ji nuėjo tolyn ir netrukus susitiko uogaujančią senutę. Ši davė jai saujelę uogų. Tada Elzytė paklausė, ar nemačiusi kartais ji miške vienuolikos raitų karalaičių.

— Ne,— atsakė senutė,— bet aš vakar čia mačiau upėje vienuolika gulbių su aukso karūnomis ant galvos.

Ir ji nuvedė Elzytę prie tos upės. Abu krantai buvo aukšti ir apžėlę medžiais, jie savo ilgomis šakomis siekė kito kranto medžių šakas. Kur medžiai negalėjo susisiekti per upę, augo nusvirę į vandenį, ir jų didelės išsikerojusios šaknys kabėjo ore.

Elzytė atsisveikino su senute ir nuėjo pakrante į tą daiktą, kur upė plaukė į plačią jūrą.

Prieš karalaitės akis tvanksojo visoje savo gražybėje plačiausia jūra. Bet joje nematyti buvo jokios burės, jokio laivelio. Toliau keliauti Elzytė nebegalėjo. Ant kranto gulėjo nesuskaitomos daugybės mažų akmenėlių, juos visus vanduo padarė apskritus. Stiklai, geležgaliai, akmenys ir kiti daiktai, jūros bangų išmesti ant kranto, buvo lygūs ir švelnūs, kaip nutekinti. Vis tai buvo padaryta vandens, nors vanduo yra minkštesnis už Elzytės rankas. Ir, žiūrėdama į jūrą, mergaitė galvojo: „Bangos nuolat paskui viena kitą ritasi ir lygina pačius kietuosius daiktus. Ir aš, kaip tos bangos, turiu nesiliaudama ieškoti. Dėkui jums už mokslą, greitosios vilnys! Kada nors —jaučia mano širdis —jūs nunešite mane pas mano mylimuosius brolius."

Ant kranto žolėje Elzytė pamatė vienuolika baltų gulbės plunksnų. Ji surinko jas visas į krūvą ir surišo. Plunksnos buvo rasotos: gal ten buvo rasos lašeliai, o gal ir kieno ašaros — kas dabar žino! Jūros krantas buvo dykas ir klaikus, bet Elzytė to klaikumo visai nejautė: jūros paveikslas nuolat mainėsi, ir kiekviena atmaina buvo vis gražesnė. Per kelias valandas ji mainėsi daugiau kartų, negu ežerai per visus metus. Jei užeidavo juodi debesiai ir sutemdavo dangus — tada jūra taip atrodydavo, lyg norėtų pasakyti: „Ir aš galiu būti baisi." Tuomet imdavo pūsti vėjas, pakildavo didelės vilnys ir rūsčiai blaškydavo į viršų baltą putą. Kada atplaukdavo rausvi debesėliai ir vėjas nutildavo, jūra būdavo panaši į rožės lapelį: tai ji rodėsi žalia, tai balta. Bet kad ir labiausiai ji būdavo nurimus, vis dėlto pakrantėj nesiliaudavo judėjus, ir vanduo iš lengvo kilojosi kaip miegančio kūdikio krūtinė.

Prieš pačią saulės laidą Elzytė pamatė skrendant vienuolika laukinių gulbių su aukso karūnomis ant galvų; jos buvo išsitiesusios paskui viena kitą ir skrido tiesiog į krantą. Elzytė tuojau pasislėpė už krūmelio. Gulbės nutūpė netoli jos žemėn ir suplasnojo savo dideliais baltais sparnais.

Vos saulė nusileido, gulbių plunksnos staiga nukrito, ir vienuolika gražių karalaičių, Elzytės broliai, stovėjo ant jūros kranto. Ji balsu sušuko. Nors jie labai buvo atsimainę, bet ji tuojau juos pažino. Širdis jai pasakė, kad čia jos broliai. Ir ji puolė jiems ant kaklo ir ėmė juos visus vardais vadinti. Karalaičiai, pamatę savo seserį, taip pat nežinojo, ką iš džiaugsmo bedaryti. Jie ją taip pat tuojau pažino, nors buvo labai išaugus ir išgražėjus. Jie ir juokėsi, ir verkė, ir greitai iš vienas kito sužinojo, kaip piktai pasielgė su jais jų pamotė.

— Mes,— tarė vyresnysis brolis,— skraidome laukinėmis gulbėmis visą dieną, nuo saulės tekėjimo ligi nusileidžiant. Bet kaip tik ji nusileidžia, mes vėl žmonėmis virstame. Todėl mes visados iš anksto turime pasirūpinti, kad, saulei leidžiantis, turėtumėm po kojų kietą žemę; jei mes tuo metu lakiotumėm padebesiais, tai, palikę žmonėmis, gautumėm kristi žemyn. Čia mes negyvename; už jūros yra tokia pat graži kaip ir ši šalis. Bet į ten tolas kelias: mes turime skristi per didžiausią jūrą, o joje nėra jokios salelės, kur galėtumėm pernakvoti. Tiktai puskelyje kyšo iš vandens vienui viena ir tokia maža uola, jog mes, tik kietai susispaudę, galime ant jos sutilpti. Jūrai labai siūbuojant, vilnys šoka per mūsų galvas, bet ir už tokią prieglaudą mes dievui esam dėkingi. Ten mes nakvojame žmonėmis; kad ne ta uola, mes niekuomet negalėtumėm aplankyti mūsų brangiosios tėvynės, nes skristi į ten mes turime dvi ilgiausias metų dienas. Tiktai kartą metuose mums leista aplankyti tėvynę ir išbūti joje vienuolika dienų. Tada mes skrendame per didelį mišką, už jo matome pilį, kur mes gimėm ir kur gyvena mūsų tėvas, matome ir aukštą bažnyčią, kur guli palaidota mūsų motina. Čia kiekvienas medelis, kiekvienas krūmelis artimas ir brangus mūsų širdžiai; čia taip pat tebelaksto po lygumas laukiniai arkliai, kaip lakstė mūsų mažose dienose; čia mes girdime tas pačias dainas, kur patys seniau mėgdavom dainuoti. Čia mūsų tėvynė, čia mus visados širdis traukia, ir galop mes čia radome tave, mieloji, brangioji sesute! Tik dvi dienas mes dar galime čia būti. Paskui vėl turėsime lėkti už jūros, į neapsakytai gražų kraštą, bet ten mums labai ilgu. Kad taip mes galėtumėm tave kartu nusinešti? Bet mes neturime jokio laivo!

— Kaip aš galėčiau jus iš tų kerų išvaduoti?—klausė sesuo.

Taip jie praleido besišnekėdami kone visą naktį. Miegoti teko tik kelias valandas.

Elzytė atbudo nuo gulbių sparnų ūžesio: broliai vėl buvo pavirtę gulbėmis. Jie suko suko ore didelius ratus ir paskui visai išnyko iš akių. Tiktai vienas iš jų, jaunesnysis, pasiliko prie sesers. Jis dėjo galvą jai prie krūtinės, o ji glostė jo sparnus; taip jiems praėjo visa diena. Vakare sugrįžo kiti, ir, saulei nusileidus, jie vėl atvirto žmonėmis.

— Rytoj, — tarė vyresnysis, — mes lėksime iš čia ir grįšime tik už metų. Bet mes negalime tavęs vienos čia palikti. Ar turėsi tiek drąsos keliauti su mumis? Mano rankos stiprios ir galės pernešti tave per mišką; argi neištektų mūsų sparnams jėgų perkelti tave ir per jūrą?

— Tai imkite mane drauge! — tarė Elzytė.

Visą naktį broliai pynė ir nupynė iš plonučių karklo karnelių ir nendrių didelį, tvirtą tinklą. Elzytė atsigulė į jį, ir kai saulė užtekėjo, broliai pavirto laukinėmis gulbėmis, sužnybo tinklą snapais ir iškilo aukštai aukštai iki debesių, su savo mylimąja sesute, o ji dar tebemiegojo. Saulės spinduliai plieskė jai tiesiog į veidą, todėl viena gulbė lėkė visados viršum jos galvos ir dengė ją savo plačiais sparnais nuo saulės.

Jau jie buvo toli nuo kranto, kai Elzytė atbudo. Skristi padangėmis per plačiausią jūrą, neturinčią nei galo, nei krašto, jai rodėsi tikras sapnas. Šaly jos gulėjo padėta šakelė gražių išsirpusių uogų, nuskintų jai jauniausiojo brolio. Dabar jis skrido viršum jos galvos ir gynė ją nuo saulės spindulių. Elzytė pažvelgė į jį savo meiliomis akimis ir dėkingai jam šyptelėjo.

Jie skrido taip aukštai, jog didžiausias laivas, kur jiems apačioj buvo matyti, rodėsi didumo kaip kokia supantisi vilnyse balta žuvėdra. Paskui juos plaukė didelis, kaip koks kalnas, debesys, ir jame Elzytė pamatė savo ir vienuolikos gulbių šešėlius; tie šešėliai buvo milžiniško didumo. Tokio stebuklingo vaizdo Elzytė niekados nebuvo mačiusi. Bet vos tik saulė pakilo aukščiau ir debesiai atsiliko toli užpakaly, oro vaizdas išnyko.

Visą dieną skrido jie. be poilsio, bet, nešdami seserį, negalėjo taip greitai kaip pirma lėkti. Oras mainėsi, artinosi vakaras. Elzytė baimingai žiūrėjo į saulę, nuolat svyrančią žemyn ir žemyn, o tos uolos jūroje vis dar nebuvo regėti. Jai pasimatė, kad gulbės labiau pradėjo plasnoti sparnais. O, tai ji buvusi kalta, kad gulbės negalėjusios greičiau paskristi! Ji žinojo, kad, saulei nusileidus, jie virs žmonėmis, nukris į jūrą ir prigers. Ir Elzytė iš visos širdies pradėjo melstis. Bet uolos vis dar nebuvo regėti. Juodi debesiai slinko vis artyn, ir vėjas pūtė vis smarkiau: matyti, artinosi audra. Galop baisus debesys aptraukė beveik visą dangų, ėmė nuolat žaibuoti ir griausti.

Štai saulė vienu kraštu beveik siekia jūros vandenį. Elzytei širdis ėmė drebėti... Tuo tarpu gulbės pradėjo smarkiai leistis žemyn, ir jai pasirodė, kad ji krintanti į vandenį. Bet jos vėl ėmė tiesiai skristi. O saulė jau pusiau įsmego į vandenį... Tada tik apačioje pamatė ji mažą uolikę, ne didesnę už jūros šuns galvą, išsikišusią iš vandens. Saulė baigė leistis; štai jos tematyti siaurutis kraštelis... Bet tuo tarpu Elzytės koja palietė kietą žemę, ir paskutinis saulės spindulys užgeso. Elzytė pamatė stovinčius aplink save brolius, susikabinusius rankomis; jie vos vos tilpo ant uolos. Jūros vilnys šokinėjo aplinkui ir taškė juos, dangus nuolat žaibavo, griausmas nesiliaudamas griaudė, o sesuo ir broliai, susispaudę į krūvą, giedojo šventąsias giesmes, tos juos ramino ir drąsino.

Auštant audra nutilo, ir dangus išsigiedrėjo. Vos tik saulė užtekėjo, gulbės su seserimi nuskrido toliau. Jūra dar tebebangavo. Elzytė žiūrėjo į ją iš viršaus, ir baltos putos ant tamsiai žalių bangų jai rodėsi pulkais plaukiojančių gulbių.

Pakilus saulei kiek aukščiau, Elzytė priešais išvydo tarsi plaukiančią ore kalnuotą šalį su blizgančiais ledų kalnais ant uolų viršūnių; tarp kalnų margavo puiki pilis, ilgumo per kelias mylias; apačioj žaliavo palmių miškai ir gražios, didumo kaip malūno ratai, gėlės. Elzytė paklausė, ar čia nebūsianti tik ta šalis, į kurią jie skrenda. Gulbės atsakė, kad dar ne: ji matanti prieš save Fatos Morganos oro pilį, kuri nuolat mainantis; į tą pilį joks gyvas žmogus negalintis patekti. Elzytė, nenutraukdama akių, žiūrėjo į ją; bet staiga kalnai, miškai ir pilis išnyko, o jų vietoje atsirado dvidešimt gražių, panašių į viena kitą bažnyčių su aukštais bokštais ir su smailiais langais. Ji girdėjo net vargonų balsą, bet tai buvo tik tolimas jūros ūžimas. Paskui tos bažnyčios pasidarė visiškai arti, bet vienu metu jos pavirto didžiausiu laivynu, plaukiančiu visu greitumu; ji pažvelgė žemyn — tai buvo tik rūkas, balavęs ant vandens. Taip mainėsi nuolat prieš ją vaizdai, kol galop iš tikrųjų pasirodė tas kraštas, į kurį jie skrido. Ten matyti buvo gražūs mėlyni, apaugę medžiais kalnai, dideli miestai ir pilys. Dar prieš saulės laidą ji atsidūrė ant uolos, prie didelio urvo, kurio sienos iš vidaus buvo apžėlusios visokiais vijokliais; rodėsi, kad visas urvas buvęs išklotas žaliais divanais.

— Pažiūrėsim gi, kas tau šią naktį prisisapnuos! — tarė jaunesnysis brolis, rodydamas Elzytei jos patalą.

— O, kad man dievas pasakytų nors per sapną, kaip išgelbėti jus! — tarė ji. — Apie tai aš kiauras dienas galvoju.

Prieš guldama Elzytė prašė dievo padėti ir taip karštai meldėsi, jog ir užmigusi kartojo maldos žodžius. Ir ji sapnavo, kad skrendanti aukštai oru į Fatos Morganos pilį; o priešais jos patikti išeinanti pati fėja, tokia graži ir skaisti, bet kaip du vandens lašai panaši į tą senutę, kuri davė miške uogų ir papasakojo apie gulbes su aukso karūnomis ant galvų.

— Tavo brolius galima išgelbėti, — tarė ji: — tik ar turėsi tiek drąsos ir kantrybės? Tiesa, vanduo minkštesnis už tavo gražias rankas, tačiau dilina akmenis; bet vanduo nejaučia skausmo, kurį pajus tavo pirštai; jis neturi širdies, todėl negali turėti jokios baimės ir kančių, kurias tu gausi patirti. Ar tu matai mano rankose dilgynę? Tokios pat dilgynės auga ir aplink tą urvą, kur tu miegi. Tiktai šios dilgynės ir dar tos, kur auga kapuose, tinka tavo reikalui — gerai įsidėmėk tai. Jų tu turėsi pati prisirauti, nors tau ant visų rankų didžiausios pūslės šoktų. Paskui išmink dilgynes kojomis, tuos pluoštus susuk ir iš jų numegzk vienuolika marškinių su ilgomis rankovėmis; tais marškiniais apvilk gulbes, ir tavo broliai bus išgelbėti. Bet atmink, kad nuo tos valandos, kada tu pradėsi savo darbą, iki tos, kada pabaigsi, neturi nei žodžio pasakyti, kad tas darbas ir daug metų truktų. Pirmas tavo ištartas žodis kaip kalavijas pervers tavo brolių širdis. Jų gyvybė kaba ant tavo liežuvio galo. To nepamiršk!

Tada fėja Elzytės ranką palietė su dilgyne; kaip ugnis nudegino ją, ir ji atbudo. Jau buvo visai išaušę, ir šaly jos žemėje gulėjo pamesta lygiai tokia pat dilgynė, kokią ji matė sapne. Tada Elzytė atsiklaupusi pasimeldė ir išėjo iš urvo prie darbo.

Ji ėmė rauti savo dailiomis rankomis dilgynes, tos ją degino kaip ugnis; didelės pūslės šoko jai ant rankų ir kojų; bet ji džiaugdamasi kentė skaudulius, kad tik išvaduotų savo brangiuosius brolius. Ji mynė dilgynes basomis kojomis ir verpė iš jų žalius siūlus.

Saulei nusileidus, parskrido broliai ir baisiai išsigando, pamatę, kad sesuo nebekalba. Iš pradžios jie manė, kad tai būsiantis naujas piktosios pamotės padarymas, bet, dirstelėję į jos rankas, jie suprato, kad ji nustojusi kalbėti dėl jų išgelbėjimo, ir jaunesnysis brolis ėmė verkti. Ir ten, kur krito jo ašaros, pūslės dilo, ir tų vietų nebesopėjo.

Elzytė dirbo visą naktį; miegas jai nelindo — jai terūpėjo broliai. Visą kitą dieną, kol gulbės lakiojo, ji buvo viena, bet niekados dar taip greitai jai nebėgo laikas. Vieni marškiniai jau buvo pabaigti, ir ji pradėjo kitus.

Staiga Elzytė išgirdo kalnuose rago balsą ir kažko nusigando. Balsas vis artinosi. Paskui ir šunys girdėti buvo lojant. Elzytė įbėgo į urvą, surišo surinktąsias dilgynes į kūlelį ir pati ant jo atsisėdo.

Tuo tarpu iš krūmų išlindo didelis šuva, paskui jį — antras ir trečias. Jie baisiai lojo, lakstydami aplinkui. Po kiek laiko prie urvo susirinko visi medžiotojai. Gražiausias ir dailiausias iš jų buvo tos šalies karalius. Jis priėjo prie Elzytės — niekuomet dar nebuvo matęs tokios gražios mergaitės!

— Kaip tu čia atsiradai, tokia gražuolė? — paklausė jis jos. Bet Elzytė pakraipė tik galvą — kalbėti negalėjo; vienas jos pasakytas žodis galėjo pražudyti brolius. Kad karalius nepastebėtų jos nudilgintų rankų, ji pridengė jas prikyšte.

— Eikim drauge!—tarė karalius:—čia tau ne vieta. Jei tavo širdis tokia pat graži, kaip veidas, aš aptaisysiu tave šilkais, uždėsiu ant galvos aukso karūną, ir tu viešpatausi mano gražiausiuose rūmuose.

Ir jis pasisodino ją priešais ant arklio. Elzytė verkė ir laužė rankas, bet karalius neklausė. Jis ją ramino ir meiliai kalbino:

Neverk, aš noriu tik tavo laimės. Ateis laikas, ir tu už tai man dėkosi!

Ir jis nujojo su ja per kalnus, o medžiotojai nusekė paskui.

Saulei leidžiantis, ji išvydo priešais didėlį karaliaus miestą, daugybę bokštų ir bažnyčių. Karalius įvedė Elzytę į savo rūmus, kur aukštose marmuro salėse mušė fontanai, o sienos ir lubos buvo išpuoštos paveikslais. Bet ji į nieką nežiūrėjo, buvo nuliūdus ir verkė. Nesipriešindama ir nesidžiaugdama davėsi ji aptaisyti karališkais drabužiais, įpinti į kasas perlus ir užmauti ant sužeistų rankų plonas pirštinėles.

Aptaisyta tais drabužiais, Elzytė buvo neregėtai graži, prieš ją visi nulenkė savo galvas. Karalius apskelbė, kad ji būsianti dabar jo pati, nors vyskupas kraipė galvą ir sakė, kad ta girios gražuolė — bene tik esanti ragana, pagadinusi karaliaus akis ir apkerėjusi jo širdį.

Bet karalius jo neklausė. Jis liepė muzikantams griežti, nešti pačius brangiuosius valgius, o gražios mergaitės turėjo šokti prieš Elzytę. Paskui pats karalius ėmė ją vedžioti po kvepiančius daržus ir puikiausias sales, bet ji buvo vis nuliūdus. Galų gale karalius atidarė mažą kambarėlį šaly jos miegamojo. Kambarėlis buvo nukabintas brangiais žaliais divanais ir panašus į tą urvą, kur ji pirma gyveno. Ant grindų gulėjo sruoga dilgynių, o palubėje kabėjo jau pabaigti marškiniai. Visus tuos daiktus, kaip kokią retenybę, buvo pasiėmęs ir parnešęs į rūmus vienas medžiotojas.

— Čia tu gali mąstyti apie savo buvusius namus! — tarė karalius. - Štai tavo pradėtas darbas; tarp tokių gražybių dabar tau kartais malonu gal bus atsiminti anuos laikus.

Pamatė Elzytė taip brangų širdžiai darbą, pirmą kartą jos lūpos nusišypsojo, ir išblyškę skruostai vėl paraudo. Vėl žybtelėjo jai viltis, kad galėsianti išvaduoti brolius, ir pabučiavo karaliui ranką, o karalius prispaudė ją prie savo krūtinės ir liepė viso miesto varpais paskelbti savo vestuves. Ir girios gražuolė nebylė liko karalienė.

Vyskupas vis dar mėgino atkalbėti, bet jo žodžiai negalėjo atitraukti karaliaus širdies nuo Elzytės. Karalius vestuves iškėlė, ir karūną ant Elzytės galvos turėjo uždėti pats vyskupas; iš piktumo jis taip tvirtai užtraukė jai ant kaktos karūnos lankelį, jog kiekvienam kitam būtų skaudu buvę, bet ji visai to nepaisė: kas jai buvo tas kūno skausmas, jei jos širdį draskė neapsakomas brolių gailesys! Jos lūpos tebebuvo surakintos, — juk vienas jos žodis galėjo pražudyti brolius, bet jos akys rodė, kad ji pradeda mylėti gerą ir gražų karalių, kuris kaip įmanydamas rūpinos ją pralinksminti. Kiekvieną dieną jis darėsi jai brangesnis. O, kad ji būtų galėjusi pasisakyti jam savo sielvartą! Bet ji negalėjo atverti burnos, turėjo būti nebylė, ligi pabaigs savo darbą. Ir ji slapčia eidavo naktį į mažą kambarėlį, panašų į urvą, ir ten mezgė marškinius vienus po kitų. Bet pradėjus septintus, ji pritrūko verpalo.

Ji žinojo, kad reikalingos jai dilgynės auga kapuose, bet ji pati turėjo jų prisirauti. Kaip išeiti naktį iš rūmų ir nueiti į kapus?

„O, ką reiškia pirštų skaudėjimas palyginti su kančia, draskančia mano širdį! — galvojo ji sau. — Bet šiaip ar taip, turiu eiti. Visagalis manęs neapleis!"

Drebėjo jai širdis, tartum pradedant piktą kokį darbą, kai ji mėnesienoje ėjo į daržą, o iš ten — ilgomis alėjomis ir tuščiomis gatvėmis į kapus. Kapuose ant akmenų sėdėjo bjaurios raganos. Jos vilkosi savo skarmalus, lyg rengdamosis maudytis, savo ilgais išdžiūvusiais pirštais kasė neseniai supiltus kapus, traukė iš jų numirėlius ir griaužė jų kūnus. Elzytei reikėjo eiti pro tas raganas, o jos, įspyrusios savo baisias akis, žiūrėjo į ją; bet ji vis meldėsi ir rovė dilgynes. Prisirovus parsinešė jas į rūmus.

Tiktai vienas žmogus viską matė: tai buvo vyskupas. Tik jis vienas nemiegojo. Dabar jis visai įsitikino, kad tai tikra tiesa, ką jis buvo spėjęs apie karalaitę.

,,Dabar visai aišku, — galvojo jis: — ji ragana ir todėl apkerėjo karalių ir visus žmones."

Per išpažintį papasakojo jis karaliui, ką matęs ir ko bijojęs. Ir kada rūstūs apkaltinimo žodžiai ėjo iš jo lupų, medžio drožti šventųjų paveikslai lingavo galvas, lyg norėdami sakyti: „Netiesa, Elzytė nekalta!" Bet vyskupas tai išaiškino savaip: jis tvirtino, kad šventieji ėmę piktintis dėl karalienės nuodėmių. Dvi didelės ašaros nuriedėjo karaliui per skruostus, ir jis parėjo namo nuliūdęs ir susigriaužęs. Nuo to laiko miegas jam nebelindo, bet jis apsimesdavo miegantis ir matydavo; kaip Elzytė keldavosi iš lovos. Taip būdavo kiekvieną naktį. Visados palydėdavo jis ją pasekomis ir matydavo, kaip ji prasidarydavo mažojo kambarėlio duris ir pranykdavo.

Karaliaus veidas kiekvieną dieną rodėsi vis labiau apsiniaukęs. Tą atmainą Elzytė pastebėjo, bet nežinojo jos priežasties ir kentė kaip dėl jo, taip ir dėl savo brolių. Gailios ašaros riedėjo ant karalienės aksomo ir purpuro ir ten kaip briliantai mirgėjo. Visi, kurie matė jos brangius drabužius, pavydėjo jai ir norėjo jos vietoje būti.

Tuo tarpu jos darbas buvo beveik pabaigtas, beliko numegzti vieni marškiniai, bet ji vėl pritrūko verpalo. Dar vieną kartą, paskutinį kartą, ji turėjo nueiti į kapus ir surauti dar kelias saujas dilgynių. Jai baisu buvo ir atsiminti apie tą sunkią nakties kelionę ir bjauriąsias raganas, bet jos pasiryžimas gelbėti brolius buvo dar didesnis ir toks pat tvirtas, kaip tikėjimas į visagalį.

Elzytė išėjo. Karalius ir vyskupas nusekė paskui. Jie matė, kaip pro geležinius vartus ji įčiaužė į kapus. Prisiartinę jie pastebėjo sėdint ant akmenų bjauriąsias raganas. Tada išsigandęs karalius apsigręžė ir parėjo; jis manė, kad jų tarpe esanti ir ta, kurią jis taip mylėjo ir taip aukštai iškėlė.

— Tegu ją teisia žmonės! — tarė karalius.

Ir žmonės nuteisė ją sudeginti ant laužo.

Iš puikiųjų karaliaus rūmų išgabeno ją į tamsų drėgną požemį, kur pro langelio geležis, baisiai kaukdamas, pūtė vėjas. Vietoj minkštų pagalvių davė jai tas pačias dilgynes, kur ji buvo susirovus paskutinį kartą; atsigulus, padėjo ji ant jų savo galvą, o užsiklojo šiurkščiais ir dygiais marškiniais, jos pačios nudirbtais. Laukti, kad būtų geriau, ji negalėjo. Melsdamasi ji vėl ėmėsi darbo. Gatvėse vaikai dainavo tam tyčia sudėtas apie ją pajuokiamas dainas, ir niekas nepaguodė jos žodžiu.

Staiga vakare prie paties langelio ji išgirdo plasnojant gulbę. Tai buvo jaunesnysis Elzytės brolis. Jam pasisekė surasti seserį, o ši iš džiaugsmo ėmė net verkti, nors žinojo, kad ši naktis bene tik bus jai paskutinė. Bet darbas jau beveik buvo pabaigtas, ir broliai buvo arti.

Netrukus atėjo vyskupas praleisti su ja paskutines valandas: jis taip buvo prižadėjęs karaliui. Bet Elzytė pakratė galvą ir paprašė akimis ir ženklais jo išeiti; ji turėjo šią naktį baigti savo darbą, kad nebūtų viskas veltui: ir jos kančios, ir ašaros, ir nemiegotos naktys. Vyskupas išėjo užsirūstinęs, bet vargšė Elzytė žinojo, kad ji nekalta, ir varė savo darbą toliau.

Norėdamos kuo nors padėti, mažos pelytės bėgiojo po grindis ir nešiojo dilgynes prie Elzytės kojų; o strazdas, atsitūpęs ant langelio geležies, visą naktį guodė ją linksmiausiomis savo giesmelėmis.

Auštant, dar gerokai prieš saulės tekėjimą, Elzytės broliai pasibeldė į rūmų vartus ir pareikalavo, kad juos nuvestų pas karalių. Jiems atsakė, kad tai negalimas daiktas, kad karalius dar tebemiegantis ir niekas nedrįstantis jo kelti. Jie prašyte prašė ir grasyte grasė. Galop atėjo sargyba, paskui ir pats karalius pažiūrėti, kas čia atsitikę. Tuo tarpu užtekėjo saulė, ir broliai išnyko.

Tiktai vienuolika laukinių gulbių pakilo nuo rūmų ir aukštai nuskrido tolyn.

Iš miesto pro vartus ėmė virste virsti būriai žmonių: visi norėjo pamatyti, kaip degins raganą. Sena kumelė traukė ratus, kur sėdėjo Elzytė; užsivilkti jai buvo duoti stori pakuliniai marškiniai; gražieji jos plaukai buvo išsidraikę ant pečių, o skruostai kaip drobė išblyškę. Ji vis meldėsi, jos lūpos nuolat krutėjo, o pirštai mezgė žalią verpalą. Net vežama žudyti ji nemetė darbo iš rankų: dešimt marškinių gulėjo padėti prie jos kojų, vienuoliktus tebemezgė. Minia tyčiojos ir visokius juokus iš jos darė.

— Aure ragana, aure ragana! Žiūrėkit, kažką murma! Ji turi ne maldaknygę, tik tą prakeiktą mezginį. Ištraukim jį iš jos ir sudraskykim į skudurus!

Minia žmonių apstojo ją iš visų pusių ir norėjo sudraskyti jai marškinius; bet tuo metu atskrido vienuolika laukinių gulbių, sutūpė aplink ją ant ratų kraštų ir suplasnojo savo galingais sparnais. Išsigandusi minia atsitraukė.

— Tai — dangaus ženklas! Tikrai ji nekalta! —kuždėjo daugumas, bet balsu nedrįso to pasakyti.

Budelis jau buvo begriebiantis ją už rankos, bet ji atstūmė budelį ir skubindama užmetė ant gulbių vienuolika marškinių. Tą pačią valandą iš gulbių pavirto vienuolika gražių karalaičių. Tik jaunesniajam stigo vienos rankos; vietoj tos rankos jis turėjo gulbės sparną, nes jo marškiniams buvo trūkę vienos rankovės: Elzytė nesuspėjo jos primegzti.

— Dabar aš galiu kalbėti!—tarė Elzytė. — Aš nekalta!

Ir žmonės, matydami tą stebuklą, priklaupė prieš ją kaip prieš šventąją; o ji puolė broliams ant kaklo ir apalpo,— jos jėgas pakirto nežmoniškos kančios, mirties baimė ir tas netikėtas džiaugsmas. - Taip, ji nekalta! —tarė vyresnysis brolis ir papasakojo visą tą istoriją. Ir jam bekalbant, ore pasklido toks gardus kvapas, lyg būtų kilęs nuo milijonų rožių. Kiekvienai laužo malkai išdygo šaknys ir išaugo šakos. Prieš visų akis stovėjo didžiausias krūmas, visas aplipęs raudonomis kvepiančiomis rožėmis; o to krūmo viršūnėje kaip kokia žvaigždė žibėjo baltas puikus žiedas. Karalius nuskynė jį ir prisegė Elzytei prie krūtinės. Tada ji atsigavo nurimus pilna džiaugsmo ir laimės.

Ir visi varpai patys ėmė gausti, paukščių suskrido didžiausi pulkai, ir į rūmus nutraukė tokia vestuvių procesija, kokios nebuvo matęs joks kitas karalius.

6265 žodžiai (Skaitysite 35 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU