Legenda apie Džamalą

Senais laikais Asame, Butano kalvų papėdėje, ant upės kranto gyveno brahmanas Džanatas su savo gražiąja žmona Džamala.

Džanatas buvo šventikas. Atlikdamas šventas apeigas, jis užsidirbdavo pragyvenimui. Jo žmona Džamala rateliu verpdavo šventąjį siūlą, kurį nešioja brahmanai. Tą siūlą iš jos pirkdavo aplinkinių kaimų brahmanai. Taigi šeima užsidirbdavo pakankamai savo kuklioms reikmėms patenkinti. Jiems netgi likdavo maisto, kurį Džamala išdalindavo elniams, kiaulėms, ožkoms, karvėms, geniams ir perkūno oželiams. Kartais paragauti tų gėrybių atklysdavo net laukiniai drambliai. Žvėrys atsidėkodami šiems mieliems žmonėms atnešdavo apelsinų, platano, mango ir duonmedžio vaisių, ananasų ir bambuko ūglių. Mylimi gyvūnai ir vyras, kuriam Džamala buvo be galo atsidavusi,— štai ir visas jos gyvenimo džiaugsmas.

Bet neilgai gyvenimas plaukė ramia vaga. Vieną dieną Džanatas buvo pakviestas į mirusio turtingo brahmano namus atlikti paskutiniųjų apeigų. Tas brahmanas paliko vienturte dukterį, kuri buvo ir bjauri pažiūrėti, ir tinginė, ir blogai išauklėta, be to, baisi savanaudė, todėl niekas nenorėjo jos imti į žmonas. Brahmano našlė nežinojo, ką daryti su tokia dukteria, ir ėmė maldauti Džanatą ją vesti. Džanatas, kuris mylėjo savo žmoną, iš pradžių su panieka atmetė šį pasiūlymą. Bet prisiminęs, kad duktė paveldės visą brahmano turtą, iš gobšumo nesusilaikė ir nusileido našlės prašymams.

Džanatas nupirko sužadėtinei prabangių šilkinių apdarų, apyrankių, auskarus, vėrinį, didžiulį dubenį varškės, sirupo ir stambų ūsorių. Vakare jaunikis ir brahmano duktė buvo iškilmingai išmaudyti. Vestuvės turėjo įvykti kitą dieną, todėl nuotaką pažadino su aušra. Ji apsitaisė Džanato dovanotais drabužiais, kaktą pasitepė varške ir išėjo pasveikinti jaunikio. Šis sėdėjo priešais brahmano namus, iškvėpintas sandalmedžiu, su gėlių vainiku ant galvos. Dalis kiemo buvo atitverta bambukais, ten degė iš mango malkų sukurtas aukuras, į kurį Džanatas mėtė ryžius, gėles ir pylė tirpintą sviestą,— juk jis pats buvo brahmanas. Paskui šventikas aprišo jauniesiems nykščius kušos žole, sukalbėjo šia proga tinkamas mantras ir paskelbė juos vyru ir žmona. Ir sugrįžo Džanatas namo su turtinga, išdidžia ir savanaude žmona. Džamala buvo pritrenktą ir pasijuto baisiai įžeista, kad jos vyras vedė kitą. Ji pažvelgė į naująją porą ašarų kupinomis akimis ir apsisukusi nuėjo į savo lūšnelę.

Netrukus šalia kuklios Džanato trobelės jam ir jo antrajai žmonai buvo pastatyti trijų aukštų rūmai. Tuose rūmuose niekada netilo šurmulys, jie nuolat būdavo pilni tarnų, kambarinių ir sargybinių. Prislėgta Džamala stebėjo, kaip kyla jos vyro gerovė ir stiprėja meilė antrajai žmonai. Pastaroji uždraudė vyrui susitikinėti su pirmąją žmona. Džamalai tebuvo leista dirbti rūmuose vandens nešėja. Tik tuo ji ir gyveno, mat pildama vandenį  auksinį ąsotį praturtėjusiam vyrui, galėdavo žiūrėti į jį, o jis į ją. Tai buvo vienintelė juos siejanti gija. Už darbą Džamala vakare gaudavo žalvarinę lėkštę ryžių, bet jai būdavo bjauru net prisiliesti prie to maisto. Alkį ji numalšindavo vaisiais ir šaknimis, kurių nuo tos dienos, kai jos vyras vedė kitą, iš miško jai atnešdavo žvėrys. Su lėkšte ryžių vienoje rankoje, auksiniu ąsočiu kitoje ir variniu ant galvos Džamala eidavo per mišką dalindama ryžius sutiktiems paukščiams ir žvėrims, o priėjusi upę atsisėsdavo ant kranto ir galvodavo apie savo liūdną gyvenimą. Ašaros tekėdavo jos skruostais ir lašėdavo į upę.

Kiek aukščiau nuo tos vietos, kur sėdėdavo Džamala, į upę atsigerti dažnai ateidavo dramblių karalius. Numalšinusi troškulį, kaimenė maudydavosi ir žaisdavo vandenyje. Vieną vakarą bangos nunešė dramblių karalių upe žemyn. Paragavęs vandens, jis paklausė savo palydovą:

—      Kaip čia yra, kad aukščiau vanduo toks gaivus, o čia sūrus ir neskanus?

Palydovas jam paaiškino:

—      Jūsų Didenybe, gražuolė mergina kas vakarą ateina prie upės. Atsisėda ant kranto ir verkia, o jos sūrios ašaros laša vandenin. Užtat jis toks neskanus.

Dramblių karalių sujaudino šie žodžiai, ir jis nuplaukė prie merginos. Džamala, užsidėjusi varinį ąsotį ant galvos, o rankoje laikydama auksinį, jau buvo beeinanti namo. Dramblių karalius pastojo jai kelią. Išklausęs liūdną jos istoriją jis pasiūlė Džamalai palikti žiaurųjį žmonių pasaulį ir tapti dramblių karaliene. Mergina nenorėjo sutikti, bet jai neliko kitos išeities: staiga įsišėlusi upė riaumodama it griaustinis nusinešė ir jos varganą lūšnelę, ir turtuolės antrosios žmonos rūmus. Džamala stovėjo netekusi žado, o dramblių karalius užsikėlė ją ant nugaros ir nusinešė.

Dramblių karalius patraukė tankiais pušynais, bambukų brūzgynais, betelio palmių giraitėmis, nendrynais, kuriuose buvo išsibarsčiusios duonmedžių ir apelsinmedžių salelės. Aplinkui tvyrojo laukinių rožių ir kapaufulių aromatas. Taip jiedu keliavo septynias dienas ir naktis, kol pagaliau pasiekė dramblių karalystę Butano kalvų papėdėje.

Čionai stūksojo pieno baltumo dramblio kaulo rūmai, o viduje stovėjo sostas, taip pat dramblio kaulo. Dramblių karalius įnešė Džamalą į rūmus ir pasodino į sostą. Gražioji Džamala atrodė tartum auksinė lėlė dramblio kaulo soste. Tūkstančiai dramblių sutrimitavo ir nusilenkė naujajai karalienei. Tada karalius vėl užsikėlė savo karalienę ant nugaros ir su visa kaimene patraukė prie stebuklingojo krioklio. To krioklio vanduo buvo septynių spalvų. Dramblių karalius pasėmė kiekvienos spalvos vandens į septynis ąsočius ir iš jų apliejo Džamalai galvą. O stebukle! Džamala pavirto į jauną gražią dramblio patelę. Tada dramblių karalius kreipėsi į ją džiaugsmingu balsu:

— Nuo šiol mes tavo vergai. Tavo žodis — mums įstatymas.

Ir karalienė parsivedė dramblius į karalystę.

Dar ir šiandien tose vietose sutinkamos dramblių kaimenės, kurias veda dramblio patelė.

1097 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
PasakosIndų pasakos
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU